V. Radžvilas. Konservatoriaus krokodilo ašaros išdavus Tėvynę

Portale pozicija.org paskelbtą ir todėl lengviau bei plačiau prieinamą A. Ažubalioveidaknygės įrašą turėtų perskaityti ir atidžiai apmąstyti kiekvienas patriotiškas, bet iš iliuzijų dėl TS-LKD, o ypač dėl „krikdemiškojo“ partijos frakcijos Seime sparno galutinai neišsivadavęs „konservatorių“ partijos narys ir rėmėjas. Kad suprastų, kaip atrodo absoliučiai sąmoninga Lietuvos išdavystė. Ir galbūt pagaliau atsikvošėtų.

Veidaknygės įraše A. Ažubalis aprauda tik ką faktiškai sunaikintą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Maža to, balsavimo išvakarėse dalyvaudamas „Neredaguota“ laidoje labai tiksliai ir dalykiškai įvardijo valstybei katastrofiškus Seime dar tik ketintos patvirtinti Centro „reformos“ padarinius.

Savajame jau po balsavimo padarytame veidaknygės įraše kartoja tuos argumentus ir komentaruose sulaukia padėkų ir pagyrų už „principingą ir tvirtą“ prolietuvišką poziciją.

Tiesa, yra ir visiškai priešingų vertinimų. Tačiau politiškai šį kartą svarbūs ne jie, o būtent pagyros ir padėkos. Juk šitaip suprantančių ir vertinančių A. Ažubalio ir jo bendrininkų „kovą už Lietuvą“ tarp TS-LKD narių ir rėmėjų vis dar yra labai daug. Iš tiesų pavojingai daug.

Mąstant apie tokius „kovotojus“ giriančius ir jiems dėkojančius žmones kyla tik vienas klausimas: ar šiame pasaulyje apskritai egzistuoja politinio naivumo ir aklumo ribos?

Aklumas pasireiškia tuo, kad A. Ažubalio ir panašių į jį veikėjų gerbėjai nebemato net to, kas yra jų panosėje, tiesiai prieš akis. Būtent kad A. Ažubalio rauda yra tik krokodilo ašaros išdavus Tėvynę.

Naiviai dėkojantys nepastebi, kad tai yra būtent išdaviko krokodilo ašaros. Jiems visai nekrenta į akis tai, kad užuot pavėluotai liejęs veidmainiškas ašaras, A. Ažubalis galėjo lengvai išgelbėti Centrą nuo sunaikinimo.

Reikėjo mažmožio — pačiam ir dar vienam jo partijos nariui žengti kelis žingsnius ir paprasčiausiai išeiti iš Seimo posėdžių salės. Nesiregistruoti balsavimui.

Šito būtų užtekę sugriauti kvorumą, kuris buvo būtinas norint priimti fatališką Lietuvos istorinei atminčiai, bet Kremliui žūtbūt reikalingą sprendimą dėl LGGRTC sunaikinimo.

Pats įrašo autorius puikiai supranta, kad Centrą valdysianti ir jo veiklą kontroliuosianti išorinė Taryba bus sudaryta iš sovietinį-rusišką Lietuvos pasipriešinimo istorijos pasakojimą aršiai palaikančių ir uoliai skleidžiančių asmenų.

Kremliaus atrinkti ir Latvių g. rekomenduoti idėjiniai kovotojai su „lietuviškuoju buržuaziniu nacionalfašizmu“ sudarys Taryboje absoliučią daugumą. Ir vykdys jiems patikėtą svarbiausią uždavinį – galutinai pateisinti SSRS įvykdytą Lietuvos aneksiją ir atplauti okupantų nusikaltimus prieš lietuvių tautą. Prolietuviškų ir patriotiškų Tarybos narių bus įsileista vos vienas kitas. Grynai dėl kvapo, visuomenei apraminti.

Tačiau užuot paprastai, tiesiog nedalyvavimu balsavime, sugriovęs klastingą ir niekšišką Centro sunaikinimo ir Lietuvos valstybės ideologinės okupacijos planą A. Ažubalis apsisprendė jį paremti. Veidmainiškiausiu ir ciniškiausiu būdu. Bent jau būtų atvirai ir sąžiningai balsavęs už Centro sunaikinimą.

