Teigiama, kad Britanijos ekonomika tapo stipresnė negu prieš 2008 m. nuosmukį. Sumažėjo bedarbių, daugiau reikia statybininkų iš Lietuvos. Bet uždarbiai augti neskuba. O kas bus, jei Londone brangius būstus pirkti nustos turtingi rusai, arabai ir kinai? Ir kodėl turtingi turtėja net tada, kai kiti skursta. Tik nepavydėkim, pasidžiaukim, kad yra žmonių, kuriems visada gerai.
Šį ekonomikos atsigavimą lydi daugybė baimių. Ukrainos krizė, nestabilumas Artimuosiuose Rytuose gali neigiamai paveikti verslą. Tačiau didžiausia baimė, kad vartojimu paremta ekonomika užsikimš, nes žmonės bus išleidę ne tik savo santaupas, bet išsėmę ir galimybes skolintis.
Kai indėlių laikymas banke neneša jokio pelno, o dėl infliacijos tik nuvertėja, kiekvienas renkasi, kad geriau pinigus ne taupyti, o leisti. Mano geras bičiulis, senamadis anglas, turintis nemažai santaupų ir linkęs dėti centą prie cento, net jis pakeitė savo įpročius. Taupieji tapo išlaidautojais ir tai palaikė ekonomiką nuosmukio laikotarpiu. Bet kai santaupos išleistos, o kaupti ateičiai nebėra nei lėšų, nei motyvo, kas toliau?
Panašu, kad valdžia bandys prigriebti skolininkus ir pakelti palūkanas. Tačiau paspausti skolininkus daug sunkiau negu išgręžti indėlininkus. Mat santaupoms nuvertėjant žmonės praranda tik pinigus ir tai palaipsniui, tačiau ne stogą virš galvos, kas grėstų daugybei paskolas būstui pasiėmusių gyventojų, tarp jų ir lietuvių.
O stogo virš galvos netekę žmonės arba kelia maištą arba likę benamiais tampa našta valstybei, nes socialinių būstų striuka, nuomos kainos jau ir taip didelės dar labiau kiltų, išmokos būsto pašalpoms dar labiau išaugtų. Todėl pakalbėję apie palūkanų kėlimą valdžios vyrai ir moterys vėl aprimsta.
Dar viena išeitis, kuria kai kada sprendžiama skolų problema – paleisti infliacijos mašiną, tai reiškia prispausdinti daug pinigų. Pinigų vertė krenta, skolos – irgi.
Tačiau ir infliacija turi savo kainą – tada labiausiai nukentėtų piniguočiai, tie keli procentai turtuolių, kuriems pinigai daro pinigus. Aišku, kol storasis suliesės tai liesasis ir padvės, kaip sako lietuvių liaudis.
Tačiau riebūs katinai – taip Anglijoje pravardžiuojami bankininkai – liesėti nenori, nekalbant jau apie liesuosius, t.y. darbo liaudį, kuri irgi nelinkusi lengvai pasiduoti. Tad su skolomis ir toliau kovojama vis daugiau skolinantis.
Ir, žinoma, iki paskutinio sunkiant tuos, iš kurių dar galima ką nors išsunkti. Minimalus valandinis darbo užmokestis iki 2008 m kilęs beveik kiekvienais metais, dabar yra giliame įšale ir turbūt greit nedidės. O kodėl turėtų? Juk daug privažiuoja iš Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių, kurie ir už tokį atlygį sutinka dirbti.
Ir negali tų, kurie iš Lietuvos išvažiuoja, kaltinti, kad emigruodami į Britaniją čia jau anksčiau įsikūrusių savo tautiečių atlyginimus numuša. Nes ką daryti, jeigu Lietuvoje ekonomikai kelinti metai iš eilės gerėjant žmonių pragyvenimo lygis neauga.
Tokia jau tų ekonomikos pakilimų ir nuosmukių taisyklė, kad tie, kas gyvena iš savo rankų darbo, nuosmukio metu nukenčia pirmieji, o pagerėjimo vaisius pajunta paskutinieji. Bet nebūkim pavydūs, pasidžiaukime, kad bent keliems procentams turtingųjų visada gera
Tai nepavydi, ko čia pavydėti, Zita. Mums savo gyvenimus gyventi reikia. Tik pasidžiaukim, kad Anglijoj žmogui gyventi savo gyvenimą yra tradiciškai geresnės galimybės. O dėl tų nuosmūkių ir pakilimų jūs teisi. Kol stora Anglija suliesės, tai kūda Lietuva ir padvės. Todėl pasirinkimas aiškus. Kiekvienas privalo apsispręsti ko jis nori – padvėsti ar suliesėti.