Jonas Vaitkus: Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra

Gegužės 20 dieną režisierius, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Jonas Vaitkus švenčia 80-ies metų sukaktį. Per ilgus kūrybinio darbo teatre metus J. Vaitkus sukūrė per 100 spektaklių Lietuvoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Danijoje, Švedijoje, Japonijoje, Rusijoje, Azerbaidžane, Kazachstane.

Vienas brandžiausių lietuvių režisierių išugdė visą būrį aktorių ir režisierių, kurie dabar sudaro šiuolaikinio Lietuvos teatro elitą.

Su J. Vaitkumi kalbamės ne tik apie artėjančią neeilinę sukaktį, bet ir apie šiuo metu Vilniaus senajame teatre pagal Šolomo Zelmanavičiaus pjesę statomą spektaklį „Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“, kurio premjera įvyks birželio 15, 16 d. J. Vaitkus – šio spektaklio meno vadovas, režisierius – Albertas Vidžiūnas.

– Jūsų filosofija, drąsa, pilietinė pozicija, pasaulėžiūra padėjo pagrindus šiuolaikiniam Lietuvos teatrui. Kaip vertinate procesus, vykstančius dabartiniame Lietuvos teatre? Kokią regite jo ateitį?

– Dabar teatras Lietuvoje, ir ne tik, yra karščiuojančioje kryžkelėje. Toks jausmas, kad atėjo laikas atrasti tikrąjį savo veidą, suvokti idėją, pašaukimą, misiją. Nes kiekvienas gyvas žmogus turi savo misiją, skirtą kelią.

Jei to nesuvokia, laukia kiti pasirinkimai. Skaudu analizuoti tokius atvejus. Negalima remtis pažeistų, pakrikusių žmonių sąmone. Jie tavo kalbą, atsidavimą teatrui ar kokiai nors idėjai supranta fragmentiškai. Kryžkelė dabar akivaizdi, tą liudija darbai: isteriški šokinėjimai iš vieno žanro į kitą, bandymai būti įdomiu, iššaukiančiu, matomu, išreklamuotu ant feisbukinės tualeto sienos…

Nepažeistų žmonių iš esmės neliko – jie nutilo arba tame „mirties šokyje“ dalyvauti nemato prasmės. Kalbiesi su žmogumi ir galvoji, kada jis tave „išdurs“, išprovokuos. Todėl su nepatikimais žmonėmis stengiuosi nebendrauti. Nepatikimais savo darbais. Žodžiai ir darbai – skirtingi dalykai.

Lietuvos teatre šiuo metu yra gal 5 rimtai dirbantys žmonės. Ir tie kartais klaidžioja, galvoja, kad viską žino ir moka. Tas mokėjimas – toks putų graibstymas. O juk be klaidų, nuopuolių, praradimų nėra tikros paieškos ir savivertės supratimo.

Visą gyvenimą galvojau, kad žmoguje turi būti ir prokuroras, ir teisėjas, ir advokatas. Ir angelas sargas, netgi provokatorius. Žmogus linkęs snūduriuoti, greitai auginti riebalus, pasiduoti antropofaginiam rajumui, nutildyti sąžinę.

Kūryboje nėra etalonų, yra tik galimybė suvokti savo menkumą. Niekada nemėgau pagyrų, nors gerą žodį išgirsti malonu. Bet ne iš veidmainio, o sakančio nuoširdžiai ir sąžiningai. Drąsa atsiranda iš supratimo, kad kitaip pasielgti negali, kai peržengi norą pataikauti tiek sau, tiek saldžialiežuviams. Taip įgriso tas tvaikas, sklindantis iš visų pakampių, portalų.

Žmonės tiesiog tirpsta, kad tokie vieni kitiems gražūs. Tiesiog varva riebalas nuo tokio džiugesio. O man atrodo, kad turėtų varvėti ašaros, apšvarinančios žmogų.

Yra žmonių, ir jaunų, kurie mato, jaučia, bet tyli, nedrįsta, nesupranta, kaip galima tokią masę paveikti. Netgi gyvuliukai turi daugiau šilumos, drąsos ginti savo namus. Pasaulyje amžina kova tarp žmoniškumo ir žvėriškumo. Ir niekur nuo jos nepabėgsi.

– Ar teko išgirsti kaltinimą, kad senoji karta paleido iš savo rankų tą siūlą ir leido atsirasti tai „karščiuojančiai kryžkelei“?

Savo spektakliuose niekada nesirėmiau vulgarumu, grubumu. Žiaurumas scenoje – kaip injekcija. Operacija daroma tada, kai supūliuoja. Jei kaip poveikio priemonę žiūrovui imi naudoti nuogumą – tai tolygu žmogaus, dar turinčio vaikiško nuoširdumo, apnuodijimui. Man kartais labai keista žiūrėti tokius spektaklius.

– O kiek savęs matote savo mokiniuose?

– Kai kuriuos dalykus matau, ir ne tik savo mokiniuose. Matyt, sekė mano darbus. Ir ne tik mano – Nekrošiaus, Tamulevičiūtės, kurie dirbo rimtai ir atsakingai. O mano drąsa… Nes negalėjau kitaip.

Man svarbu buvo kalbėti apie tai, kas mane jaudina, žeidžia. Mano drąsa – iš nevilties. Kodėl tą patį spektaklį statau tris ar keturis kartus, einu iš vieno teatro į kitą? Ne iš gero gyvenimo.

– Jūsų 80-metį įprasmina ir Jūsų nuopelnai Lietuvos teatrui, ir ryžtas imtis globalios temos, kuri skleidžiasi Šolomo Zelmanavičiaus dramatinėje legendoje „Ger Cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“. Kuo įkvepia ši unikali medžiaga? 

– Pirmiausia – religijų, tikėjimo svarba. Nuo to, kaip žmogus giliai priima tikėjimą, galima pamatyti jo esmę. Jei dėl tikėjimo žmogus gali ką nors paaukoti, gal net save, savo gerovę, tuomet supranti, kad jis neveidmainiauja, nes tikėjimas suteikia jėgų.

Negaliu teigti, tas jo tikėjimas – teisingas ar geras. Š. Zelmanavičiaus pjesėje susiduria du tikėjimai – hebrajiškas ir krikščioniškas. Abiejuose tikėjimuose yra daug sąlyčio taškų, jei juos gerbi ir girdi.

– Ar šiuolaikinis, dažnai tikėjimo išsižadėjęs žiūrovas yra pasiruošę tokiai medžiagai?

– Neturi reikšmės. Jūsų bėdos. Ruoškitės… Man atrodo, pjesė išreiškia dviejų pradų – žmogiškojo ir žmogėdriškojo – apnuoginimą. Neturėkite iliuzijų, kad jumyse to žvėries nėra.

– Kiekvieną Jūsų premjerą žiūrovai vadina menine provokacija. Kas Jus išlaiko tame avangarde?

– Čia ne avangardas, jaučiu savo paklydimus. Nenutolau nuo to, kuo aš bjauriuosi. Bet turi teisę rinktis. Jei žmogaus atviros nervinės ląstelės, jautrus, neapaugęs nagiena, riebaliena, jis tą jaučia. Ačiū Dievui, turėjau mokytojų, kurie mane palaikė, džiaugėsi augančiu talentu.

Esu dėkingas jiems už tai. Norėjau būti ir šokėju, ir dainininku, ir muzikantu, ir aktoriumi. Režisūra tarsi apjungia visus dalykus, kurių pats nesugebėjau išpildyti. O režisieriaus nelaimė – rimta savianalizė. Bet ir laimė.

– Kokias aktoriaus Maksimo Tuchvatulino, kuriam skyrėte Atsivertėlio, grafo Potockio, vaidmenį, savybes vertinate?

– Jaunystę, teigiamą naivumą ir nuoširdumą. Ir neturi absoliučios profesinės patirties, kuri žmogų paprastai ištvirkina. Jis nesijaučia viską galįs. Daugiau man nieko nereikia… Jis paklusnus aktorius, režisieriui lengviau, kai aktorius nuolat nesiginčija.

Man reikia žmonių, kurie nebijotų drąsiai eiti į sceną, drąsiai apsinuogintų dvasiškai. Žmogaus niekada gerai nepažinsi… Noriu pasidžiaugti scenografo Artūro Šimonio, kostiumų dailininkės Jolantos Rimkutės, kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės darbu. Tikiuosi, spektaklyje išorinio dekoratyvumo išvengsime.

– Kas tas Lietuvos teatro iki šiol neatrastas žmogus, Kauno žydų gete karo metais pražuvęs dramaturgas Šolomas Zelmanavičius, kurį į teatrą atvedate beveik po 100 metų?

– Jam dailės neužteko, matyt, norėjosi išrėkti labai rimtą dalyką – kad religijos giminingos. Tikėjimas turi bendrą savybę – Meilę. Ir neskatina žiaurumo. Tikėjimas skatina būti kariu, gynėju, bet ne užkariautoju. Šios medžiagos niekas ir nenorėjo atrasti – ji pavojinga. Viskuo.

– Ar tikite, kad menininko darbas gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti?

– Kauno laikotarpiu žmonės į premjeras atvažiuodavo iš visos Lietuvos. Dabar teatras desakralizuotas. Metus stebėjau, kaip Miltinis repetavo „Mirties šokį“. Ir žiūrovai, ir aktoriai į sceną žiūrėjo kitaip. Supratau, kad toje pačioje erdvėje sugyventi įvairūs renginiai negali.

Kas to nejaučia, yra praradęs supratimą, kas yra siela, sakralumas, tikėjimas. Teatras – vieta, kurioje kitų žmonių istorijose susiduria gyvenimas ir mirtis.

Tas susidūrimas žiūrovų akivaizdoje kartais tikresnis nei realiame gyvenime. Ir įmanomas tik talentingų aktorių, išlaikiusių atvirą žmogiškumo nervą, jautrumą žmonių likimams, atsidavimo profesijai dėka.