Bet kur tau – sumanė dar kartą ciniškai apmulkinti Lietuvos piliečius ir rinkėjus. Suvaidino „pasipriešinimo“ šiam planui spektaklėlį teatrališkai balsuodamas prieš. Aiškiai suprasdamas, kad reikėjo padaryti ir iš jo buvo tikimasi ko kito. Nedalyvauti spektaklyje.

Jo bendrininkais tapo visa grupelė tokių „kovotojų už Lietuvą“: L. Kasčiūnas, V. Rakutis, iškiliojo Lietuvos partizano dukra A. Jakavonytė. Išdrįsusi išduoti net savo garbingąjį Tėvą ir sutrypti jo idealus bei šviesų atminimą.

Šią kompaniją papildė „susilaikiusi“ V. Aleknaitė Abramikienė, kurios balsas iš tikrųjų taip pat buvo balsas už Centro sunaikinimą.

Apie tai reikia ne kalbėti, bet šaukti visu balsu. Juk tokie „patriotai“ – pavojingiausia valstybės išdavikų ir pardavėjų grupė. Jie veikia ne atvirai, bet dangstosi patriotų kaukėmis ir todėl sunkiau atpažįstami.

Seniai niekas netiki ir nesitiki, kad Lietuvos išlikimas rūpėtų G. Landsbergiui, I. Šimonytei. A. Kubiliui, R. Juknevičienei, M. Maldeikiui ir panašiems tautos ir valstybės marintojams. Tačiau reikia pripažinti, kad jie bent savaip sąžiningesni ir atvirai sako bei daro tai, ką galvoja ir ko siekia. Seniai nebevaidina jokių patriotų ir tradicinių vertybių gynėjų.

Lietuva — be lietuvių, multikultūrinė centralizuotos ES teritorija, kurioje po pusšimčio metų ar kiek vėlaiu turi išnykti paskutinis praradęs savo kalbą, istoriją ir tapatybę lietuvis. Tokia yra jų neslepiama „globalios Lietuvos“ ateities vizija ir svajonė.

O štai Centro sunaikinimo slaptieji parankiniai toliau mėgina veidmainiauti. Nors puikiai supranta, kad yra nariai partijos, kurios vadovų nuostatos esminiais lietuvių tautos ir valstybės išlikimo bei ateities klausimais niekuo nesiskiria nuo drg. M. Burokevičiaus KPSS „platformininkų“ pažiūrų ir įsitikinimų. Bet išstoti iš tokios partijos nesiryžta. O juk, tiesą sakant, TS-LKD kai kuriais atžvilgiais galbūt yra net radikalesni antilietuviai ir antivalstybininkai už anuos Sąjūdžio laikų Lietuvos valstybingumo priešus ir griovėjus.

Štai kokia yra Judo trisdešimties sidabrinių galia, kuri užvaldo ir persmelkia vertelgiškumo dvasia net subjektyviai norinčių, bet nebepajėgiančių išlikti lietuviškos Lietuvos žmonėmis ir gynėjais politikų protą ir sąžinę.

A. Ažubalis, V. Rakutis, V. Aleknaitė Abramikienė politiškai, moraliai ir psichologiškai sulaužyti tiek, kad ne tik išsižadėjo visų savo principų ir vertybių. Jie net leidžiasi būti kasdien ujami ir žeminami. Iš jų atimta teisė dalyvauti Seimo rinkimuose vienmandatėse apygardose. Bet įsidėmėtina — šie akivaizdūs atskalūnai ir svetimkūniai nėra atskiriami nuo sveikojo TS-LKD kūno.

Be abejo, jie toleruojami ne už gražias akis. Jie nėra skubiai metami iš partijos, nes vis dar yra reikalingi. Kaip šydas ir jaukas suvilioti vilčių dėl TS-LKD nenorinčius prarasti rinkėjus. Jie palaiko tuščią viltį, kad tą antilietuvišką ir antivalstybinę, radikaliai kairiąją grupuotę dar galima atvesti į tiesos ir doros kelią.

Toji partija naikina Lietuvą ir stumia ją atgal į Rusijos glėbį. Faktiškai rengia idėjinę dirvą „išvaduotojų“ sugrįžimui ir naujai aneksijai. Juk būtent tam, o ne kam nors kitam skirtas ir LGGRTC pertvarkymas.

