Kai artėjant Donaldo Trumpo inauguracijai, mūsų Prezidentas Gitanas Nausėda ėmė skelbti visam pasauliui, jog Lietuva gynybai ruošiasi skirti 6 proc. nuo BVP, pamaniau, kad pirmoji šalies ponia Diana labai užsimanė sudalyvauti šiose iškilmėse Vašingtone. Dar nepriėmusiam priesaikos, naujai išrinktam Amerikos prezidentui pareiškus, kad NATO partneriai turėtų didinti išlaidas gynybai, JAV pageidavimų vykdymo pirmūnai iš Lietuvos prezidentūros jau raportavo apie plano įvykdymą. Noras, kažkada Nikitos Chruščiovo išrėktu šūkiu „pasivysim ir pralenksim JAV“, pasakytas mūsų šalies vadovo lūpomis, Amerikos prezidentui įspūdžio nepadarė.
Pragmatiškasis D. Trampas, kuris pasauliui parodė, kad pirmiausia vadovausis sveiku protu, į savo inauguracijos iškilmes iš Lietuvos pasikvietė vieną turtingiausių šalies žmonių – Gediminą Žeimelį, o ne mūsų valdžioje sėdinčius prisitaikėlius-pataikūnus.
Savo klaidas pripažinti, jas taisyti gali tik stiprus ir išmintingas žmogus, o mūsų Prezidentas – aukštas ir gražus, todėl dabar, išsišokus su gynybos išlaidomis, jo veiksmai primena anekdotą apie du lietuvius verslininkus. Pamenate, kai šie suderi, jog vienas iš kito už milijoną pirks butą, po sandorio pirmasis eina ieškoti pinigų, o antrasis buto.
Mūsuose krašto apsaugos ministrė, kuri, mano manymu, apie šalies gynybą nutuokia kaip karvė apie žvaigždes, nulėkusi Vokietijon perka tankus, kurie Lietuvą pasieks po kelerių metų, o mūsų Prezidentas imasi ieškoti tam reikalui pinigų.
Pasvajoję, kad prie to prisidės Europa, jis kreipiasi į savo paties pasiūlytą Senojo žemyno gynybos komisarą, mūsų tautietį Andrių Kubilių. Šis, parodęs į jo prašymą špygą, pareiškia, kad dabar užsiėmęs svarbesniais reikalais, t. .y. saugo kosmosą nuo totalitarinių, autokratinių režimų ir jokių pinigų iš ES Lietuva negaus.
Tada G. Nausėdai susirasti jo susigalvoto ir išsireklamuoto šalies gynybai skirtų pinigų kiekio telieka tik iš savų tautiečių indėlių bankuose ir tėvynėje šiaip bei taip dar krutančių verslininkų.
Puikūs žodžiai: „skambinki, varpe, vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos“, jaudina mūsų šalies žmonių, norinčių gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, širdis. Na, surinksime mes tas „drąsaus zuikio“ kvarktelėtas milijardines lėšas savo šalies gynybai. O kas tada?
Kuo aukščiau valdžioje atsiduria mūsų politikai, tuo mažiau, pasijutę dievais, jie domisi istorijos Lietuvai duotomis pamokomis. 6 proc. BVP mūsų šalies gynybai įsipareigotų skirti lėšų sudarytų apie 25 proc. mūsų metinio valstybės biudžeto.
Palyginkime, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniais metais, prieš prarandant nepriklausomybę, šis skaičius sudarė 30–40 proc. tuometinio šalies biudžeto.
1940 metais užėjus rusams, neiššovėme nė vieno šovinio, o daugelis to meto Lietuvos kariuomenės iš užsienio gautos amunicijos, įskaitant lengvuosius ginklus, kulkosvaidžius, priešlėktuvinę ir prieštankinę artileriją, okupantams iš mūsų sandėlių atiteko net neišpakuoti.
Negana to, visa to meto moderni šalies ginkluotė, kurios sudėtyje buvo ir generolo Antano Gustaičio sukurti puikūs lėktuvai „Anbo“ su kariuomenės vado St. Raštikio parašu, taip pat buvo perduoti Raudonajai armijai.
