Valstybinė kultūros paveldo komisija atidarė 30-uosius veiklos metus. Šia proga surengtas iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo buvę šios institucijos pirmininkai – Gražina Drėmaitė ir prof. dr. Jonas Rimantas Glemža, dabartinis kultūros ministras Šarūnas Birutis su viceministre dr. Ingrida Veliute ir kt.
Pirmasis Paveldo komisijos posėdis įvyko lygiai prieš tris dešimtmečius – 1995 m. vasario 17 d., kai dar tik formavosi nepriklausomos Lietuvos paveldo politikos pagrindai.
Per šį laikotarpį Paveldo komisija formavo paveldo politikos gaires, inicijavo reikšmingus tyrimus ir suvienijo bendruomenes paveldo išsaugojimui. Jos sprendimai turėjo įtakos ne tik teisėkūrai, bet ir konkrečių istorinių vertybių apsaugai bei finansavimo strategijoms.
Trisdešimt metų – institucinis kelias ir cikliškumo svarba
Renginio, vyksusio vasario 21 d., metu Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė sakė: „Tai – tik pradžia. Laukia dar daugiau renginių“.
Ji pabrėžė, kad paveldas nėra vien tik kultūros vertybė – jis yra ir nacionalinio saugumo dalis, nes jame įrašyta mūsų istorija. O mums šiandien yra svarbu atmintis, institucinis kelias. Temų, kurias nagrinėja Paveldo komisija, cikliškumas yra neišvengiamas – jos vis sugrįžta, tik kitomis formomis“.
Kultūros ministras Šarūnas Birutis sveikinime pabrėžė, kad paveldas yra svarbus valstybės tapatumui. „Turime kuo remtis – tai, ką išsaugojome per šimtmečius, ir tai, ką turime perduoti ateičiai. Tačiau šiandien finansavimas paveldosaugai yra nepakankamas, nes jis neatitinka tikrų poreikių“, – sakė jis.
Paveldo komisijos tęstiniai darbai ir svarbiausi pasiekimai
Per 30 metų Paveldo komisija įgyvendino daugybę reikšmingų sumanymų ir tyrimų, kurie turėjo ilgalaikę įtaką kultūros paveldo politikai.
Ypatingai išskiriamas savivaldybių veiklų kultūros paveldo apsaugoje tyrimas, kuris per daugelį metų evoliucionavo: nuo kiekybinės analizės iki kokybinio vertinimo ir Savivaldybių paveldosauginio indekso sukūrimo prieš kelerius metus.
„Šis indeksas leido ne tik tinkamiau vertinti savivaldybių indėlį į paveldo išsaugojimą, bet ir skatinti sveiką konkurenciją. Regionų vaidmuo kultūros paveldo apsaugos procesuose dar labiau atsiskleidė, kai 2023 m. įteikėme prestižinius Paveldo DNR apdovanojimus.
Jie ne tik įvertino nuopelnus, bet ir pademonstravo, kaip regionai gali tapti tvaraus paveldosaugos valdymo pavyzdžiais, skatindami teigiamą paveldo komunikaciją ir kuriant pridėtinę vertę. Šie apdovanojimai taip pat skleidžia žinią, kad paveldas nėra problema, kurią reikia spręsti, o išteklius ir galimybė“ – sakė pirmininkė.
Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje klausimai taip pat buvo nuosekliai plėtojami jau ne vieną dešimtmetį – atsirado ir duomenų bazė, o dabar vis su kita šalimi vykdomi projektai, skatinantys atkreipti dėmesį į lietuviško paveldo likimą svetur.
Šios temos vystymas rodo, kad Paveldo komisija veikia ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste.
„Susitikime kaip prioritetiniai klausimai bendriems darbams su Kultūros ministerija, šie ir buvo išskirti – savivaldybių vaidmens paveldosaugoje stiprinimas, Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje klausimai, – priduria ji.
Istorinių lyderių prisiminimai
Pirmoji Paveldo komisijos pirmininkė Gražina Drėmaitė, su pertrauka vadovavusi 1995–2015 m., prisiminė sudėtingą pradžią: „1995 m. net neturėjome kompiuterių, pirmasis posėdis vyko kavinėje. Bet tuo metu paveldas visiems buvo svarbus, todėl dirbti buvo lengva.“
Prof. dr. Jonas Rimantas Glemža, vadovavęs 2003–2009 m., prisiminė Paveldo komisijos kūrimosi laikotarpį: „Paveldo komisija atsirado kartu su pirmuoju atkurtos Lietuvos paveldui skirtu įstatymu. Mano siūlymu Paveldo komisija buvo sukurta pagal skandinavų pavyzdį.
Jos tikslas buvo aiškus – būti nepriklausomu Seimo, Vyriausybės ir Prezidento žinovu, padedančiu formuoti paveldosaugos politiką“.
