Naujausių apklausų duomenimis – Lietuvoje bankais pasitiki tik 36,1 proc. gyventojų ir tai yra viena iš mažiausią pasitikėjimą Lietuvoje turinčių institucijų. „Globalfindex“ duomenys rodo, kad net 6,47 proc. lietuvių vis dar nesinaudoja bankų paslaugomis, nors Vokietijoje šis skaičius siekia vos 0,02 proc., Estijoje – 0,62 proc. ir net Graikijoje – 5,12 proc.
Iki 1999 m. Lietuvoje veiklą sustabdė 13 bankų, iš kurių žymiausias – „Sekundė“. Taip pat 2011 m. galutinai žlugo „Snoras“, kiek vėliau turėjome „Ūkio banko“ skandalą. Jau 12 metų Lietuvos bankų sektoriuje – ramybė, o Lietuvos bankas įvedęs daugybę priemonių, leidžiančių apsaugoti žmones nuo nuostolių. Tačiau perdėta bankų baimė išlieka, rašoma banko „Bigbank“ pranešime spaudai.
Kapitalizmo atėjimas į Lietuvą, krizės ir sukčiai
Priežasčių, kas lemia žmonių baimę bankais, yra ganėtinai nemažai, tačiau bene pagrindinė – ne taip ir seniai atgauta nepriklausomybė.
„Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990-aisiais, turėjome 4 valstybinius ir 3 privačius bankus. Pastarųjų vėliau steigėsi vis daugiau ir tai vyko chaotiškai – nebuvo tinkamos kontrolės, todėl dalis bankų virto finansų piramidėmis, kiti buvo tiesiog nesaugūs. Bent kiek suprantant finansus, masinės jų griūties galima buvo tikėtis, tačiau tais laikais šią temą išmanė retas“, – aiškina Rolandas Norvilas, banko „Bigbank“ vadovas Lietuvoje.
„Sekundės“ istorija
Liūdniausia istorija – „Sekundės“ bankas, tapęs piramidės schema. Šis bankas žadėjo išskirtinai dideles palūkanas, tačiau galų gale naujų indėlininkų pinigai buvo grąžinami kaip palūkanos senesniems klientams. Natūralu, kad tokia schema išsilaikė neilgai, žmonės prarado net 40 mln. litų ir nuo to laiko vyrauja mitas, kad bankai siekia tik pasisavinti pinigus.
Panašų efektą turėjo ir 2008-ųjų krizė. Tais laikais daug kas turėjo net po kelias būsto paskolas, todėl išaugus palūkanų normoms ir netekus pajamų, bankams teko užstatytą turtą, o dažnai – ir savininkų asmeninius būstus ir juos likviduoti. Natūralu, kad nukentėję žmonės pyko ne tik ant savęs, bet ir ant bankų, kurie skolino pinigus žinodami, kad prisiimta rizika didžiulė ir žmonių finansinės galimybės grąžinti tokias paskolas dažnai buvo ribotos.
Na, o dabar bankai dažnai painiojami su įvairiomis finansinių technologijų įmonėmis. Turėjome „Kevin“, iki šiol daug girdime apie „Foxpay“, buvo ir kitų skandalų, užkabinusių Lietuvos fintech įmones. Be to, vis aktyvesni darosi ir sukčiai, kurie taip pat naudojasi finansinių įstaigų vardais bei taip kelia nepasitikėjimą.
Pamokos išmoktos, bet atgauti pasitikėjimą – užtruks
Lietuvos bankų sektorius per nepriklausomybės metus nuėjo ilgą kelią. Po „Sekundės“ žlugimo ir 2008-ųjų krizės, nusinešusios tiek „Snorą“, tiek ir vėliau – „Ūkio“ banką, buvo imtasi ryžtingų veiksmų, kurie padėjo sutvirtinti reguliavimo sistemas, stiprinti kontrolę bei užtikrinti finansų sektoriaus stabilumą.
Lietuvos bankas glaudžiai bendradarbiavo su Europos Centrinio Banko (ECB) ir kitų Europos Sąjungos šalių institucijomis, diegdamas pažangius reguliavimo mechanizmus. Vienas svarbiausių pokyčių – griežtesnės kapitalo pakankamumo ir rizikos valdymo taisyklės tiek bankams, tiek kredito unijoms. Šiais laikais finansų įstaigos Lietuvoje privalo turėti didelį nuosavų lėšų rezervą, kad užtikrintų savo finansinį stabilumą net ir ekonominio nuosmukio metu, kuomet klientai dažniau tampa nemokiais ar nusprendžia išsiimti lėšas iš indėlių ir sąskaitų.
Lietuva taip pat prisijungė prie bankų gaivinimo ir pertvarkymo direktyvos – buvo pradėtas pertvarkymo fondas, į kurį įmokas moka tiek bankai, tiek kitos finansinės institucijos. Šios lėšos gali būti naudojamos bankų nemokumo atvejais ir Lietuva šiame mechanizme dalyvauja su kitų šalių bei ES lygmens institucijomis.
