Valdovų rūmų muziejaus žinovai, gavę pasiūlymą įsigyti vertingą, 400 metų senumo juvelyrinį kūrinį, aiškinosi ilgą šio daikto istoriją.
Mėginta sužinoti, koks buvo XVII a. Lietuvoje sukurtos komuninės kelias, bet kai kurie dalykai taip ir liko paslaptyje.
Tačiau ištyrus šio liturginio indo istoriją atsiskleidė Lietuvos auksakalių meistrystė, prisiminta Lietuvos didikų giminių – Masalskių ir Jasinskių – veikla.
Lietuvoje XVII a. pirmoje pusėje iš sidabro sukurta komuninė yra graviruota, paauksuota. Jos aukštis – 28 cm, o svoris – beveik pusė kilogramo.
„Iki XVII a. vidurio auksakalių sukurtos vertybės Lietuvoje labai retos dėl Maskvos invazijos, grobimų ir sunaikinimų.
Šis, Renesanso ir gimstančio Baroko bruožų turintis meno kūrinys yra išlaikęs ir blėstančios Gotikos bruožų – tai būdinga to meto Lietuvos auksakalystei, – sako Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių skyriaus vadovas Dalius Avižinis.
– Komuninę būtų galima priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių liturginių indų, o pėdoje išgraviruoti herbai primena apie XVI–XVII a. gyvenusius asmenis, taigi indas yra ir svarbus istorinis šaltinis.“
Istorinių vertybių žinovai, menotyrininkai, apžiūrėję liturginį indą, tvirtina, kad jis yra tikrai nepaprastai vertingas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu, nes tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta.
O rinkoje pasirodžiusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų relikvija – itin retas atvejis. Pavyzdžiui, Valdovų rūmų muziejus iki šiol neturėjo nė vienos komuninės.
Įspūdinga vienos didikų giminės fundacijų istorija
Nustatyta, kad ant liturginės komuninės pėdos yra iškalti herbai su inicialais.
Vienoje pusėje – kunigaikščių Masalskių giminės herbas su inicialais „A M“, priklausiusiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybininkui, Kauno maršalkai (nuo 1617), Josvainių seniūnui (nuo 1625), Dorpato (1627–1631) ir Smolensko (1631–1638) kaštelionui bei Minsko vaivadai (1638–1643) Aleksandrui Masalskiui.
Kitoje pusėje pavaizduotas herbas „Vanagas“ su inicialais „A I“ priklausė Lietuvos didžiojo raštininko, Stepono Batoro sekretoriaus Mikalojaus Jasinskio dukteriai Apolonijai Jasinskytei.
Šie herbai primena XVII a. Masalskių šeimos istoriją: Aleksandras Masalskis buvo vedęs Mikalojaus Jasinskio dukterį Apoloniją Jasinskytę.
Didikas su žmona 1618 m. suteikė stambią fundaciją Kauno bernardinių vienuolyno statyboms, 1626 m. fundavo Rietavo, 1639 m. – Veiviržėnų bažnyčią, 1625–1634 m. pastatė mūrinę Švč. Trejybės bažnyčią, joje vėliau ir buvo palaidotas.
Bet šiuo įspūdingu liturginių pastatų fundacijų skaičiumi Aleksandro Masalskio veikla nesibaigia.
1596 m. A. Masalskis paveldi Zapyškio (tuomet dar vadintą Panemunės) dvarą, kurį tėvas Grigalius Masalskis nupirko iš Andriaus Sapiegos.
Šiose valdose sūnus pastatė Jadagonių koplyčią, o po kelių dešimtmečių, 1632 m. liepos 23 d., fundavo Zapyškio bažnyčią.
Menotyrininkai, tyrę galimą liturginio indo istoriją, spėja, kad aprašyta komuninė buvo dovanota būtent šiai Zapyškio bažnyčiai.
Relikvija papildys Valdovų rūmų muziejaus lobyną
Dvasininkas, istorikas Jonas Totoraitis XX a. pradžioje yra minėjęs, kad Zapyškyje tebėra išlikusi Masalskių dovanota monstrancija.
Deja, vėliau ji dingo. Todėl į Valdovų rūmų muziejų patekusi komuninė – vienintelė išlikusi žinoma Masalskių Zapyškio bažnyčiai skirta dovana.
Pati komuninė XX a. dar buvo aptikta Braziūkų parapijoje, Paluobių bažnyčioje. Tada liturginio meno tyrėjai teigė, kad bažnyčiai ji galėjo būti perduota XX a., prieškario metais, kai Paluobiuose kūrėsi naujoji Braziūkų parapija.
Žinovai rašė, kad Paluobių bažnyčioje esanti sena meniška komuninė yra itin retas Lietuvos sakralinės auksakalystės kūrinys, vaizdžiai iliustruojantis Lietuvos, taip pat Lenkijos sakralinės auksakalystės raidą XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje.
Išskirtinis Renesanso auksakalių Lietuvoje bruožas – liturginiai indai vis dar buvo komponuojami laikantis senųjų Gotikos papročių.
Panašių liturginių indų Lietuvoje išliko labai nedaug, o Paluobiuose esančią komuninę ankstesni tyrėjai siūlė priskirti prie seniausių mūsų krašte išlikusių šios paskirties liturginių indų.
Be to, komuninės pėdoje matomi Masalskių bei Jasinskių giminių herbai įvardyti papildomų žinių apie XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmoje pusėje gyvenusius asmenis teikiančiais šaltiniais, o pats indas vertintas kaip nepaprastai vertingas tiek meniniu, tiek tipologiniu požiūriu – tokios formos analogų Lietuvoje neaptikta.
Ši išskirtinė lituanistinė XVII a. pradžios vertybė praturtino Valdovų rūmų muziejaus rinkinius. Restauruota komuninė bus rodoma nuolatinėje Valdovų lobyno parodoje prie kitų auksakalystės dirbinių.
Lobyno rinkinys Valdovų rūmų muziejuje iš esmės tik pradėtas formuoti. Tad ši komuninė muziejui yra labai svarbi lituanistinė vertybė, tokių labai retai pasitaiko rinkoje.
Lėšų jai įsigyti skyrė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