Buvę pirmininkai prisiminė svarbias paveldo vertybes, kurių apsaugos procesuose Paveldo komisija dalyvavo – Valdovų rūmus, Sapiegų rūmus, Pacų rūmus. „Tai, kaip jie atrodo šiandien – tai ir mūsų indėlio rezultatas.“
Bendruomenių vaidmuo ir Paveldo komisijos išlikimas
Drėmaitė pabrėžė, kad ryšių su bendruomenėmis mezgimas taip pat buvo vienas svarbiausių Paveldo komisijos darbų jos kadencijų metų – santykiai su Užupio, Žvėryno ir kitomis bendruomenėmis buvo kryptingai stiprinami.
Dabartinė Paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė prisiminė: „Kai 2023 m. buvo pasiūlyta sujungti Paveldo komisiją su kitomis įstaigomis į Nacionalinę gerovės agentūrą, sulaukėme stipraus bendruomenių, valstybinių institucijų palaikymo.
Gavome palaikymo raštus nuo Senamiesčio bendruomenės asociacijos, Aplinkos ir paveldo saugojimo sąjūdžio, Žvėryno bendruomenės, Lietuvos Respulikos Prezidento kanceliarijos, Kultūros ministerijos, Lietuvos archeologų draugijos ir t.t.
Šis institucijos palaikymas parodė, kad kultūros paveldas išlieka visuomenei svarbus, o aktyvus jos įsitraukimas įrodė, jog nepriklausoma Paveldo komisija yra reikalinga ir vertinama. Kartu tai, vėlgi, parodė organizacijos veiklos krypčių tęstinumą“, – sakė ji.
Drėmaitė šią mintį apibendrina trumpai: „Kiek rovė, neišrovė.“, pabrėždama, kad nepaisant bandymų ne kartą panaikinti Paveldo komisiją, ji išliko ir toliau atlieka savo misiją.
Žvilgsnis į ateitį
„Mūsų misija aiški: stebėti, vertinti ir gerinti paveldosaugos politiką. Siekiame, kad paveldas taptų gyvybinga visuomenės dalimi, vertingu ištekliumi, kuris kuria tvarų ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities.“ – pabrėžė V. Ščiglienė.
Per tris dešimtmečius Paveldo komisija tapo neatsiejama paveldosaugos politikos dalimi. Ji dirba ne imperatyviai, bet kaip žinovų patariamoji institucija, kuri užtikrina nešališką paveldo vertinimą ir ilgalaikę jo apsaugą.
Paveldo komisija kviečia bendruomenes, žinovus ir politikos formuotojus aktyviai prisidėti prie paveldosaugos ateities kūrimo.
Valstybinė kultūros paveldo komisija yra LR Seimo, LR Prezidento ir LR Vyriausybės žinovė bei patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir gerinimo klausimais.
Tai – dvylika nepriklausomų deleguotų ir skiriamų įvairių sričių ekspertų, kurie gali nešališkai įvertinti kultūros paveldo apsaugą ir su ja susijusius procesus.
Įdomu, ar materialinis paveldas, ar ir nematerialinis paveldas bus globojami?
Klausiu todėl, kad manau, jog iki šių dienų išlikusios Baltų religinės bendrijos bendruomenių naudojamos (arba buvusios naudotos) šventvietės nematerialaus lietuvių tautos paveldo požiūriu valstybės globojamų objektų sąraše būti privalėtų. Naujai statomoms šventvietėms – kitas reikalas. Dėkoju.
>Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui ir Lietuvos karaliui VYTAUTUI DIDŽIAJAM
Nors ir be krikšto, Europoje de facto ir de jure (dr. Algimantas Bučys) buvo pripažinti karaliai. Tyrinėjant karališkąsias insignijas, rastas po Vilniaus Arkikatedros grindimis, Jūsų Didenybe Vytautai, Tamstos palaikų ar insignijų aptikti nebuvo įmanoma, kadangi, visų kitų Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių pavyzdžiu, su iškilmėmis, šioje šventvietėje buvote sudegintas 12 – kos laiptų su h = 14 uol. ir b x b = 32 uol. x 32 uol. pagrindu laiptuotos piramidės formos Aukure, ant kurio pamatų šiandien stovi Arkikatedra. Aukuro išvaizda yra parodyta knygos “Istorija pareinant į Lietuvą” (Klaipėdos universiteto leidykla/2023, gruodis) 27 – me puslapyje. Išvada: kuriant tvarų ryšį tarp praeities, dabarties ir ateities (V. Ščiglienė), reikia pagloboti, gerb. Paveldo Komisija, IT specialisto Vido Lisausko, kuris Ignalinos rajone žada (meras L. Ragaišis informuotas) atkurti minėtą Aukurą Europos ir viso pasaulio smalsuolių turistų labui.