Štai ir nuskambėjo didžioji, mūsų tautos pasididžiavimas „Dainų šventė – 100“. Ši didinga šventė sutelkė visas skirtingas puses. Visi kartu buvome dainoje, šokyje, kurie suteka į vieną žalią (deja, masiškai kertamą) girią – Lietuvą! Nors kertama be saiko, bet vis dar giria gyva.Štai, susibėgome vėl, ir gerai, nes galvojant, jei nebūtų apskritai Dainų šventės, kiek tada būtų pagreitintas Lietuvos identiteto naikinimas? Dainų šventė yra mūsų identitetas šalia Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šalia lietuvių kalbos, šalia tradicijų, šalia istorijos asmenybių – jie yra pamatinė Lietuvių tvirtovė. Juk dainomis net laisvę susigrąžinome – tai buvo stebuklas.
Bet ir tiems stebuklams visokių vėjų būta iš įvairių pusių, iš vidaus, kai jau 34 metus gyvename savo susikurtoje laisvėje, bet, deja, juos tenka kartas nuo karto labiau saugoti, kad tas modernumas iš Briuselio visai nesumaišytų proto tiems keliems jaunuoliams politikams, kurie tada labai bėgo iš mokyklos.
Šiam šimtamečiam dainų šventės stebuklui galėjo ištikti tam tikra krizė, kai rengiantis didingai šventei „Dainų šventė – 100“ Kultūros ministerijos iniciatyva per lino mėlyno žydėjimo žiedo lapelį, per plauką, vos nebuvo nuimtas nuo pareigų pagrindinis rengėjas – Lietuvos nacionalinio kultūros centro vadovas Saulius Liausa.
Gerai, kad tada didysis Lietuvos kultūros, etnografijos, ansamblių, kultūros centrų laukas stipriai ir vieningai susiūbavo žodžiais – Kultūros ministerija, ar Kultūros ministre Simonai Kairy, ką tu darai?
Ačiū, kad Jie, Jis sutrikęs pakeitė nuomonę, paliko vadovą tęsti prasmingus Lietuvos kultūrai darbus. Paliko tęsti dainų šventės lietuvybės tradicijas.
Dainų šventės ateina, praeina ir visi jau laukia kitos. Yra ko laukti, nes motina Tauta yra ištikima savo vaikui, kurį reikia nuolat maitinti, nes ji žino Lietuvos istoriją, kokia jos praeitis, kiek negrįžo jos vaikų po tremties.
Bet per laukimą, iki kitos didingos dainų šventės. vis išdygsta piktžolių, kurios įduria į Lietuvos tautos sielą, kalbą, jos pamatines vertybes, tradicijas.
Iš tėvų žinome – jei vaike nespėji išrauti, žiūrėk jau ir plečiasi, kaip tie sosnovskio barščiai. Taip nutiko Lietuvos širdyje, tokioje ne itin sveikoje, kai buvo jėga prastumtos trys svetimos raidės į pasus. Ir viskas išbujojo dėl modernumo, patogumo, bet ne dėl tautos savasties, išskirtinumo, ypatingumo būti originaliais, drąsiais, stipriais, savitai būti tikra Lietuva, taip kaip dainų šventė, taip kaip išskirtiniausia lietuvių kalba kalbančia mūsų tauta.
Signataras Algirdas Endriukaitis yra taikliai parašęs pastebėjimus, įžvalgas, kurias įteikė vis dar tęsiantis kovai Seime, dėl poeto Justino Marcinkevičiaus, kad 2030 metai būtų paskelbti J. Marcinkevičiaus metais: „Teisėje kartais yra sutinkama neginčijama nuostata pripažinti lygiaverte veikiančia norma, jeigu priimant teisės aktą dalis jo dėl tam tikrų sutartų procedūrinių praktinių priežasčių, akto vientisumo ir neblaškymo pagrindiniame akte manomai neturi būti visas įrašytas, tik minimas ir įvardijamas, bet nurodomas ir fiksuojamas kaip pagrindinio akto siekiamo viso esminio, pagrindinio teigimo.
Pavyzdžiui Konstitucijos 16 straipsnis nurodo: „Valstybės himnas – Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Pačiame Konstitucijos tekste nėra nurodyta nei aptariamos giesmės žodžiai, nėra nei gaidų, nei melodijos nuorodos. Bet pagal žinomą nutylėjimo principą šitie dalykai turi egzistuoti kitame formate, jie visų žinomi, įvardyti ir aptarti, deklaruoti ir legimituoti ir priimti tvarkant visą Konstitucijos tekstą.
Jie yra suprantamai tapę konstitucinio reikšmingumo tekstais, nors yra už Konstitucinio akto erdvės. Giedant himną atsistojama, atiduodama pagarba, nusiimama kepurė. Tai yra neginčijamas Konstitucinis statutas ir reikšmė, kas nurodyta 16 Konstitucijos straipsnyje, nors pačios Konstitucijos tekste minėtos giesmės nėra užrašyta. Bet faktiškai neginčijamai pripažinta, kad tai Konstitucinio reikšmingumo tekstas. Antraip Konstitucija neužsimintų.
