Istorinė Lietuvos sostinė Vilnius – ypatingas europinis miestas, kuriame amžių bėgyje buvo kuriamas nacionalinis kultūrinis lobynas, narsiai ginamas mūsų valstybingumas ir laisvė.
Nepaprastai graži miesto įkūrimo legenda apie Geležinį Vilką, kuris pranašavo lietuviams įkurtos sostinės pasaulinę šlovę urbi et orbi , byloja apie sakralią jo prigimtį.
Didžiųjų mūsų valdovų politinis autoritetas formavo aukštą tarptautinį Lietuvos prestižą. Vytauto Didžiojo vaidmuo Lietuvos valstybės kūrimo ir išsaugojimo kovoje yra išskirtinis, o karžygiškai laimėtas Žalgirio mūšis tapo reikšmingiausiu, precedento neturinčiu Lietuvos ir visos Vidurio Europos įvykiu.
Vytautas Didysis – tai ašinė Lietuvos asmenybė. Strateginės Žalgirio mūšio pergalės dėka buvo užbaigtas ilgiausias karas Europos istorijoje, užsitęsęs daugiau kaip 200 metų ir atkurtas teritorinis mūsų valstybės vientisumas.
Akivaizdu, kad Vilniaus septynių šimtų metų minėjimo programa būtų nenuosekli ir neišbaigta, neiškėlus svarbaus tikslo: įamžinti mūsų valstybės kūrėjo ir gynėjo Vytauto Didžiojo atminimą, pastatant jam monumentalų paminklą Lukiškių aikštėje.
Apgailėtina, kad šiandieninė miesto valdžia kartu su turizmo agentūra „Go Vilnius“ nesugebėjo parengti svarios, kūrybingos nacionalinio lygmens programos ir beveik pusantro milijono eurų iššvaistė įvairių perfomansų („kur susilieja dangus su žeme „), instaliacijų, operečių ar vienadienių filmavimų rengimui.
Įžūliausia, kad jubiliejiniai miesto pinigai išskirstyti net trejiems, taigi, ir pojubiliejiniams metams (!), tuo būdu įvairiems loftams pratęsiant jų sėkmingą finansinį egzistavimą.
Tūkstančiai ryšių jungia Vytauto Didžiojo laikus su mūsų laikmečiu. Vilniaus 700 – jų metų minėjimo programa turi būti neatskiriama nuo tautinės savigarbos ir istorinės kultūrinės atminties, plėtojant simbolinę – sakralinę jos raišką dabarties ir ateities kartoms.
Privalome įamžinti mūsų valstybės kūrėjo Vytauto Didžiojo atminimą, pastatydami jam monumentalų paminklą Lukiškių aikštėje, Vilniuje.
Tai kaip čia dabar išeitų su tuo paminku Vilniuje. Vilnius nuo senų senovės Lietuvos sostinė, o Vytautas karo žygiais ir Lietuvos lenkinimu nusipelnė Lenkijos karalystei. Vasario 16-oji sako, kad atkuriama Nepriklausoma Lietuvos valstybė ir ji atskiriama nuo visš buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis – taigi konkrečiai su Lenkija, Tai kaip tada galima statyti tokiam lenkiškam Vytautui paminklus Lietuvos žemėje ir dar Vilniuje. Kai akivaizdu, kad tokiu atveju pastatatant paminklą Vytautui, jis jaunimui bylotų, kad lietuviui išdavinėti savo tautą ir valstybę yra garbinga. Tad statyti paminklą Vilniuje Vytautui ir apskritai Lietuvos žemėje netinka.
Būtų baisiai smalsu sužinoti, kaip Vytautas lenkino Lietuvą. Ačiū.
Ją iš esmės lenkino taip -sutiko iki savo mirties valdyti Lietuvą Lenkijos karaliaus ir ponijos pavedimu kaip Lenkijos karalystės dalį užuot telkęs jos bajoriją stoti į kovą prieš lenkiškąjį Jogailą už Lietuvos karalystės, suverenios valstybės, kad ir katalikiškos išlaikymą, lietuvių kalbos vartojimo vietoje lenkiškosios (slaviškosios) plėtojimą ir t.t. .
„Go Vilnius“. Įkyriai primenu, kad lietuvių kalboje žodžio go nėra. Todėl manau, kad tai užsienio įmonė, kuriai lietuvių savimonės nesuprasti.
Idėja puiki, bet..
Lietuvių valstybės duobkasiai – landsbergių bendruomenė – saugo Lukiškių aikštę kitam paminklui: jei laimės Benkunskas – čia stovės Vytautas Landsbergis, o jei Majauskas – Šwabas!
