Gruodžio 5–6 d. Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje: tarp ištikimybės ir (ne)paklusnumo“ (žr. konferencijos darbotvarkę).
Šiemet sukanka 230 metų nuo Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio išsivadavimo sukilimo prieš antrąjį Respublikos padalijimą, Rusijos bei Prūsijos intervenciją bei 1793 m. Gardino seimo nutarimus (1794 m.).
Ta proga Lietuvos, Lenkijos ir Latvijos istorikai pristatė naujausius tyrimus apie vieną iš sukilimo vadovų, Tadą Kosciušką. Taip pat aptars visuomenės teisės sukilti ir priešintis klausimą.
Vienas iš konferencijos rengėjų, istorikas dr. Valdas Rakutis, pabrėžė: „Tadas Kosciuška – didžiausias idealistas Lietuvos istorijoje: jis galvojo, kalbėjo ir darė tą patį. Varšuvos kadetų mokyklos auklėtinis, kurį pavadinčiau vienu ryškiausių šios mokyklos absolventų (jo karjera rėmėsi šioje mokykloje įdiegtomis vertybėmis), buvo išskirtinė, neabejinga valstybės likimui asmenybė. Jis – revoliucinių kovų veikėjas, dalyvavęs ir Amerikos nepriklausomybės kare, ir sukilime tėvynėje.“
Dvi dienas vykusioje konferencijoje buvo aptarta kaip XVIII šimtmečio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenė suvokė ištikimybę, pavaldumą ir (ne)paklusnumą.
Taip pat buvo pristatyti naujausi pilietinio nepaklusnumo, individo laisvės ir visuomeninės tvarkos problemų tyrimai. aptariama, kiek gilus buvo luominis, tarnybinis, profesinis, religinis, šeiminis paklusnumas ir kokias raiškos formas įgavo ar įgaudavo priešinimasis valdovo (pono, darbdavio, užsakovo ir kt.) valdžiai bei valiai.
Pasak vienos iš konferencijos rengėjų, dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės, „ypatingas dėmesys konferencijoje skiriamas pasipriešinimui užsienio agresorių galiai, bajorijos pilietinėms nuostatoms. Taip pat Tado Kosciuškos asmenybei, 1794 m. sukilimui ir įvykiams Lietuvoje bei Apšvietos filosofų propaguotos teisės sukilti atspindžiams to meto viešumoje“.
1794 m. sukilėliai siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 m. sienomis ir toliau tęsti valstybę modernizavusias Ketverių metų seimo (1788–1792) reformas. Sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu 1794 m. kovo 24 d. Krokuvoje buvo paskirtas generolas Tadas Kosciuška.
Netrukus sukilimas įsiplieskė ir Lietuvoje. Balandžio 24 d. Vilniuje sudaryta Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vadu paskyrė karo inžinierių, generolą leitenantą Jokūbą Jasinskį. O gegužės 1 d. Vilniaus rotušėje buvo paskelbta apie miestiečių municipalinės gvardijos organizavimą.
Nors sukilimas buvo nuslopintas, jis sužadino tautinę ir pilietinę lietuvių savimonę, pagreitino baudžiavos reformos eigą, paskatino lietuviškosios politinės raštijos raidą.
Lietuvos istorijos instituto ir Valdovų rūmų muziejaus surengta konferencija – jau 23-iasis Lietuvos ir užsienio mokslininkų renginys, skirtas XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijai.
Konferencijos partnerė – Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
1794 m.Sukilimas -tai siekis atkurti Lenkijos valstybę, o Lietuva taptų viena iš Lenkijos provincijų,ypač tai pagrindinis Kosciuškos sukilimo tikslas.Tad, lietuviams tai tik įsimintinė istorijos data,bet ne pasididžiavimas ir iškilus minėjimas.
“Nors sukilimas buvo nuslopintas, jis sužadino tautinę ir pilietinę lietuvių savimonę, pagreitino baudžiavos reformos eigą, paskatino lietuviškosios politinės raštijos raidą.”
Naujausius istorijos tyrimus Istorijos institutui pirmiausiai derėtų pristatyti visuomenei, juos kuo plačiau nušviečiant per LRT. Deja, apie tai, kad 1794 m. sukilimo atveju yra kas naujo, viešai neteko girdėti. Tai bylotų, kad nauja Maskva Lietuvos istorijos mokslui yra tapusi Varšuva, taigi reikalinga jos aprobacija. Tad tokiu atveju būtų apgailėtina Istorijos instituto, vadovaujamo, regis, Nikžentaičio, laikysena.
