Lietuvos nacionalinio muziejaus Signatarų namuose pradėta rodyti Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 metų vasario 16-osios Deklaracija – vienas iš atraminių šiuolaikinės Lietuvos valstybės dokumentų.
Pristatant dokumentą buvo pabrėžiama, kad šiandieniniame kontekste jis įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą.
Teisiniu požiūriu ši deklaracija laikoma vienu iš trijų svarbiausių šiuolaikinės naujoviškos Lietuvos valstybės dokumentų, jungiančiu 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. aktus.
„Signatarų namai mūsų sąmonėje pirmiausia siejami su 1918 m. vasario 16 d. pasirašytu Lietuvos Nepriklausomybės Aktu – pamatiniu mūsų naujoviškos valstybės laisvės sumanymą įprasminančiu dokumentu.
Partizanai gerai suvokė šio dokumento reikšmę ir savo Deklaracijoje orientavosi į Lietuvos Nepriklausomybės Akte suformuluotas nuostatas – laisvę, demokratiją ir pilietines teises.
Šios vertybės itin svarbios, kai Ukrainos karas už laisvę vyksta mūsų valstybės ir NATO pašonėje“, – sako Lietuvos nacionalinio muziejaus generalinė direktorė dr. Rūta Kačkutė.
Sunkiomis partizaninio karo sąlygomis parašytas dokumentas pasižymi brandžiu, teisiškai ir politiškai stipriu, pažangias vakarietiškas vertybes ir aiškią geopolitinę kryptį deklaruojančiu turiniu.
„Partizanai siekė valstybingumo ne tik ginkluotu pasipriešinimu, bet ir politiniais veiksmais – 1949 m. partizanų vadų pasirašyta Deklaracija yra svarbus to įrodymas.
Šia deklaracija partizanai nurodė Lietuvos valstybės vertybinę kryptį, kuri atitiko vakarietiškus Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos sumanymus.
Demokratinė valstybė, kurios suverenitetas priklauso tautai, kurios visiems piliečiams suteikiamos lygios teisės ir užtikrinami socialiniai poreikiai – tokią Lietuvą Deklaracijoje apibrėžė laisvės kovotojų vadai“, – teigia krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir priduria:
„Deklaracija – yra politinė laisvės kovotojų pergalė.
Šis dokumentas leidžia į laisvės kovą žvelgti iš kovotojų pozicijų, suvokti kovos gylį ir mastą.“
Manoma, jog 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos teksto rengėjas – diplomatas Alfonsas Vabalas, 1939 metais apgynęs teisės mokslų disertaciją Sorbonos universitete Paryžiuje, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą aktyviai įsitraukęs į ginkluotą kovą.
Jos signatarai – aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį:
Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesis-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila.
Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas prof. Vytautas Landsbergis priminė, jog po metų minėsime 75-ąsias šio dokumento pasirašymo metines ir išreiškė viltį, jog tokią progą Lietuva paminės tinkamai:
„Šis dokumentas yra vertas tarptautinio žinojimo ir suvokimo apie Lietuvos kovą kaip dalį visų demokratijų kovos prieš tironijas.
Mes matome, kad visa tai tęsiasi. Tironijos siautėja, netgi vienijasi“.
Šiandien, Laisvės karą kovojančios Ukrainos ir NATO viršūnių susitikimo kontekste, 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija įgyja ne tik valstybinę, bet ir geopolitinę bei tarptautinę svarbą.
Aštuonių signatarų pasirašytoje Deklaracijoje kreipiamasi į Vakarų valstybes dėl paramos kovoje už laisvę ir išdėstoma nepriklausomos Lietuvos vizija, pabrėžiant svarbiausius tautos siekius, jos norą tapti Vakarų politinių integracinių struktūrų dalimi, išryškinant jos ryžtą priešintis okupacijai, smerkiant fašizmo ir komunizmo nusikaltimus žmonijai, deklaruojant įsipareigojimą Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.
Anot dr. Deivido Šlekio, šios Deklaracijos aktualumo paralelę galima brėžti ir dar toliau:
„Skaitydamas 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją iškart pagalvoju apie 1791 m. gegužės 3 d. Konstituciją.
Abu dokumentus vienija tai, jog jie ne tik atliepė savo laikmečio vertybinę ir idėjinę dvasią, bet ir demonstravo lietuvių tautos ryžtą tuos principus paversti tikrove.“
Iki šiol yra žinomi du 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos originalai.
Signatarų namuose visuomenei pristatomas dokumentas – tai KGB archyve Jono Žemaičio-Vytauto byloje rastas Deklaracijos egzempliorius.
1949 m. vasario 16 d. deklaracija Signatarų namuose rodoma nuo birželio 9 iki rugsėjo 11 dienos.
Dokumentas yra saugomas Lietuvos ypatingajame archyve ir rodomas gana retai, todėl parodos atidarymo proga birželio 9 d. nuo 14 iki 18 val. Signatarų namų parodos lankymas buvo nemokamas.
Lankytojai galėjo ne tik išvysti šį svarbų dokumentą, bet ir pasiklausyti įgarsintų jo ištraukų, kurias įskaitė žinomi Lietuvos visuomenininkai žurnalistė Rita Miliūtė ir Algis Ramanauskas-Greitai.
Spaudos konferencijos metu prie Deklaracijos dokumento ir Signatarų namų prieigų budėjo Garbės sargyba.
