Gegužės 8 d. Signatarų namuose oficialiai atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“. 2024-ieji yra paskelbti Diplomatų Lozoraičių metais.
Lietuvos nacionalinis muziejus, prisidėdamas prie šios išskirtinės šeimos istorijos įprasminimo, siūlo į istoriją pažvelgti ne tik per politikos ir diplomatijos plotmę, bet ir pamatyti daugiabriaunį šių žmonių gyvenimą.
Parodą apie tris Lozoraičių šeimos kartas kūrė tarptautinė komanda, konsultavo artimieji, savo gyvais atsiminimais dokumentiniame filme pasidalijo asmeniškai juos pažinojusieji.
Ypatinga parodos vieta
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ neatsitiktinai rodoma Signatarų namuose, muziejuje, kuris yra naujos Lietuvos valstybės simbolis, apmąstantis laisvės sumanymą.
Lozoraičių šeima iš kartos į kartą gyveno valstybės sumanymu, savo pastangas buvo sutelkusi į laisvos Lietuvos viziją, o okupacijos sąlygomis egzilyje tapo savotiška nepriklausomos Lietuvos sala, aplink kurią sukosi politinis, diplomatinis ir visuomeninis tinklas.
Lozoraičiams skirta paroda integruota į nuolatinę Signatarų namų parodą ir, tematiškai pristatoma atskiruose kambariuose, įsilieja į šiame muziejuje kuriamą laisvės pasakojimą.
„Laisvos Lietuvos siekis buvo esminė Lozoraičių šeimos veiklos ašis. Paroda padeda geriau suvokti, kaip valstybei sudėtingais, kritiniais laikais savo veikla galima nulemti tautos likimą.
Iš Lozoraičių šeimos kviečiame pasisemti įkvėpimo kurti savo šaliai. Šios šeimos gyvenimas – tai nepalenkiamo teigiamo nusiteikimo, kad Lietuva bus laisva, ir nuoseklaus šio laisvės siekio pavyzdys, kuris įpareigoja mus ir būsimas kartas“, – apie parodos svarbą kalba Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė Rūta Kačkutė.
Paroda prakalbina išskirtinį Lozoraičių šeimos paveldą ir pasakoja apie tris šeimos kartas, kurios aktyviai dalyvavo kuriant modernią Lietuvos valstybę – susigrąžinant ir įtvirtinant jos laisvę. XX a. pradžioje ir pabaigoje Lozoraičiai du kartus padėjo atkurti Lietuvos valstybingumą.
Išskirtiniai eksponatai ir pasakojimai
Parodoje pirmą kartą rodomi ne tik įvairūs dokumentai ir nuotraukos, garso įrašai ir filmuota medžiaga apie šeimos veiklą, bet ir jos narių padovanoti asmeniniai daiktai.
Kai kurie iš jų susiję su Lozoraičių diplomatiniu ir politiniu gyvenimu, kiti atskleidžia šeimos narių asmeninius pomėgius, skonį ir gyvenimo būdą, suteikdami galimybę pajusti glaudesnį psichinį ryšį su šiomis svarbiomis Lietuvos istorijos asmenybėmis.
Parodos lankytojai pamatys šeimos relikviją – porcelianinę Vyčio skulptūrėlę, kuri puošė Stasio Lozoraičio kabinetą Užsienio reikalų ministerijoje Kaune, vėliau iškeliavo kartu su diplomato šeima į Romą ir jauniausios Lozoraičių kartos yra branginama iki šių dienų.
Romoje Lozoraičių šeima name adresu Via Po 40 pragyveno daugiau nei 50 metų. 1968 m. šis pastatas tapo ne tik šeimos namais ir darbo vieta, bet ir svarbiu pasaulio lietuvių traukos centru.
Lozoraičių namai buvo atviri visiems, o pro duris įžengiančius svečius pasitikdavo istorinis Lietuvos simbolis Vytis. Šią originalią Lietuvos Respublikos atstovybės prie Šventojo Sosto iškabą su Vyčiu ir Popiežiaus herbu, kabėjusią prie pastato Via Po 40 vartų, bus galima išvysti ir parodoje.
Parodoje rodomi 1940 m. Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos pasirašyti dokumentai, kuriais įgyvendinta nuostata dėl valdžios perdavimo: Lietuvos ministru pirmininku skiriamas Stasys Lozoraitis vyresnysis ir jam pavedama pavaduoti prezidentą.
Remiantis šiais svarbiais dokumentais buvo galima sudaryti egzilinę vyriausybę. Ilgą laiką Lietuvos istorijos tyrinėtojams ramybės nedavė klausimas, kur galėtų būti saugomi Kybartų aktų originalai, ir tik neseniai paaiškėjo, kad jie buvo laikomi Lozoraičių šeimos archyve Romoje.