„Šiais laikais mūsų bankų sistema yra gerokai atsparesnė dideliems sukrėtimams ir tą buvo galima pajausti net ir kilus žmonių panikai pandemijos ar karo Ukrainoje pradžioje, kuomet tūkstančiai žmonių pradėjo išsiiminėti pinigus, tačiau bankų sistema išliko visiškai stabili. Be to, skirtingai nei vos atgavus nepriklausomybę, šiais laikais bankuose esančios santaupos ir indėliai yra draudžiami iki 100 tūkst. eurų, todėl nors bankai nėra visiškai apsaugomi nuo problemų, klientai net ir nutinkant blogiausiam scenarijui, dažniausiai nenukentėtų“, – sako R. Norvilas.
Skaidrumas ir priežiūra
Per šiuos metus didelis dėmesys buvo skirtas ir skaidrumui didinti. Klientai turi prieigą prie duomenų apie bankų veiklą, paslaugų sąlygas ir galimas rizikas. Pavyzdžiui, bankai privalo aiškiai pateikti informaciją apie paskolų grąžinimo sąlygas, palūkanų normų pokyčius ir galimas finansines pasekmes. Tai padeda klientams geriau suprasti savo įsipareigojimus ir mažina riziką priimti neapgalvotus sprendimus.
Kitas reikšmingas žingsnis – griežtesnė priežiūra ir reguliarios inspekcijos. Lietuvos bankas įsteigė specializuotus departamentus, kurie atlieka nuolatines komercinių bankų veiklos analizes. Jei nustatomi pažeidimai ar neatitikimai, bankams taikomos griežtos baudos, sankcijos, gali netgi būti atimtos veiklą vykdyti leidžiančios licencijos.
Po 2008-ųjų krizės taip pat buvo įsteigta Europos bankų sąjunga, kurios tikslas – užtikrinti, kad visos euro zonos šalys taikytų aukščiausius bankininkystės standartus. Tai sumažino riziką, kad bet kurios šalies bankų problemos galėtų peraugti į visos Europos finansinę krizę. Lietuva taip pat aktyviai įsitraukusi į šią sąjungą.
Galima būtų daryti ir daugiau
Nepaisant šių žingsnių, pasitikėjimą bankais atkurti – sudėtinga užduotis. Žmonių prisiminimai apie prarastus pinigus ir patirtus finansinius sukrėtimus vis dar gyvi. Šiais prisiminimais vyresnių kartų atstovai dažnai dalinasi su savo vaikais ir anūkais, bankus kritikuoti (nors dažnai – perdėtai) nevengia ir politikai.
Finansų sektoriuje jau beveik du dešimtmečius praleidusio R. Norvilo nuomone, bankų ir kredito unijų reguliavimas Lietuvoje sustiprino bankų sistemą ir pašalino daug grėsmių, tačiau to – negana: „Bankų sektorius pamokas išmoko ir gyventojai turėtų jaustis saugiai bei nedėti savo pinigų po pagalve, kur jie gali būti pavogti ar, pavyzdžiui, sudegti. Visgi, gyventojai dažnai labiau tiki savo namų nei bankų saugumu, nes kitos finansinės institucijos buvo pritrauktos perdėtai švelniu reguliavimu, dėl ko dabar iškyla vis nauji skandalai. Turime suprasti, kad finansų sektorius yra labai glaudžiai susijęs tarpusavyje ir mes negalime leisti vieniems daryti ką nori, kol kiti rinkos žaidėjai yra atidžiai prižiūrimi.“
Tikimasi, kad daugiau pastangų pasitikėjimui atstatyti dės visi. Kiekviena ekonominė krizė ar skandalas finansų sektoriuje patobulina mūsų sistemą ir reguliavimą, tačiau reikia gerinti komunikaciją, pačių bankų paslaugų kokybę, mažinti šešėlį, dėl kurio dalis žmonių iki šiol visiškai nesinaudoja bankais ir netgi atlyginimą gauna grynaisiais.
Naudos suteikti gali ir aktyvesnis gyventojų finansinis švietimas nuo ankstyvo amžiaus – būtent tai leistų padaryti didžiausią proveržį. Lietuvoje jau ilgą laiką galioja indėlių draudimas iki 100 tūkst. Eur, dėl kurio bankuose laikomos lėšos net ir banko žlugimo atveju, būtų grąžinamos. Tačiau dalis gyventojų apie tai nežino, lygiai taip pat, kaip nežino apie tai, kaip veiktų bankai karo atveju ar netgi skirtumo tarp taupomųjų ir terminuotųjų indėlių.
Ilgainiui visos šios priemonės ir pačių bankų pastangos skaidrumui pasiekti turėtų pagaliau didinti pasitikėjimą bankais, aktyvinti jų paslaugų naudojimą savo naudai ir taip pat gerinti Lietuvos ekonominę padėtį.