Padarykit prašau vilniečiai, kad landsbergių bendruomenės žmonės Vilnius mero rinkimų nelaimėtų. Jums bus dėkingi padorūs žmonės iš visos Lietuvos!
Pirmų pirmiausia reikėtų pašalinti Lietuvos valdovą Gediminą žeminantį užrašą „didysis kniazius“, o po to reikėtų atsiklausti Faktinio Lietuvos Vadovo, kieno paminklą reikėtų pastatyti pagrindinėje sostinės aikštėje.
P.S. Ar reikėtų kreiptis šiuo klausimu į Faktinį Vadovą dabar kažkaip suabejojau… Gal pirma reikėtų atsiklausti mūsų strateginių partnerių? Ukrainiečiams jie pareiškė pretenzijas dėl jų tautos didvyrio S. Banderos šlovinimo. Kad paskui, neduokdie, mums nepareikštų pretenzijų, kodėl pastatėme paminklą kažkokiam Vytautui, o ne, pvz., J.Pilsudskiui…
🙂 🙂 🙂
Vytautui gerai. Net ir turint galvoje tai, kas ką jam prikišti galėtų. – Argi negalime kiekvienas turėti galvoje tą Vytautą, kurį norime? Ir tuos, kur jau buvo, ir tuos, kur dar bus 🙂 Mat, pasak kai kurių žinovų, asmenybėmis, trokštančioms vadovauti, dažniausiai išauga Vytauto vardą gavusieji.
………………
Manyčiau, sumanymas statyti paminklą ne asmeniui, o Laisvės kovoms, buvo išmintingas. Jame telpa viskas – ir pati Laisvės idėja, ir Tauta, tūkstantmečius kovojusi už ją, už išlikimą, tapatybės išsaugojimą, ir tos Tautos asmenybės.
Viens kitam netrukdo. Galim vienoje aikštėje pastatyti ir Vytautui, ir Laisvės kovoms.
Prisiminkit Kryžių kalną Meškuičiuose. Kiek ten kryžių telpa!
Lukiškių aikštė didelė.
Vadintis karaliumi tais laikais reiškė būti Popiežiaus valdomam, kai kunigas (Kniazius) reiškė būti pačiam sau viešpačiu – iš prigimties arba bajorams išrinkus. Tokiu atveju Gediminas laiškus pasirašydamas lot. Rex’u – karaliumi, o ne kunigu, faktiškai save pasižemino, tuo kaip ir išreiškė valią būti karaliumi Popiežiaus valdomu.
Taigi dėl tų trynimų – 9 kartus pamatuok, – dešimtą kirpk…
Na, čia jau, Tamsta, filosofija… Pvz., anglų karaliai „dėjo skersą“ ant to Romos popiežiaus ir jo palaiminimo ir po šiai dienai yra tikrai neprastesni karaliai už tuos popiežių „pateptuosius“.
Anglų ‘king’ kaip žodis yra giminingas su liet. ‘kunigas’. Gentinėje lietuvių vystymosi stadijoje juo buvo vadinami asmenys, kuriems priklausė prigimtinė ir užgrobimais ar pirkimais įgyta žemė.
Plėtojantis krikščionybei ir vystantis feodalizmui – ryšio tarp dangaus ir žemės supratimas keitėsi. Vis labiau atskiromis, savarankiškomis tapo bažnyčios ir valstybės institucijos. Šiame procese Anglijoje savo žodžio ‘king’, matyt, reiškusio kaip ir Lietuvoje ‚kunigas‘ prasmę nebuvo atsisakyta, ber jis įgavo lot. rex’o (karalius)- prasmę. Čia yra ta anglų karalių “dėjimo skerso” esmė. Tai įvyko krikščionybei tapus visuotinai. Konkretus to anglų “dėjimo” atvejis nėra žinomas – veikiausiai viskas įvyko palaipsniui istorijos eigoje.
Gi Gediminas laiškuose Popiežiui ir katalikiškai Europai rašė nuolankiai kaip šv. Petrui (bažnyčiai) krikšto atveju imsiančios priklausyti žemės valdytojas – popiežiaus valdžioje būsiantis rex’as – karalius vardu. Taigi jis rašė pažemindamas, tarsi perleiantis savo teises į žemę iš savininko į jos valdytojo.
Tai ne jokia filosofija, o gryniausias istorijos vyksmas. Kadangi Gediminas nesikrikštijo, t.y. jis netapo Popiežiaus rex’u – karaliumi. Tad išliko Lietuvos žemių savininku, t.y. kaip tuo metu buvo vadinta – jų Didžiuoju kunigaikščiu.
Kunigaikštis yra iš žodžio kunigaikštija, reiškiančio tam tikros žemės teritoriją, o ši tokiu vardu radosi iš žodžio kunigas, reiškusio asmenį, kuriam priklausė žemė nuosavybės teise.