Pacituosiu pokario Tauro apygardos partizanų kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo, kurį Monikutės LRT ir kitos sisteminės žiniasklaidos influenceriams sunku būtų apkaltinti buvus „kremliniu“, „vatinuku“ ar „putinistu“, žodžius iš dienoraščio:
„Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad jeigu priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kas tai tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti…
Bet praktika parodė visai ką kitą. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai tėvynei pavojus – jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turi teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su kaimo artojėliais ginti tėvynės“.
Ir atsitiko taip, kad Lietuvą ginti stojo ne tie, kurie per valstybines šventes stovėdavo tribūnose ar sakydavo kalbas iš balkonų, o tie pokario miestelių gimnazistai, kurie su tėvais stovėdavo minioje.
Tačiau tikėkime, kad įvairaus plauko liberalų buvimas dabartinės Lietuvos valdžioje nesunaikino mūsų tautos patriotizmo ir „didvyrių žemės“ sūnūs bei dukros, esant reikalui, stos ginti savo tėvynės.
Kalbėjomės su daugeliu šalies kariškių, dalyvavusių tarptautinėse operacijose, baigusių karo mokslus užsienyje. Visų jų profesionali nuomonė sutapo tuo klausimu, kad atremti mus užpuolusį agresorių galim tiktai kolektyviškai gindamiesi kartu su sąjungininkais ir tarpusavyje derindami bendrus veiksmus.
Net tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje turėtų būti labai aiškūs mūsų visų daromi kariniai pirkimai, jų būtinumas bendrų karo veiksmų atveju, ginkluotės pirkimo kaštai.
Mūsų kaimynai lenkai, kurie perka tankus ir kitą sunkiąją ginkluotę iš P. Korėjos, tam skirtų lėšų skolinasi iš šios šalies bankų, nes tokiu atveju neleidžiama dirbtinai išpūsti pirkimo kainos.
Mūsuose šalies valdžia, pirkdama šarvuočius „Box2“, kurie Lietuvoje perkrikštyti „Vilkais“, nepasinaudojo kariniuose pirkimuose naudojamu ofseto būdu, kai ginkluotę parduodanti šalis kompensuoja išlaidas perkančiai, investuodama į jos verslą.
Na, o galutiniame rezultate už šarvuočius, kurių vienetas Vokietijoje 2016 m., kai sudarėme jų pirkimo sutartį, nekainavo 4 mln., mes, buvusio KAM vadovo A. Anušausko duomenimis, už kiekvieną iš pirktų 88 vnt. susimokėjom po 7,5 mln. (viso 670 mln.).
Pastarąjį ministrą jo poste pakeitęs konservatorius L. Kasčiūnas tokių šarvuočių nusipirko dar 27 vnt., tam išleisdamas jau 370 mln., t. y. 14 mln. sumokėdamas už kiekvieną BOXER–VILKĄ. Ką bepasakysi, turtinga šalis ta Lietuva, kurios valdžia galimai su nauda sau pačiai gali švaistytis tokiais pinigais.
Valdant premjerei I. Šimonytei, remiantis karu Ukrainoje, Krašto apsaugos ministerijai išimties tvarka ES taikomi ginkluotės įsigijimai be viešųjų pirkimų tapo taisykle. Kas gali paneigti, kad prie konservatorių įsigalėjusi mada pelnytis iš karinio biudžeto pinigų, netapo visų kitų, po jų ateinančių Lietuvos valdžių bizniu.
P.S. Na, palikim sąmokslo teorijas. Oficialus Lietuvos kariuomenės interneto puslapis skelbia, kad 2030 metais turėsime nacionalinę diviziją, kurioje tarnaus 17–18 tūkst. mūsų karių.
Klausimas mus ginkluojančiai ir karu gąsdinančiai šalies valdžiai: mielieji, iš kur juos ruošiatės paimti, kai tam reikalui, net mobilizuodami merginas, prie dabartinių šalies demografinių rodiklių negalėsit surinkti nė 10 tūkstančių?
Taip, palikim sąmokslo teorijas. Remkimės sąmokslų praktika. Iš kur paimsim karių? Atsivežėm 200 tūkstančių gerųjų rusų. Ir dar atsivešim. O kur dar islamistų ,,pabėgėliai”.
