Kviečia Rasos šventė Verkių parke

Jau šį penktadienį, birželio 21 d., nuo 19 val. iki saulės patekėjimo Verkių rūmų parke bus švenčiama tradicinė – 25-oji Rasos šventė. Per patį vidurvasarį, kai gamta ir žolynai kupa, rasoja, švęsime trumpiausios nakties – vasaros saulėgrįžos šventę.

„Pasipuoškite vainikais, susiskinkite devynių žolynų Kupolę, pasiimkite lauknešėlį ir su šeimomis, draugais atvykite į liepomis kvepiantį Verkių parką“, – kviečia daugiametė šios šventės rengėja Nijolė Balčiūnienė.

Nuo 19.30 val. bus kupoliaujama, pinami vainikai, buriama iš žolynų, einami kupolinių rateliai, sutartinėmis pagerbiama Lizdeikos aukuro apeiginė ugnis, dainomis palydima vakaro Saulė,  šokama prie laužo, plukdomi vainikai Nerimi, nusiprausus ryto rasa  sutinkama tekanti Saulė. 

Rasos šventės meninę apeiginę programą ves žinomi Vilniaus miesto folkloro ansambliai: „Jorė“, „Laukis“, „Varangė“, „Nalšia“, „Poringės“, tradicinė kapela „Griežikai“, liaudies dainų klubas „Raskila“, Punsko lietuvių folkloro ansamblis „Alna“, tradiciniai muzikantai. Ši ypatinga baltų pasaulėjautos šventė, sujungs šventės dalyvius su tolimaisiais protėviais, išgyvenusiais tą patį virsmą, kuomet susiliejama su gamta ir visa šio meto gyvastimi.

Apie ypatingą šio meto žolynų galią pasakos GTC Botanikos instituto mokslininkės vaistažolių žinovės Birutė Karpavičienė, Jolita Radušienė,  būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė,  Rita Balkutė, veiks žolynų turgelis.

Tradiciškai šventę ves senųjų papročių puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė, kuri gerai mena pačią pirmąją Rasos šventę, pasklidusią tarp piliakalnių Kernavėje.

„Pirmą kart Kernavės Rasos šventė vyko 1967 metais, o aš joje dalyvavau nuo 1968 metų, kurią pamenu, kaip giliai išgyventą, tikrą, šventą jausmą. Jaunai studentei atrodė, kad patekau į labai mielą, brangų, tautiškų bendraminčių sambūrį, kuriame pasijaučiau sava, – su meile atgyja prisiminimai. – Tuomet orą virpino bendros dainos, sukurdamos ypatingą vienybės jausmą, kad atrodė, lyg šventos dievybės nusileido ant šventakalnių, į margaspalviais žolynais pražydusią Neries slėnio pievą. Tai buvo asmenybių laikas. Toje pievoje „ganėsi“ Eugenija Šimkūnaitė, apsupta būrio merginų su žolynų kupolėmis rankose. Per piliakalnius nutįso ilga eilė jaunų žmonių, liejosi Veronikos Pavilionienės vedamos dainos… Jautėmės laisvi, nors aplink sukinėjosi saugumiečiai. Atrodė, lyg dainose kalbėjo protėviai, perduodami savo mintis“, – prisimena N. Balčiūnienė.

Papročių žinovė mena, kaip prie aukuro prakalbo Jonas Trinkūnas  apie ryšį su Gamta, trumpiausios nakties virsmo papročius, apie senuosius Dievus, aukojimus Perkūnui…

„Visi nuščiuvę, susikaupę, klausėmės,  kaip viena didelė šeima. Visus apjungė bendra daina, aukuro ugnis, vainikai, šokiai prie laužo ir pati gyvybingos, suvešėjusios gamtos galia. Prisišokę, padainavę  prie laužo skubėjome ant aukščiausio piliakalnio sutikti tekančią saulę. Tada ir išmokau „O kas ty aušta ar ne aušrelė, o kas ty teka ar ne saulelė…“. Iki šiol menu tą neapsakomą gerumą,  šventumą,  meilumą tos saulutės, tų kalnų, rūko  žalioje lankoje, Neries grožio ir vainikėlių plukdymą joje…“ – pasakoja Nijolė.