Tamstos koks išsilavinimas? Aštuonios klasės? Tada daugiau klausimų neturiu. “… Jis rašė pažemindamas…“ Beje, mano kursinis darbas savo laiku buvo kaip tik „Gedimino laiškai“ ir ten jokio pažeminimo ar nusižeminimo nei aš, nei mano kursinio darbo vadovas kažkaip neįžiūrėjome… Gal, kaip sakoma, nebalamutink liaudies, žmogau. Ačiū.
Na va, ne tik “Gedimino laiškuose” svarbių dalykų “neįžiūrėjote”, bet ir šiuo atveju, regis, “neįkandus” turinio, atsikertama ad hominem…
Milijonas (pusė visų) darbininkų išvaryta svetur, o maišto nėr ir todėl vienareikšmiškai: dabartinė sostinė – lavoninė.
Pritariu Antanui. Pirmiausia Gediminas – Karalius. Taip. Nors Baranauskų Tomukas sako ne , bet Papa Rymo sakė taip. Katolikai , nedarykit nuodėmės . Klausykit Papos.
Dar vienas prašymas. Dar kokį šimtą metelių nestatykit V. L. jokio paminkliuko. Nesakysiu kodėl.
papa tada buvo? Gal Baltazaras Kosa?
O jie ,anie ir vardus turi ?
Bartai, ant mūsų tautos Garbės, Proto ir Sąžinės užsimojai?! Žiūrėk – iškrisi siusiodamas pro langą!
Ale tikrai .Labai negražiai atrodyčiau. Ant šaligatvio – apsimyžęs ir su ištaškyta smegenine. Siaubas. Pasitaisysiu.
pastatyti apžvalgos bokšą. Iš aikštelės atsivertų vamzdis, Gedimino kalno stiprybė, disneilendas, išlikusios Turniškių pušys, mieloji autobusų stotis, senovinis Gedimino pr. grindinys, vienas iš pačių pačių pačių patogiausių pasaulyje oro uostų, taip vadinami medinukai, šiuolaikiški šilti Škoda troleibusai, jaukūs metaliniai garažai poilsiui nuo vedybinio gyvenimo, olimpinis niašnl stadionas, greitasis traukinys į Varšuvą, dar reilbaltika į Helsinkio keltą… Kai vaikas paklaus, o kas tas G taškas, drauge pakilsite į bokštą… Susigraudinęs ištarsi: „štai jis“.
Kad aš nelabai supratau „Gedimino laiškų“ esmės, gali būti, bet kad mano kursinio darbo vadovas to nesuprato – tai jau, gerbiamasis, atleiskite! Tamstos kaip asmenybės nepažįstu, todėl nesuprantu, kuo čia dėtas tas “ad hominem“ (argumentum ad hominem)… Beje, Gedimino laiškai nebuvo adresuoti asmeniškai popiežiui. Jais jis kvietė į Vilniaus miestą amatininkus. Gediminui rūpėjo miesto gerbūvis, o ne kažkokio ten popiežiaus palaiminimas, nes palaiminimu sotus nebūsi!
P.S. Tik pirmas iš šešių Gedimino laiškų buvo adresuotas popiežiui Jonui XXII, kuriame jis apskundė kryžiuočius, nešančius Lietuvai ne naują tikėjimą, o grobiančius vietinių gyventojų turtą, tuo tikėdamas, kad popiežius sutramdys tuos Ordino plėšikus. Tai kur čia Gedimino nusižeminimas?!
Čia kalba eina apie titulo pasižeminimą. Kaip žinoma iš istorijos, Gediminas kaip Didysis kunigaikštis buvo Aukščiausiu valdovu pagoniškoje Lietuvoje. Lotyniškame pasaulyje Rex (karalius) yra įšventinamas Popiežiaus ir yra jam hierarchiškai pavaldus, Taigi pagal to meto valdovų hierarchiją karalius buvo žemiau už Popiežių. Tokiu atveju akivaizdu, kad Gediminas, buvęs Aukščiausiu pagoniškos Lietuvos valdovu, “Laiškuose” tituluodamasis lotynišku karaliaus vardu, savo titulą pasižemino. Didysis Kunigas ar kungaikštis pagoniškoje sampratoje prilygo Popiežiaus titului.
O taip kaip tada, gerbiamasis, su Anglijos karalių titulais, kurie, pasikartosiu, “dėjo skersą” ant tų visų popiežių?! Kažkaip neįžiūriu logikos Tamstos pamąstymuose… Gal palikime ramybėje tuos “Dievo vietininkus žemėje”? Kas juos paskyrė tais “Dievo vietininkais žemėje”? Dievas? Na, nejuokinkite mano suplyšusių šlepečių, nes jos dar labiau suplyš.