Beje, iki šiol Istorijos moksle nepasirūpinta, kad galų gale būtų teisingai lietuviškai verčiamas Liublino sutartimi sudaryto valstybinio darinio pavadinimas Rzeczpospolita obojga narodow. Nors – akivaizdu, kad čia žodis “narodow” yra vienaskaitos kilmininko linksnio formos. Taigi verstinas – “tautos”, o – “obojga” taip pat – vienaskaitos formos, derinant linksniu su “narodow”. Tokiu atveju “Rzeczpospolita obojga narodow” verstina kaip “abejos (vienos, vieningos) tautos” respublika. Kad Liubline siekta Lenkijos karalystėje sukurti ne buvusių daugelio ar dviejų tautų, o “vienos (vieningos” tautos šalį, valdomą respublikos forma, tai patvirtina ir Unijos priimtų dokumentų turinys.
Beje, gal visgi per Alkas.lt bus galima sužinoti, ką pasako tie naujausi tyrimai apie sukilimą, Kosciušką, vysk. Masalskį.
Ko siekta Kosciuškos sukilimu labai teisingai ir iš esmės pasakyta, – “Taip” komentare. Dėl to, kad sukilimas sužadino lietuvišką savimonę, tai veikiau yra gryniausia prolenkiška nesąmonė. Atvirkščiai, lietuvių savimonės kilimui Kosciuškos sukilimu buvo suduotas didžiulis smūgis, ji pradėjo atsigauti tik po 50 metų. Ta lietuviška tautinė ir pilietinė savimonė LDK žmonėse radosi nuo Jogailos išdavystės laikų tik ji per šimtmečius buvo gerokai aplenkinta kartu su bajorija ir bažnyčia. Vienu iš lietuvybės gaivintojų – švietėjų lakotarpiu prieš sukilimą bažnyčios linija, matyt, ne atsitiktinai buvo tai matęs vysk. Masalskis. Lenkija (Kosciuška) šitai laikė dėjimusi su Rusija. Tad per sukilimą Kosciuškos įsakymu vyskupas ir kiti kovoję už Lietuvos, lietuvybės laisvę buvo viešai pakarti Varšuvoje.
Paradoksas – Kosciuškos gatvė Vilniuje yra, o vysk. Masalskio ir kitų jo sprendimu pakartų lietuvybės savimonės gaivintojų, veikusių už tai – ne. Taigi kur ta mūsų Valdžių laisvė nuo Lenkijos šiandien Laisvoje Lietuvoje (?!)…
Masalskis, tapęs Vilniaus vyskupu, visose vyskupijos dvasinėse seminarijose įvedė lietuvių kalbos dėstymą. Ir būtent jis parinko architektą Vilniaus katedros rekonstravimui, finansavo jo mokslus ir užsakė tokią pagrindinę Lietuvos bažnyčią, kokią ją dabar matom – su Lietuvos valdovų stovylomis. Manau, būtent dėl to Masalskis Centro nurodymu (kaip ir Škirpa – drįsęs sukulti prieš rusus 18-tais ir 40-tais) yra neminėtinas.
Targovicos konfederacija buvo Rusijos bandymas pasinaudoti vidiniais prieštaravimais Lenkijos karalystėje. Lietuvos patriotinė elito dalis bandė pasinaudoti galimybe išsaugoti bent iki Gegužės 3-iosios konstitucijos buvusį Lietuvos savarankiškumą. Lenkų sukilėliai konfederacijos iniciatorių Stanislavo Potockis, Severyno Ževuskio, ir Francišeko Branickio, kažkodėl, nepakorė, bet pakorė visus aštuonis aukščiausius Lietuvos pareigūnus – Seimo pirmininką ir jo pavaduotoją, Vyriausybės vadovą ir jo pavaduotoją, kariuomenės vadą ir jo pavaduotoją ir Vilniaus vyskupą ir jo pavaduotoją. Ir Lenkija su savo agentais Lietuvoje mums iki šiol bruka Gegužės Trečiosios konstituciją kaip didžiausią savo ir Europos pasiekimą – nors ji galutinai panaikino Lietuvos valstybingumą. Rusai padarė tą patį ir dar nuožmiau, bet tai bent laikoma agresija ir neteisėta aneksija.