Šiais metais minime 230-ąsias 1794 m. sukilimo metines.
Į kovą stoję sukilėliai siekė išvaduoti Abiejų Tautų Respubliką nuo Rusijos imperijos įtakos po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (įvykusio 1793 m.) ir prorusiškos Targovicos konfederacijos.
Taip buvo bandoma paskutinį kartą gelbėti žlugdomą valstybę.
Sukilimas prasidėjo 1794 m. kovo mėnesį ir iš pradžių sukilėliams (LDK kariuomenei ir civilių daliniams) neblogai sekėsi.
Tačiau vasarą jau buvo sunkiau laimėti mūšius, vaduoti okupuotas ATR teritorijas ir Rusijos kariuomenė, padedama Prūsijos, vasarą perėmė valdžią. Sukilėlių pajėgos pradėjo palaipsniui atsitraukinėti.
Rugpjūčio 12 d. buvo prarastas Vilnius ir rusų dalinių nuolat spaudžiami sukilėliai ir kariuomenė per trejetą mėnesių buvo nublokšti iki Varšuvos Pragos (dab. Stara Praga) priemiesčio.
Čia priartėjo ir Aleksandro Suvorovo (1730–1800) vadovaujama 20000 rusų kariuomenė.
Generolas Tadas Kosciuška (1746–1817) dar vasarą buvo įsakęs iš rytinės pusės ruošti gynybinius įtvirtinimus:
pylimus, bastionus, griovius, artilerijos baterijas ir t.t.
Turėję padėti ginti Varšuvą įtvirtinimai išsidriekė beveik penkių kilometrų ilgyje.
Gynybai pasiruošė apie 8000 Lietuvos ir 3000 Lenkijos kariuomenių karių, remiamų apie 5000 civilių varšuviečių.
Gynybai vadovavo Varšuvos gynybos komendantas generolas Juozapas Zajončekas (Józef Zajączek) (1752–1826).
Lapkričio 3 d. rusų artilerija pradėjo Pragos gynėjų pozicijų apšaudymą. Gynėjai, turėję 88 įvairaus kalibro pabūklus, atsakė tuo pačiu ir apsišaudymas tęsėsi iki sekančios dienos paryčių.
Lapkričio 4 d. rytą rusai puolė skirtingus gynybos flangus. Jiems tai daryti buvo lengviau, kadangi didelę dalį pajėgų sudarė inžinieriai, pakeliui šalinę kliūtis.
Rusai greitai priartėjo prie bastionų ir pylimų ir po valandos mūšis vyko jau ant Pragos įtvirtinimų pylimų. Kelis kartus lietuviai kairiajame sparne bandė kontratakuoti, tačiau nesėkmingai.
Po kelių valandų kovos persikėlė į priemiesčio gatves. Didžioji lietuvių ir lenkų karių dalis negalėjo atsitraukti į Varšuvą, nes tiltas per Vyslą buvo sugriautas, bijant Rusijos kariuomenės įsiveržimo į miestą.
Praga buvo vienas atsakingiausių gynybos barų ir jame pražuvo II-oji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės divizija.
Gatvėse užvirė žiaurios durtuvų kautynės, kuriose žuvo ir generolas J. Jasinskis. Rusų kariai nesirinko ir žudė visus, kas tik pasitaikydavo.
Greitai Pragos kautynės virto Pragos skerdynėmis: gatvėse gulėjo krūvos lavonų, priemiestis skendėjo gaisruose. Skaičiuojant civilius ir karius, priskaičiuojama, jog Rusijos kariai nužudė per 20000 žmonių.
Žudynes Vyslos pakrantėje matė kitame krante gyvenantys varšuviečiai. Jos buvo tokios baisios, jog, norint išvengti panašaus siaubo, sukilimo vadovybė leido Varšuvai sekančią dieną kapituliuoti be mūšio.
Pragos kautynės buvo paskutinis 1794 m. sukilimo mūšis.
Tai buvo paskutinis mūšis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei, nes po kelių savaičių baigėsi sukilimas.
O po 1795 m. įvykusio III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo neliko nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei jos kariuomenės.
Targovicos konfederacija kaip tik buvo Lietuvos valstybės, lietuvybės, naikintų Jogailai prišliejus Lietuvą prie Lenkijos karalystės provincijos statusu, atkūrimo kelias. Tai patvirtina vysk. Masalkio, kuris ėmėsi būtent kelis šimtmečius lenkybės smaugtos lietuvybės gaivinimo per lietuvių kalbos vartojimo bažnytiniame gyvenime plėtojimą, pakorimas, įvykdytas sukilimo metu (1794 m.) Kosciuškos įsakymu, Varšuvoje.
Be to, apskritai sukilime Kosciuška su ta 8000 tūkst. Lietuvos kariuomene kovo ne už Lietuvos atsiskyrimą nuo Lenkijos ir Rusijos, ne už laisvę, o atvirkščiai už tolesnį Lietuvos pasilikimą lenkybės žemintame gyvenime. Taigi čia ne Lietuvai skirtas LDK kariuomenės mūšio datos paminėjimas, tai nėra Lietuvos garbė, veikiau išdavystė ir toliau “vytautiškai” tarnaujant “jogailiškai” Lenkijai, užuot siekus Targovicos konfederacijos tikslų.
Alkas tęsia mūsų istorikų melą apie ,,Abiejų tautų respubliką” ir apie Targovicos konfederacijos prorusiškumą. Ta valstybė vadinosi Lenkija – pažiūrėkit į žemėlapius. Tuo labiau – po Gegužės 3-iosios konstitucijos. O Targovicos konfederacija bandė išsaugoti Lietuvą. Kurioje ir tai pusė žemių buvo gudiškos. Lenkai klastingai nužudė Lietuvos vyriausybės vadovus, Seimo vadovus, kariuomenės vadovus ir bažnyčios vadovus – 8 asmenis.