Logiškai tas anglų “dėjimo skerso” Lietuvos atveju taptų, jeigu paminklo įraše Gediminas liktų vadinamas didžiuoju kunigaikščiu, kadangi jis nesikrikštijo ir Lietuvą valdė vadindamasis šiuo lietuvišku vardu, reiškusiu aukščiausiojo Lietuvos valdovo titulą, lygiagrečiai, tik apslavintą, jį naudojo ir slavų valstybės.
Rusų ‘kniazius’ yra iš pradinio slav. ‘kuniaz’, o šis iš lietuvių ‘kunigas’, kaip ir anglų ‘king’ yra iš šio liet. žodžio, tačiau istorijos eigoje anglų kalboje įgavusio lot. ‘rex’ reikšmę.
Deja, gerbiamasis, „kniazj“ yra kilęs iš tiurkiško „konaz“. Sėsk – „ dvejetas”!
O kodėl ne atvirkščiai – tas tiurkiškas ‘konaz’ radosi iš liet. ‘kunigas’. Juk istorijoje lietuvių kontaktai su tiurkais nėra negalimi. Nenustebčiau, – išgirdęs, jog ir lietuvių žodžiai ‘kūnas, kunigas, Kaunas’ ir t.t. yra tiurkiškos kilmės.
Na, taip, „kūnas, kunigas, Kaunas“ – tokie mieli širdžiai… tiurkiški žodžiai. Ypač žodis „Kaunas“ toks tiurkišas žodis!!! Tai gal ir žodis „Vilnius“ taip pat atkeliavo iš Rytų? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu…
P.S. Beje, kai kurie baltarusių istorikai Vilnių laiko baltarusišku miestu ir jį vadina Vilna. Tik, va, bėda – jie niekaip negali paaiškinti miesto pavadinimo kilmės, nes, matyt, nemoka lietuviškai ir nežino, kad Vilniaus pavadinimas yra kilęs nuo Vilnios upės, o Vilnia – nuo žodžio „vilnyti“. Štai taip, gerbiami „istorikai“. Dar pasakykite, kad Lietuvos karaimų sostinė Trakai (liet. „trakas“ – iškirsta miško aikštė) yra tiurkų kilmės!
Iš lietuviškos istorijos dalykų nederėtų tyčiotis ir taip juos skaudžiai esame apleidę.
Vilniaus vardas gana pagrįstai tiek kalbiškai, tiek istoriškai kildintinas iš lietuviškų žodžių kaimena, kiemina, kamina, lotyniško vertinio Vilna, kurį išvertė ir išgarsino Gedimio laiškus Europai Gedimino vardu rašę vienuoliai. Tai padaryta tais sumetimais, kad Europa iš lot. vardo Vilna suprastų, kad jie yra kviečiami atvykti gyventi į vietą, kuri jau yra miesto tipo.
Kas dėl Kauno, ta labai gali būti, kad jo vardas yra tiurkiškos kilmės arba glimai giminiuotinas su anglų town – miestas.
Molėtų rajone yra Vilniškio kaimas, Ignalinos rajone- Vilnokų kaimas,Jurbarko rajone, netoli Eržvilko, yra Vilniškiai,Tauragės rajone- Vilnaliai, Prie Maišiagalos yra Vilnojos ežeras, Vilnios upę tikriausiai žinote.Šilutės rajone randame Vilnučio upelį. Tad su lotynų kalba Vilniaus pavadinimas neturi nieko bendro. Su lietuvišku žodžiu ” vilnis”, “vilnyti”- turi.
Kaip Vilniaus pavadinimas gali neturėti nieko bendro su lotynų kalba, jeigu pačios lietuvių ir lotynų kalbos turi bendrumų, be to, gali būti, kad yra buvęs ir istorinis laikotarpis, kai rašmenys abiejų tautų galėjo būti perimti iš etruskų. Buvo laikotarpis ir kai LDK kanceliarinė kalba buvo lotynų. O kur dar legendos apie liet. kilmę iš romenų. Be to, jau sakiau, kad Vilna – Vilniaus pavadinimas – s kaip vietos pavadinimas panašu, kad užrašytas lotyišku iš liet ‘kaimas’ išverstu žodžiu.
Lotynų vilia, anglų vilage. – kaimas, šaknis Vil- gimininga su liet. vėlė, Tai, kad vėlė susijusi su bendriniu žodžiu “kamas’, rodo slav. sielo – kaimas, iiet. ‘siela’ ryšys. Beigi pagal senąją pasaulėžiūrą giminės, šeimos apsigyvenimas konkrečiai paimtoje vietoje prasidėdavo nuo palaidojimų joje.