Ši Vilniaus universiteto studentų ir absolventų pradėta senovinė šventė netilpo į valdžios palaikomas tarybines šventes. Dalyvavimas joje buvo pasipriešinimo išraiška ir atsvara girtoms sovietinėms Joninėms.

Baltiškų tradicijų puoselėtoja N. Balčiūnienė, pamačiusi, kad vilniečiai neturi tikros tradicinės Rasos šventės, ėmė jas rengti Verkių parke, kur ant aukštojo kalno plevena Lizdeikos aukuro amžinosios ugnies dvasia, kur teka Verkė ir Neris. Pirmoji šventė Verkiuose įvyko 2000-aisiais pagal Kernavėje sukauptą patirtį, programą ir scenarijų.

„Nepasidaviau pagundoms įsileisti prekybą, tikėjausi, kad vilniečiai pajus tikros, dvasingos, su puikiais folkloro ansambliais, būrėjomis, vaistažolių specialistėmis sukurtą tradicinės šventės dvasią,“ – sako N. Balčiūnienė. Ir ji buvo teisi – į šventę susirenka tūkstančiai gražių, blaivių žmonių, su šeimomis, draugais ir pavieniai, visi, kurie nori išjausti ir patirti šios trumpiausios vasaros nakties virsmą. Pasipuošę vainikais, suka kupolinių ratelius, šoka prie šventinio laužo, plukdo vainikus Nerimi, dainomis sutinka tekančią saulę. Jau keletą metų šventėje gausiai dalyvauja užsieniečiai, užsienio ambasadų darbuotojai. Ne kartą čia lankėsi  Japonijos ambasadorius  su  darbuotojais, gilinosi į vainiko, kupolės, stebulės, ugnies, žolynais išpuoštų vartų prasmę. Atvyksta Punsko lietuvių folkloro ansambliai.

„Šiais metais šventėje dalyvaus „Alnos“ kolektyvas su šauniu vadovu Vytautu Batvinsku. Labai džiaugiuosi profesionaliomis etnomuzikologėmis, kurios yra savo  ansamblių vadovės Rūta Aleksiūniene („Jorė“), Lijana Šarkaite-Viluma („Laukis“),  Varsa Liutkute-Zakariene („Varangė“), Audrone Vakariniene („Nalšia“, „Poringės“), Gailos ir Arvydo Kirdų („Griežikai“). Šventei ypatingumo suteikia mokslininkės vaistažolių žinovės Birutė Karpavičienė, Jolita Radušienė, būrėjos iš žolynų Rita Balsevičiūtė ir Rita Balkutė. Parengti parko erdvę šventei reikia daug pagalbininkų, esu dėkinga jiems visiems, ypač miškininkams už gražų šventinį laužą, Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai už nuoširdžią paramą, Vilniaus miesto savivaldybei ir labiausiai Kultūros tarybai už projekto rėmimą“, – sako N. Balčiūnienė.

„Organizaciniai rūpesčiai, nuovargis praeina žiūrint į vainikais pasipuošusius, ratelius sukančius, šokančius, dainuojančius…matau jau 21 a. žmones, tačiau tos pačios dvasios, kaip prieš 55-erius metus Kernavėje. Šių dienų skubančioje kasdienybėje reikia stabtelėjimo, kaip Saulei, stabtelinčiai aukščiausiame Dangaus skliaute ir dovanojančiai mums šilumą, augalijos kupėjimą, žydėjimą, ryto rasą, trumpą, paslaptingą, pilną burtų ir senovinių papročių šventą laiką,“ – sako N. Balčiūnienė.