Šiemet sausio pabaigoje suėjo trisdešimt metų, kai Lietuvoje veikia Valstybinės kalbos įstatymas. 1995 m. sausio 31 d. priimtas teisės aktas per tris dešimtmečius įtvirtino lietuvių kalbą kaip vienintelę valstybinę šalies kalbą, vartojamą šalies valdymo, švietimo, kultūros ir viešojo gyvenimo srityse. Šio įstatymo projektą rengė Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos 1992 m. sudaryta darbo grupė.
Jos pirmininkas, šiuo metu laikinasis Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Donatas Smalinskas prisimena: „Tuo metu buvo svarbu stiprinti tautinį tapatumą, atsisakyti įteisinto rusų kalbos vartojimo, kad valstybė įpareigotų rūpintis taisyklinga kalba, būtų sudarytos sąlygos valstybinei kalbai gyvuoti, kad ji išliktų kaip vienas svarbiausių valstybingumo elementų.“
Tarp įstatymo kūrėjų buvo Vytautas Ambrazas, Dalia Dičiūtė-Foigt, Karolis Jovaišas, Anzelmas Katkus, Stasys Stažys. Įstatymą sudaro 27 glausti ir aiškūs straipsniai, nustatantys valstybinės kalbos vartojimą, apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už šio teisės akto pažeidimus.
Per tris dešimtmečius vadovaujantis šiuo įstatymu pavyko sukurti stiprią kalbos politikos sistemą, ištobulinti bendrinę kalbą, tačiau besikeičiančios viešojo gyvenimo realijos ne kartą prašėsi įstatymo pataisų. Lietuvos Respublikos Seime būta ne vieno naujo įstatymo projekto svarstymų, bet jie nesulaukė reikiamo pritarimo. Tiktai pernai spalį Seimas priėmė visuomenės lauktą Valstybinės kalbos įstatymą papildantį straipsnį, pagal kurį nuo 2026 m. pradžios ir fiziniai asmenys, tiesiogiai parduodami prekes ir teikdami paslaugas, informaciją turės pateikti valstybine kalba.
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė Vaida Aleknavičienė neabejoja, kad lietuvių kalba yra mūsų valstybės pagrindas, tautos tapatybės ir kultūros šerdis. „Valstybinės kalbos įstatymas nėra tik formalumas – tai būtinybė, leidžianti išsaugoti kalbos gyvybingumą, užtikrinti jos vartojimą visose viešojo gyvenimo srityse ir perduoti ją ateities kartoms.
Laikydamiesi kalbos normų mes ne tik stipriname savo valstybę, bet ir rodome pagarbą jos istorijai, kultūrai bei žmonėms. Todėl, mano nuomone, kiekvienas pilietis, įmonė ar institucija turi suprasti savo atsakomybę – valstybinės kalbos vartojimas ir puoselėjimas nėra pasirinkimas, tai mūsų visų pareiga. Taisyklinga lietuvių kalba turėtų išlikti ne tik teisės aktuose, bet ir kasdienėje mūsų aplinkoje: stipri, moderni ir gyvybinga“, – sako ji.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė teigia, kad įstatymas – labai svarbus dokumentas, tačiau reikėtų atnaujinimų, kad jis geriau atitiktų dėl globalizacijos ir geopolitinių permainų besikeičiančius šiuolaikinės visuomenės poreikius ir technologijų plėtrą.
„Ateityje svarbu ne tik išlaikyti esamą padėtį, bet ir plėsti kalbos vartojimo erdvę“, – sako Kalbos komisijos pirmininkė. Todėl numatoma didinti kalbos prestižą šviečiant visuomenę, skatinti skaitmeninių lietuvių kalbos išteklių plėtrą ir užtikrinti, kad lietuvių kalba išliktų gyva ir dinamiška mūsų kultūrinio savitumo dalis. Per artimiausius penkerius metus šių tikslų bus siekiama įgyvendinant Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą ir kitas priemones.
Lietuvos Respublikos Seimas, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija kviečia visus Lietuvos piliečius prisidėti prie lietuvių kalbos puoselėjimo, skatinti jos vartojimą profesinėje veikloje ir kasdieniame gyvenime.
Matome, kad tas įstatymas lietuvių kalbą kaip valstybinę įtvirtino de jure, bet ne de facto, ypač švietimo, administravimo veiklos srityse. Ko, deja, Seimo komiteto pirmininkė, minint įstatymo 30-metį, nepagrįstai nepažymėjo.
YouTube: He Learned an Ancient Language Experts Couldn’t Solve