Bet tai reiškia, kad dalyvavę balsavime A. Ažubalis ir kiti išvardyti „patriotai“ faktiškai atlieka – turbūt šito patys iki galo nesuvokdami – tokį patį vaidmenį, kokį buvo lemta suvaidinti daugeliui 1940 m. okupantų sukaltos „liaudies vyriausybės“ ministrų.

Siekiant nuraminti tautą ir be pasipriešinimo aneksuoti valstybę, visuomenė buvo apgalvotai klaidinama net apgaulingai prolietuviška vyriausybės sudėtimi. Neatsitiktinai toje vyriausybėje iš pradžių buvo vos vienas kitas atviras komunistas. Dauguma ministrų su V. Krėve-Mickevičiumi priešakyje buvo SSRS ambasadoje Kaune specialiai parinkti kaip patriotų reputaciją turintys ir keliantys tautai pasitikėjimą asmenys.

LGGRTC sunaikinimą išradingai parėmę TS-LKD frakcijos „patriotai“ iš esmės vykdo tokią pačią tautos klaidintojų ir patiklių rinkėjų balsų viliotojų misiją. Jie atidirbinėja už Judo sidabrinius, kuriais šių dienų Lietuvoje yra efemeriška viltis pakliūti su „konservatorių“ sąrašu į būsimąjį Seimą.

Dėl tos vilties galima išduoti ir parduoti viską. Net Tėvynę. Baisu net pagalvoti, kaip šie nieko asmeniškai nestokojantys ir tikrai ne badmiriaujantys politikai elgtųsi, jeigu pasikartotų kas nors panašaus į 1940-ųjų birželį.

Jeigu jie taip lengvai palūžta ir išduoda tik baimindamiesi dėl savo vietos prie valdžios lovio, tai kaip elgtųsi, jeigu būtų spustelėti keliauti Į Maskvą dar kartą parvežti Rytų saulės matydami šalia Seimo stovintį V. Putino kareivį su automatu?

Ką toks bestuburiškumas ir paklusnumas esant saugiems žada Lietuvos valstybei, jeigu staiga įvyktų tokia nelaimė ir susiklostytų tokios sąlygos?

Galima tik ironiškai šypsotis skaitant A. Ažubalio postringavus, kad „kada nors“ bus atkurtas Lietuvai, o ne užsienio valstybėms tarnaujantis LGGRTC. Nejaugi politikas nesupranta, kad pritaikant dabarčiai V. Molotovo kadaise V. Krėvei-Mickevičiui pasakytus žodžius, „konservatorių“ partija tam ir egzistuoja, kad šitoks Centras niekada nebūtų atkurtas?

Nejaugi buvęs Sąjūdžio dalyvis neatsimena ir nesupranta, kad bet kokie teigiami poslinkiai konsoliduojant Lietuvą siekiančius ginti ir pasiruošusius ją gelbėti žmones galimi tik brėžiant aiškias takoskyras tarp Tėvynės išdavikų bei naikintojų ir jos patriotų bei sargų?

Juk okupacinė valdžia ir tvarka LSSR pradėjo eižėti tada, kai Lietuvos pusę pradėjo rinktis ir nutraukinėti ryšius su LKP drąsiai ir atvirai Sąjūdžio pusėn stoję kolaborantinės partijos nariai.

Todėl po šios apgailėtinos išdavystės prasminga kelti tik vieną klausimą: ar po trisdešimties metų, smarkiai pasikeitusiomis, bet kartu tokiomis pačiomis aplinkybėmis, išdrįs jais pasekti TS-LKD krikdemai?

Aplinkybės keičiasi, bet pasirinkimas tebėra tas pats: UŽ ar PRIEŠ Lietuvą?

Ar išdrįs padėję sunaikinti Centrą konservatoriškieji krikdemai nutraukti ryšius su Lietuvą naikinančia partija ir tuo bent iš dalies atpirkti savo moralinę ir politinę kaltę prieš tautą ir valstybę?

Tik toks apsisprendimas ir pasirinkimas dar būtų naudingas ir prasmingas skubamoje iki pamatų sugriauti lietuviškoje Lietuvoje.

Visa kita jau yra tik krokodilo ašaros ir demagogiški tauškalai.

Laikas pasirinkti.