2022 m. Daina Lozoraitis Lietuvos Respublikos ambasadoje Italijoje Kybartų aktų originalus perdavė Lietuvos centriniam valstybės archyvui.
Parodoje bus galima pamatyti ir Stasio Lozoraičio vyresniojo dėvėtą fraką. Jo vaikai išsaugojo šį iškilmingoms progoms skirtą drabužį ir net patys kartais juo puošėsi, taip subtiliai liudydami tvirtą diplomatų dinastijos tarpusavio ryšį.
Signatarų namuose taip pat eksponuojami ir vadinamieji „Lozoraičių pasai“. Kitaip nei laisvai keliaudavę kitų šalių diplomatai, iš žemėlapio tuomet dingusios Lietuvos atstovai susidurdavo su nuolatiniais vizų išdavimo sunkumais.
Lietuvos diplomatinės tarnybos nariai ir okupacijos metais toliau išduodavo Lietuvos piliečio ir diplomatinius pasus. Dažniausiai darydavo įrašus ankstesniame pase arba įklijuodavo specialų pratęsimo lapą ir po jo pradėdavo naują puslapių numeraciją.
Vilties šeima
Keturi pagrindiniai šeimos nariai – Stasys Lozoraitis vyresnysis, Vincenta Lozoraitienė ir jų sūnūs Stasys ir Kazys –ryškiai šviečia XX a. Lietuvos istorijoje.
Ne tik dėl to, kad, Lietuvą okupavus, Stasys Lozoraitis vyresnysis, o vėliau jo sūnūs tęsė diplomatų darbą išeivijoje ir rūpinosi okupuotos Lietuvos reikalais, bet ir dėl to, kokias vertybes puoselėjo ir kokiomis savybėmis pasižymėjo. Jie nevengė prisiimti atsakomybės ir gyveno didžiuoju sumanymu – Lietuvos laisve.
Parodos kuratorė Margarita de Merodė (Marguerite de Merode), bendravusi su Lozoraičių šeima, teigia, kad asmeninis ryšys praturtino jos supratimą apie šios šeimos reikšmę istorijoje ir įkvėpė ją kuriant parodos pasakojimą.
„Ši šeima suteikė balsą ir drąsą lietuvių bendruomenei išeivijoje, įprasmindama jos kovą. Jie buvo pasiuntiniai, vilties nešėjai, kiekvienas su savo vaidmeniu ir savitu balsu. Jie svajojo apie atvirą Lietuvą, žinomą ir vertinamą pasaulyje.
Visa jų, kaip diplomatų ir žurnalistų, energija buvo nukreipta šiam tikslui pasiekti“, – sako parodos „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ kuratorė.
Parodos konsultantė prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė draugystę su šia šeima taip pat vertina kaip likimo dovaną: „Visos Lozoraičių šeimos ir aplink ją susibūrusių žmonių svarbiausia nuostata – siekti neįmanoma, net kai šie siekiai kitiems atrodo beprasmiai ir beviltiški.
Kartais jie atrodydavo tarsi atėję iš truputį kito laiko, kitokio pasaulio, bet šį jausmą tuojau pat ištirpindavo jų dėmesys, pagarba pašnekovams, nuoširdus noras užmegzti ir palaikyti gyvą pokalbį, nesuvaidintas jautrumas kitiems ir teigiamas nusiteikimas, kurį išlaikyti turėjo būti ne taip paprasta, ypač Šaltojo karo metais gyvenant Italijoje su neegzistuojančios Lietuvos valstybės pasu.
Nežinau, kas sugalvojo epitetą Vilties prezidentas, kai Stasys Lozoraitis buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos prezidentus, tačiau jis tinka visai šeimai. Tai buvo mūsų Vilties šeima, tikėjusi neįmanomu ir visomis išgalėmis prisidėjusi, kad ta neįmanomybė išsipildytų.“
Parodos kūrybinė komanda: kuratorė M. de Merodė, bendrakuratorė dr. Vilma Bukaitė, koordinatorė, lydimųjų renginių programos kuratorė dr. Dalia Strimaitytė, konsultantės Daina Lozoraitis ir prof. dr. Giedrė Jankevičiūtė, architektė Eglė Matulaitytė, grafikos dizaineris Liudas Parulskis ir kt.
Paroda „Lozoraičių Lietuva: kai asmeniška tampa politiška“ atverta lankytojams gegužės 9 d. Signatarų namuose.
Rengėjas – Lietuvos nacionalinis muziejus, pagrindiniai partneriai – Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija.
Rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija.