Kas galėtų paneigti, kad Lietuvoj vyksta tas pats, kas iki šiol vyko Amerikoj – masinis tautos pinigų švaistymas ir šalies skandinimas į skolų pelkę, kartu dar pasivagiant sau ir savo vykdomai švabinei ,,proletariato” revoiliucijai. Įsivaizduoju, ką atrastų ES ir Lietuvoj Masko tipo tikrintojai.
YouTube: The Clintons, Gates & More EXPOSED As USAID Scandal Gets WILD!
Ne vien karo ginklais šalies gynyba gyva ir stipri,
bet ir žmonių tikėjimu teisingumu savo valstybėje,
tautos vienybe, paremta pasitikėjimu valdžios sprendimais; jei nebus šio tikėjimo bei pasitikėjimo – ginklai liks nepanaudoti, nes ginti nebus ką.
Vargas tautai kurios vadovai šito nesupranta.
Žinau, kad pernai viešai skelbtais duomenimis Lietuvoje buvo apie 40 tūkst.vadinamų karo prievolininkų. T.y. buvo 40 tūkst. šaukiamojo amžiaus vyrų, kuriuos galima pašaukti į karo tarnybą. Buvo pašaukta 3,8 tūkst. Visiškai panašūs skaičiai yra ir šiemetiniai. Kiek žinau, Lietuvoje nėra įstatymo dėl privalomos karinės tarnybos atlikimo. 30 metų diskutuojama, kokia armija turi būti–šauktinių ar profesionalų. Patys nelabai norim gintis, todėl kviečiamės vokiečių brigadą, kuri kainuos daug milijardų. Didelė dalis gynybai skirtų lėšų nueina įvairioms karinės paskirties statyboms. Mažai lieka lėšų ginklams pirkti. Visi pripažįsta naujo karo grėmę, įvairius pavojus valstybei, bet beveik viskas kalbomis ir baigiasi. Valstybės vadai turėtų žinoti, kad tik valstybės karinė galia išspręndžia daug kylančių klausimų, užtikrina laisvę ir stabilumą. Geriausias pavyzdys dabar vykstantis karas Ukrainoje.
“tik valstybės karinė galia išspręndžia daug kylančių klausimų, užtikrina laisvę ir stabilumą. Geriausias pavyzdys dabar vykstantis karas Ukrainoje” –
– Karinė galia Lietuvos neišgelbės, jei Rusija puls – aukų bus begalė, mūsų karinė galia bus per maža. Tokia realybė. Bet teisingai čia paminėjai Ukrainą – ko neturi Ukraina? Ji neturi narystės NATO, užtat ją ir puolė, o Lietuva NATO narė, todėl aš ramus, nes NATO teritorijos jokia šalis niekada nepuolė. O gynybai turim skirti tiek, kad nebūtų gėda prieš kitus organizacijos narius. Tiek kiek nusimatęs dabartinis seimas ir vyriausybė, tiek pilnai pakanka.
Labai geras straipsnis, dėkojame Jakavoniui už įžvalgas. Čia tokia mūsų realybė,kad net kvapą gniaužia dėl padėties beviltiškumo
O kas čia parašyta gero!? Pabėdavojimas ir tiek… Beje, tai, kad 1940 m. nebuvo išauta nė šuvio nėra tinkamas pavyzdys kalbant apie apsiginklavimo svarbą užsitikrinant šalies saugumą. Bešuviai 1940 metai, kaip ir 1939 m. rugsėjo 18-19 d neįžygiavimas į Vilnių – tai veikiausiai Smetonos, truks pliš, diktatoriško užsisėdėjimo po 1926 m. perversmo valdžioje sąlygota pasekmė.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonų bei Vilniaus rusiškoms mokykloms perkami Rusijoje išleisti vadovėliai ir kt. knygos…
LRT aktualijų studijoje –
Ar reikia įdarbinti gyventojų indėlius gynybos vardan?
Šis autorius matau palankiai atsiliepia apie žemelį, ar tau autoriau nekliūva jo aferos su Lietuvos avialinijom. Ar ne dėl jo mes šiandien neturime nacionalinio oro vežėjo, o va žemelis tapo turtingiausias žmogus ant LT, jums tai nekliūva???