14 Konstitucijos straipsnis teigia: „Valstybinė kalba – lietuvių kalba.“ Kalba be abėcėlės nebūna. Pirmoji priimtoji abėcėlė tampa konstitucine, nors ji ir neįrašyta Konstitucijoje. Jeigu mes sugalvotume įsivesti kitą kalbą ar jos dalį, tai privalėtume nurodyti ir abėcėlės kalbą, ir taip legimituoti, kad raidės, rašmenys yra lietuviški.
Pagal nutylėjimo principą tai privalu. Ir keičiant ar papildant, nors vieną raidę legitimuojant, kaip konstitucinį dalyką, naudojant Konstitucijos keitimo procedūrą, kadangi tai yra sietina su aiškiu kalbos, kaip ir konstitucinės nuostatos bendru statusu, o ne kaip paprastą eilinį įstatymo pakeitimą, kuris yra nesusietas konstituciniu sąryšiu.
Šiuo atveju raidynas pagal nutylėjimą traktuotinas kaip išbaigta imperatyvinė konstitucinė sąsaja, lietuvių kalbos bendrai identifikavimo vertinimui siekiant suteikti realų gyvastingumą teisinei lietuvių kalbai ir reikmei, esant pilnai Konstitucijoje numatytai griežtai procedūrinei tvarkai. Tai yra išimtinai Konstitucijos normos veikimo erdvė. Jeigu nebūtų konstitucinio lietuviško raidyno patvirtinimo, tai kaip mes galėtume teigti ir patvirtinti, kad teiginys „Lietuvių kalba“ konstituciškai egzistuoja?
Keisti raidyną galima, bet pagal Konstituciją šiandien šiuo atveju dėl raidyno keitimo balsuojama du kartus Seime, su nemažesne kaip trijų mėnesių pertrauka. Keitimas skaitomas priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių, t. y. 94 balsais. Taip numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.
Abėcėlės bazinis žodynas buvo nuo Jono Jablonskio laikų. 1939 m. ir netgi 1942 metų vokiečių okupacijos metuose vadovėlių raidyne nurodomos 33 raidės.
Dabar paskutiniame balsavime dėl raidyno keitimo balsuota tik vieną kartą kaip nekonstituciniam dokumento keitimui, o kaip eiliniame, kasdieniame balsavime. Suskaičiuota už raidyno keitimą 82 balsai, bet tai reikėjo padaryti du kartus su 94 balsais. 2022-01-18 vienkartiniame balsavime (XIV-903) dėl naujų raidžių įrašymo į raidyną 82 balsavo už, prieš – 37, susilaikė 3. Procedūriškai pažeista Konstitucija. Įstatymo leidėjai numatė, kad kalba yra tokie valstybės pamatai, kad juos kaitalioti numatyta atsakingai.
„Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius, 2012) šiuo metu nurodomas raidynas.
Ą,B,C,Č,D,E,Ę,Ė,F,G,H,I,Į,Y,J,K,L,M,N,O,P,R,S,Š“U,Ų“Ū,V,Z,Ž
Prieškarinis raidynas (1939 m.)
a, ą, b, c, č, d, e, ę, ė, f, g, h, ch, i, j, y, j, k, l, m, , n, o, p, r, s, š t, u, ų, ū, v, z, ž
Lingvistai turėtų įvertinti lietuvių raidyno istorinę dinamiką ir padėti išsakyti nuomonę: kiek, kada ir kaip papildyti lietuvių raidyną, nes dabar akivaizdžiai pradėta raidyno kaita ne pagal Konstitucinę tvarką.“
Taigi, kokias dainas turėsime ateityje, tartyje Dainų šventėje? Žinome, kad pasaulis liaupsina mūsų lietuvių kalbą, etno tradicijas, tai komplimentas, kad dar esame unikali tauta savo išskirtinumu. Tauta, kuri nenori susivienodinti su kitomis kultūromis, taip kaip drąsūs Žemaičiai, kurie tais kunigaikščių laikais padėjo Lietuvai išlikti, gyvuoti iki dabar.
Klausimas, negi vėl reikės Žemaičių, kurie griežtai saugo savo kalbą, tradicijas ir kartu padeda Lietuvai suklusti, perspėti, kad bet koks menkas žingsnis į modernumą kelia didelį pavojų tapti nebe tauta, pagalbos? Tai rodo bundančios Europos Sąjungos šalys, kurios jau jaučia, kad tautiškumas silpsta.
Autorius yra LR Seimo narys
Visi ”jie” , per Tautos neapsižiūrėjimą ir, patekę valdžion, žais su Lietuva iki rudens. Tikiuosi , kad po rinkimų ”jų” – nebus.
Man įdomu, kodėl tautiškai nusiteikęs žmogus būtinai turi būti menkai išsilavinęs?! „Kalba be abėcėlės nebūna“ – iš kokio miško išėjote? Pasaulyje 7000 kalbų, PUSĖ jų jokios abėcėlės neturi!!! „Pirmoji priimtoji abėcėlė tampa konstitucine…“ – būtų labai smalsu sužinoti, kokia ta pirmoji priimtoji???