Kova dėl valdžios XVII a.: įtakingos Pacų giminės politiniai veikėjai

Artėjant antrajam Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų turui, Valdovų rūmų muziejus kviečia susipažinti su vienos įtakingiausių, seniausių ir labiausiai nusipelniusių giminių Lietuvos istorijoje – Pacų – žymiausiais politiniais veikėjais.

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų antrą kartą keliaus prie balsadėžių, norėdami išreikšti savo valią demokratiniuose rinkimuose, tačiau XVI–XVII a. šalies valdymas atrodė visiškai kitaip.

1569 m. sudarius Liublino uniją ir be vyriškosios lyties palikuonio mirus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui (1544/1548–1572), Abiejų Tautų Respublika tapo elekcine monarchija (valdovas renkamas Seime).

Taigi bajorija, o tiksliau, įtakingiausia šio luomo dalis – didikai – įgavo vis didesnę galią valdant valstybę.

Be valdovo, Abiejų Tautų Respublikoje viena iš esminių valstybės valdymo institucijų buvo Seimas, sudarytas iš Pavietės rūmų ir Senato.

Pavietės rūmus rinkdavo pavietų seimeliai, o senatorius paskirdavo valdovas, dažniausiai iš įtakingiausių didikų giminių.

Atskirų giminių konkurencija ir kova dėl giminių remiamų kandidatų renkant naują valdovą neretai sukeldavo tarpusavio vaidus ir sudėtingą padėtį valstybėje, o laikotarpiai, kai buvo renkamas naujas valdovas, pasižymėdavo dramatiškumu, ir tai buvo pavojinga valstybei.

Rinkimais dažnai stengdavosi pasinaudoti ir nedraugiški kaimynai, siekdami destabilizuoti valstybės padėtį Lietuvoje ir Lenkijoje. Ar neprimena tai ir mūsų laikų?

Talentingas karvedys ir Baroko rėmėjas

Lietuvos didikų giminė, grafai Pacai, reiškėsi daugelyje Lietuvos valstybės ir visuomenės gyvenimo sričių.

Jie dažnai išsiskyrė kaip įžvalgūs politikai ir diplomatai, talentingi karvedžiai, stropūs ganytojai, Bažnyčios rėmėjai, dosnūs meno mecenatai, sumanūs žemvaldžiai:

nuo XV a. Pacų atstovai net aštuoniolika kartų buvo tapę Lietuvos ir Lenkijos senatoriais, vienuolika kartų užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ministrų postus, dvidešimt vieną kartą buvo skiriami aukštais Lietuvos valstybės dignitoriais, net penki giminės atstovai buvo vyskupais.

XVII a. antroje pusėje net keturis svarbiausius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės postus užėmė Pacų giminės atstovai!

Vienas žymiausių Pacų giminės politinių veikėjų buvo Mykolas Kazimieras Pacas (1624–1682) – Lietuvos didysis etmonas (1667–1682) ir Vilniaus vaivada (1669–1682).

Lietuvos didysis etmonas buvo vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės vadas, tad valdydamas kariuomenę turėjo ypatingą galią, o kaip Vilniaus vaivada, jis buvo sostinės, regiono vadovas ir vyriausiasis Lietuvos senatorius.

Tada kariuomenės vadas buvo vienas svarbiausių politinių postų.

Nors Mykolą Kazimierą Pacą daugiausia žinome kaip karvedį, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje valdžia ir turtai buvo neatsiejami nuo kultūros ir meno.

M. K. Paco indėlis į valstybės kultūros paveldą – išskirtinis. Kaip kultūros rėmėjas, jis prisidėjo prie bažnytinių knygų leidimo, rinkėjo meno kūrinius, o vienas žymiausių likusių jo mecenatystės ženklų – Vilniuje pastatyta Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, joje jis ir palaidotas.

Šis Baroko perlas Antakalnyje yra išskirtinis architektūros šedevras. Bažnyčia yra ne tik Lietuvos, bet ir reikšminga Europos barokinės architektūros paveldo dalis. Ji itin išsiskiria savo turtinga interjero puošyba – stiuko lipdyba.

Įžvalgus politikas ir meno gerbėjas

Kitas žymus XVII a. antros pusės Pacų giminės politikas dabartinėje Lietuvos valdymo sistemoje užimtų taip pat svarbų postą – galėtume jį vadinti Vyriausybės vadovu.

Tai Kristupas Zigmantas Pacas (1621–1684), jis buvo Lietuvos didysis kancleris (1658–1684), o kartu ir senatorius.

Kanclerių pareigos buvo bene svarbiausios po valdovo – be jo parašo ar antspaudo negaliojo priimti įstatymai.

Kancleris prižiūrėjo ir užsienio politiką, diplomatinius santykius su kaimyninėmis šalimis.

Kristupo Zigmanto Paco pastangomis nuo 1673 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimas kas trečią kartą turėjo rinktis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje buvusiame Gardine.

Įdomu, kad valdovas turėjo du kanclerius – Lietuvos bei Lenkijos, o tai, kas jį pavaduos ar jam atstovaus, priklausydavo nuo Seimo susirinkimo vietos – tuometėje Lietuvos ar Lenkijos teritorijoje.

Krokuvos, Leideno bei Paduvos universitetuose studijavęs Kristupas Zigmantas domėjosi ne tik diplomatija, tačiau ir menu.

Kaip ir tėvo pusbrolis Mykolas Kazimieras, Kristupas Zigmantas Pacas mecenavo vieną nuostabiausių Baroko architektūros deimantų Vidurio Europoje – Pažaislio bažnyčios bei kamaldulių vienuolyno ansamblį, kurį būtų galima palyginti su ispaniškuoju Eskorialiu.

Svarbios pareigos ar šeima?

Kanclerio Kristupo Zigmanto Paco brolis Mikalojus Steponas Pacas (1623–1684) buvo paskirtas į Trakų vaivados (1651–1669) postą, tačiau netrukus pasuko dvasininko keliu – tapo Vilniaus vyskupu (1671/1682–1684).

Tai buvo aukščiausios bažnytinės pareigos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Taigi XVII a. antroje pusėje susiklostė tokia padėtis, kai svarbiausios pasaulietinės ir dvasinės pareigybės atsidūrė Pacų giminės atstovų rankose – jie tapo faktiniais Lietuvos valdovais.

Įdomus faktas, kad Mikalojus Steponas buvo vedęs Teodorą Triznaitę, tačiau būdamas penkiasdešimties metų, 1669 m., nutraukė santuoką ir įsitraukė į bažnytinį gyvenimą.

Šiandien žmonės turbūt suabejotų tokiu politiko sprendimu, bet XVII a. tai priimta kaip asmeninio pamaldumo liudijimas.

Įdomu tai, kad tarp jo patvirtinimo Vilniaus vyskupu ir įšventinimo praėjo net 10 metų! Būdamas vyskupu jis skatino tolesnes Bažnyčios reformas, taip pat pasižymėjo kaip dosnus rėmėjas.

Nacionaliniame muziejuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose 2024 m. spalio 29 d. atidaroma tarptautinė paroda „Pacai. Istorijos sodo lelijos“, skirta šiai išskirtinei Lietuvos giminei, palikusiai ryškų pėdsaką mūsų valstybės istorijoje.

Lankytojai nuo spalio 30 d. galės susipažinti su Pacais apžiūrėdami 300 išskirtinių vertybių, pasakojančių jų istoriją ir nuopelnus Lietuvai.

Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą