G. Jakavonis. Marijos žemė be stebuklų

Kai Viliją Blinkevičiūtę, pasilikusią Europarlamente, o ne pasirinkusią savo šalies Ministrės pirmininkės pareigas ir ketverių metų vadovavimą Lietuvos Vyriausybei, smerkia kas tik netingi, man atrodo, kad šie „teisėjai“ apskritai už ją nebalsavo.

Negi kas nors rimtai galvojo, kad gali būti kitaip? V. Blinkevičiūtė, „atsiminusi“, kad ji jau pensininkė, pasirinko ramų darbą, gerą algą bei užtikrintas socialines garantijas ir tai logiška žmogui, kuris labiau primena Motiną Teresę nei valstybės šeimininką.

Sakoma, kad rinkimai prasideda sekančią dieną po pasibaigusių rinkimų. Turim to klasikinį pavyzdį, kai, netekę valdžios, konservatoriai su juos aptarnaujančia sistemine žiniasklaida iš karto puola valdančiąją koaliciją formuojančius socialdemokratus.

Jeigu kam nors kažkas neaišku, pasiskaitykit knygelę „Politinio spektaklio formavimas“.

Man šioje situacijoje daug didesne problema atrodo tai, kad Lietuvoje rinkimus laimėjusių partijų lyderiai kaip velnias kryžiaus kratosi atsakomybės prisiimant vadovavimą savo šalies Vyriausybei.

To nepadarė 2016 m. Ramūnas Karbauskis, to nepadarė 2020 m. Gabrielius Landsbergis, to dabar nepadarė ir Vilija Blinkevičiūtė, kurios vadovaujamą politinę partiją, galvodami apie savo ir valstybės ateitį, pasirinko Lietuvos rinkėjai.

Šventa vieta tuščia nebūna. V. Blinkevičiūtė, kol kas vis dar partijos pirmininkė, į Minisdtro pirmininko pareigas delegavo Gintautą Palucką. Įdomi šio žmogaus biografija. Buvęs jaunasis konservatorius, asmeninis G. Landsbergio draugas. Liaudyje sakoma: „pasakyk, kas tavo draugas, pasakysiu, kas esi tu“.

Kai G. Paluckas prieš keletą metų vadovavo socialdemokratų partijai, pikti liežuviai kalbėjo, kad tai konservatorių projektas. Bet kokiu atveju, ar tai nuo šio asmens kaip „nematomo fronto kario“ slaptos veiklos, ar nuo nesugebėjimo vadovauti, socialdemokratų partija tada suskilo ir gelbėti šią politinę jėgą ėmėsi prie organizacijos vairo stojusi V. Blinkevičiūtė.

Dabar, nesugebėjęs tvarkytis partijos viduje, G. Paluckas imasi vadovauti visai Lietuvos Vyriausybei. Dirbdamas Vilniaus savivaldybėje, jis už korupcinius reikalus užsidirbo teistumą.

Jėzus Kristus yra pasakęs: „kas neturi nuodėmės, tegul meta į mane akmenį“, bet čia reikėtų išgirsti paskutinių dienų lietuvišką folklorą – „du Paluckai, trys teistumai“. Kalba eina apie į premjero kėdę nusitaikiusį G. Palucko brolį. O tada kyla klausimas, ko šeimoje, augindami sūnus, juos mokė tėvai…

Dabar pagrindinis LR Seimo rinkimus laimėjusiųjų socialdemokratų rūpestis – valdančiosios koalicijos formavimas. Politologai, filosofai, kurie strateguoja Lietuvos kaip tautinės, visavertės valstybės ateitį, įvertindami globalaus pasaulio nešamas grėsmes, iššūkius, o taip pat per konservatorių valdymą atsiradusias problemas, mano, kad geriausiai mūsų šaliai būtų iš socialdemokratų, R. Žemaitaičio „Nemuno aušros“ ir R. Karbauskio valstiečių-žaliųjų partijų susidedanti valdančioji koalicija.

Tai geriausiai atspindėtų ir rinkėjų valią, ir laimėjusiųjų politinių jėgų programines nuostatas bei pažadus, liečiančius socialinių, ekonominių, tautinių problemų sprendimus Lietuvoje.

Formuojant valdančiąją daugumą socialdemokratams, G. Palucką dažniausiai matome su tokios, mano manymu, valdžiažmogių partijos „Vardan Lietuvos“ lyderiu Sauliumi Skverneliu. Klausantis vykstančių derybų komentarų, kad jos vyksta vardan Lietuvos, sunku patikėti. Čia viskas sukasi apie postų dalybas.

Sutikit, kad siūlomas naujasis premjeras G. Paluckas ir buvęs juo prieš ketverius metus S. Skvernelis yra kažkuo panašūs. S. Skvernelis, taip pat kaip ir G. Paluckas, sugebėjo suskaldyti partiją, o į savo Vyriausybę įtraukti tuometinės Prezidentės Dalios Grybauskaitės aplinkos, nuo konservatorių priklausomus žmones.

Jei tikėtume valstiečių-žaliųjų vedliu R. Karbauskiu, tai būdamas premjeru, S. Skvernelis savo sprendimus slapčia derindavo su tada opozicijoje buvusiu G. Landsbergiu, o praėjusioje kadencijoje, būnant konservatoriams valdžioje, demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“ daugelis pašaipiai vadino Tėvynės Sąjungos filialu opozicijoje.

Čia tuometei daugumai trūkstant balsų, jiems svarbių sprendimų metu, jų visada galėdavo tikėtis iš buvusio kelių policininko vadovaujamos frakcijos. Prisiminkim, kad būtent S. Skverneliui turim būti dėkingi už „Lietuvos geležinkelių“ išdraskymą, už įvykdytą Lietuvos miškus tvarkiusios urėdijos reformą, už mums visiems priklausančių „Igničio“ akcijų slaptą išpardavimą galimai sau palankiems asmenims.

Nežinau kaip Jums, bet man atrodo, šis G. Palucko ir S. Skvernelio valdžioje planuojantis atsidurti duetas nieko gero nei Lietuvai, nei jos žmonėms ateityje nežada. Greičiau – atvirkščiai.

Manot, kad bus išslaptinti „Igničio“ akcininkai ir nubausti šią aferą įvykdę politikai? Galvojat, kad šis duetas po konservatorių ir jų satelitų „vertybinės politikos“ šalyje siautėjimo pradės mūsų valstybėje kovą su korupcija?

Neapgaudinėkit savęs. Visa sisteminė žiniasklaida, su LRT propagandiniu konservatorių ruporu priešakyje, saugos, kad neduok, Dieve, taip neatsitiktų, o pirmieji „uraganiniai“ V. Blinkevičiūtės puolimai – tai tik „žiedeliai“ su tuo, kas atsitiks pabandžiusiam taisyti sistemą.

Deja, valstybininkų, gerąja to žodžio prasme, valdančioje daugumoje nesimato, o kai jų nėra, atsiranda pinigus mylintys valdžiažmogiai, kuriems į Lietuvą nusispjauti. Ta pati mergelė, tik kita suknelė arba varnas varnui akies nekerta, kaip pas mus kaime sakoma.

Rinkimai baigėsi, nieko neatsitiko, pamirškite!