Šiemet Lietuvoje minint partizaninio karo pradžios 80-metį, legendinėje partizanų „vanagų“ stovyklavietėje iškilo įspūdingas paminklas, skirtas partizanų vadui Jonui Semaškai-Liepai.

Iki 1953 m. Lietuvoje vykęs partizaninis karas – viena ryškiausių ir masiškiausių kovų prieš okupantus Europoje. Istorikų skaičiavimu, ginkluotame pasipriešinime dalyvavo apie 100 tūkstančių partizanų, iš kurių apie 20 tūkstančių žuvo.

Daugelio jų palaikai iki šiol nėra rasti. Vienas iš istorikų dėmesį traukiančių šios istorinės kovos ženklų – prie Platelių ežero buvusi stovyklavietė, kurioje 1944 m. vasarą, artėjant frontui iš rytų, būsimi partizanai ruošėsi ir treniravosi ginkluotam pasipriešinimui. Būtent šioje vietoje nuspręsta iškelti laisvės kovų simbolį – Juodąjį dvigubą kryžių.

„Partizaninio laužo ugnies nuglostytas ir karo dainų nubučiuotas gimė ir buvo pastatytas Juodasis dvigubas kryžius, skirtas legendiniam partizanų vadui majorui J. Semaškai-Liepa.

Garbingame darbe dalyvavo artimieji, skautai, šauliai, kariai, bendraminčiai – tikri savo šalies patriotai. „Historia est magistra vitae“.

Savanorių būrys drauge pastatė oficialų 1949 m. LLKS (Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio) ženklą – įspūdingą ąžuolinį paminklą, išpuoštą kovine atributika,“ – džiaugėsi rengėjas, pilietinio sumanymo „Vanago Lietuva“ vadovas Alkas Paltarokas. – „Nuoširdžiai dėkoju Žemaitijos nacionalinio parko direkcijai už visokeriopą pagalbą.“

Į projekto įgyvendinimą atvyko ir partizano sūnus, šaulys Alvydas Semaška

„Jaudinausi ir gėrėjausi, o širdis džiaugėsi. Jaudinausi, nes Alko Paltaroko žygis ir Vyčio kryžiaus, partizanų ženklo, statymas buvo siejamas su mano tėčiu.

Gėrėjausi, nes mačiau aplink Lietuvos patriotus, nuostabioje Plokštinės miško vietoje kuriančius ypatingą atmosferą ir svarbų istorinės atminties ženklą.

Tikiu, kad šis Vyčio kryžius ir jo atgaivinama istorija prisidės prie ryžto branginti ir ginti Lietuvos laisvę.“ – teigė  A. Semaška.

„Tai jau ketvirtas su bendraminčiais pastatytas kryžius miško broliams pagerbti. Susiformavo toks paprotys: susirenkam miške partizanų atminties vietoje, įkuriam stovyklą, dirbam dieną ir naktį.

Skambant „Ugniavijas“ atliekamom karo dainom ugnyje gimsta juodasis dvigubas kryžius – partizanų simbolis, dabar naudojamas ir LK SOP (specialiųjų operacijų pajėgų).

Kaip sunkumai užgrūdina žmogų ir tautą, taip lauže apdegintas ąžuolo rąstas pagal seną technologiją užgrūdinamas ir apsaugomas.

Kryžius papuoštas 9 mm (Luger) šaudmens tūtelėmis iškaltais gediminaičių stulpais – Lietuvos kariuomenės simboliu“ – džiaugėsi darbu verslininkas, šaulys ir kryžiaus darbų architektas Daumantas Kriščiūnas.

Darbų dvasią įkvėpti padėjo „Ugniavijas“ grupės narių atliekamos istorinės lietuvių liaudies dainos

„Dažnai pastebima, kad senosiose lietuvių liaudies dainose galima rasti daugybę simbolikos, alegorijų, mitinio mąstymo, tad nepažįstant šios poetinės kalbos galima iš viso nesuprasti dainos prasmės.

Ne išimtis ir karinės – istorinės dainos, kuriose apie kritusį karį artimiesiems praneša parlėkęs žirgas ar užkukavusi gegutė, o konkrečių įvykių, istorijų ar asmenų paminėjimai čia būna ypač reti.

Dainos neretai lyriškos, liūdnos ir kartais nusistebima, kad jos neuždegančios, nekeliančios kario ūpo. Bet, mano nuomone, šių dainų funkcija dažnai yra kitokia, nei vėlyvesnių karo dainų.

Jos – tarsi nematomas saitas, rišantis karį ar jo artimuosius su mitiniu baltišku pasauliu, kultūra plačiąja prasme, jos paaiškina kovos ir kančios prasmę, suteikia daug gilesnės stiprybės, nei trumpas nuotaikos pakėlimas.

Tikiu, kad ir Miško broliai, dainuodami senąsias dainas, jautė tą prigimtinį ryšį su Tėvyne, protėviais ir vedami šio jausmo gynė Lietuvos laisvę, kaip ir tūkstančiai karžygių jau tik dainose išlikusiose kartose.

Šiandien matome, kad šis ryšys, supratimas bei, galiausiai, partizanų atiduota auka yra priežastis to, jog gyvename laisvoje Lietuvoje,“– pasakojo „Ugniavijas“ grupės narys Kazimieras Sadauskas.

Jonas Semaška- legendinis partizanų vadas

„Jonas Semaška – vienas talentingiausių tarpukario Lietuvos karininkų. Valstybėje, kurioje karininkai praktiškai tapo nauju bajorų luomo pakaitalu, buvo gausu ryškių asmenybių.

Po SSRS okupacijos, J. Semaška suprato komunistinės ideologijos blogį, atsisakė sekti savo vadą, ėmė slaptytis ir išvengė suėmimo.

Vokietijai išstūmus SSRS pajėgas iš Lietuvos, kaip ir daugelis jis rinkosi nuo amžių amžinųjų žinomą šūkį: „mano priešo priešas – mano draugas“, todėl ryžosi prieš Raudonąją armiją kovoti Vermachto gretose.

Vis dėlto, jis siekė nepriklausomos Lietuvos, netapo kolaborantu ir už tai net buvo nubaustas – jo dalinys būdavo permetamas į pražūtingas gynybines pozicijas, „patrankų mėsai“. Čia karius gelbėdavo majoru tapusio J. Semaškos karinis talentas.

Vokietijos kapituliacijos metu J. Semaška kovojo Latvijoje ir pasiryžo grįžti į Lietuvą – sumaniai išvengdamas pavojų grįžo į Žemaitiją, kur jau rudenį tapo įkurto „Žemaičių legiono“ vadu.

Aukšto profesionalumo ir tikros karinės patirties turintis majoras buvo neįkainojama paspirtis besiburiantiems Lietuvos partizanams, ypač autoriteto ir organizacinės patirties prasme.

Deja, dar 1947 m. sausį Telšiuose sovietų saugumui pavyko perimti ryšius ir suimti J. Semašką. Jis buvo skubiai teisiamas, nubaustas mirties bausme ir tą patį mėnesį nužudytas Vilniuje, KGB kalėjime.

Partizano kūnas buvo užkastas Tuskulėnuose. Kaip ir Juozas Vitkus, J. Semaška buvo partizanų vadas, kuris būtų galėjęs centralizuoti visą pasipriešinimą, tačiau žuvo gerokai per anksti.

Vis dėlto, jo autoritetas ir indėlis leido kitiems partizanams perimti ir tęsti jo darbus“ – apie legenidinį partizaną pasakojo istorikas Simonas Jazavita.