Vasario 24–27 d., Vilniaus knygų mugėje, bus pristatyta Prof. Antano Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“. Vėliau knyga bus pasiekiama internetinėse knygų parduotuvėse, elektroninę jos versiją galima bus prenumeruoti ebooks.vdu.lt.
Prieš šimtą metų, 1922 metų vasario 16-ąją, Kaune buvo iškilmingai atidarytas Lietuvos universitetas.
Valstybės atkūrimo dienos išvakarėse istorikas Antanas Kulakauskas šį sutapimą vadina neatsitiktiniu atsitiktinumu ir teigia, kad Lietuvos universiteto reikšmė šiuolaikinei Lietuvai ir lietuvių tautai yra prilygintina valstybės reikšmei.
Folklorinių tautų likimas
Prieš pat Vasario 16-ąją pasirodė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istoriko ir politologo prof. A. Kulakausko knyga „Pirmoji lietuviška alma mater: trumpa klasikinio universiteto Kaune istorija“.
Joje glaustai, bet analitiškai iš istoriko ir politologo požiūrio papasakota Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto istorija nuo sumanymo genezės iki „pomirtinio likimo“ bei atkūrimo istorijos.
Pridėta atkurtojo VDU istorijos kronika ir glausta pastarųjų trisdešimties metų Lietuvos mokslo ir studijų politikos analizė per bazinių šios politikos principų, deklaruotų LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose, prizmę.
Didžiausias dėmesys čia skirtas ne universiteto vidaus istorijai, o jo sąsajoms su visuomenės ir valstybės raida atskleisti.
Pasak A. Kulakausko, Lietuvos universitetas padėjo pagrindus lietuvių aukštajai kultūrai ir leido lietuviams tapti visaverte europietiška, civilizuota nacija.
„Kam buvo reikalinga ta Vasario 16-osios, lietuviška Lietuvos valstybė? Dabar daug kam atrodo, kad tai buvo vienintelė alternatyva, tačiau buvo ir kita Lietuvos vizija – Lietuva bendroje su Lenkija valstybėje.
Deja, dėl daugelio priežasčių tokioje valstybėje lietuviška Lietuva negalėjo tikėtis Lenkijai lygiaverčio statuso.
Tad faktiškai būtų likusi Lenkijos provincija, kurioje dominuojančios kalbos ir kultūros vaidmenį atliktų lenkų kalba ir kultūra, europinės aukštosios kultūros lygį pasiekusi jau XVIII a. ir jį išlaikiusi, nepaisant valstybės praradimo, per visą XIX a.
Jei toks variantas būtų nugalėjęs, tai didelė tikimybė, kad lietuviai būtų likę folklorine tauta – kaip bretonai Prancūzijoje ar fryzai Nyderlanduose, valai ar senieji škotai (gelai) Jungtinėje Karalystėje.
Nacionalizmo epochoje, be savo valstybės ar bent plačios tautinės autonomijos, mažai tautai sukurti savo kalba veikiančią aukštąją kultūrą, pajėgią tenkinti bemaž visus svarbiausius civilizuoto žmogaus kultūrinius poreikius, praktiškai neįmanoma“, – teigė istorikas.
Anot jo, jau XIX amžiuje buvo suprasta, kad, norint sukurti modernią visavertę lietuvių tautą, reikalinga lietuvių kalba veikianti švietimo sistema, apimanti visas pakopas nuo žemiausios – pradžios mokyklos – iki aukštosios mokyklos – universiteto.
Aukštasis mokslas – nuo nulio
„Lietuvių kalba veikiančios švietimo sistemos, kurios viršuje būtų aukštoji mokykla, sumanymas atsirado anksčiau nei lietuvių tautinės valstybės.
Pirmiausia ją iškėlė Simonas Daukantas, kuriam rūpėjo ne tik lietuvių (ir žemaičių) švietimas jų gimtąja kalba, bet ir aukštosios kultūros kūrimo lietuvių kalba reikalai. Storų Lietuvos istorijos knygų rašymas lietuviškai buvo šio rūpesčio išraiška.
Neatsitiktinai šios knygos, išskyrus vieną („Būdą…“, 1845 m.), liko neišleistos. Pats S. Daukantas pinigų, reikalingų joms išleisti, neturėjo, o eventualūs leidėjai matė, kad pirkėjų tokioms knygoms bus labai maža.
Apskritai, dauguma to meto išsilavinusios publikos, netgi simpatizavusios etninei lietuvybei, netikėjo, kad pavyktų jos pagrindu sukurti atskirą visavertę aukštąją kultūrą.
Netgi Antanui Baranauskui, 1858 m. parašiusiam „Anykščių šilelį“ ir adekvačiai suvokusiam Simono Daukanto gyvenimo užduotį („Viso svieto mokslus lietuviams paduosiu,/ Viso svieto knygas, raštus lietuviškan versiu./ Lietuvnykai žmonės bus visi galvočiais,/ Visam svietui visuos moksluos eis kelio vedžiotų“), tai atrodė panašu į Sizifo darbą…“, – pasakojo istorikas.
Vis dėlto, anot A. Kulakausko, nuo „Auszros“ laikų lietuviškai kalbanti inteligentija pasuko tuo keliu, kuriuo pirmasis bandė eiti S. Daukantas.
Nuo XX a. pradžios tapo aišku, kad sėkmingai kurti lietuvių kalba veikiančią aukštąją kultūrą, daugmaž lygiavertę kitoms civilizuotoms europinėms kultūroms, įmanoma tik turint tautinę valstybę ar plačią tautinę autonomiją (teritorinę ar kultūrinę).
Tokia galimybė atsirado baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir jam pasibaigus.
„Tačiau ir susikūrus Vasario 16-osios Lietuvai, kurti lietuvių kalba veikiančią nacionalinę švietimo sistemą su lietuvišku universitetu jos viršūnėje buvo nelengvas reikalas.
Bent jau ženkliai sunkesnis nei latviams ar estams. Mat tarp latvių ir estų raštingų žmonių buvo apie 80 proc., tarp lietuvių – apie 50 proc.
Tai lėmė skirtingos istorinės politinės raidos, ypač XIX a., aplinkybės. Latvių ir estų aukštųjų kultūrų galimybės buvo gerokai didesnės, kaip ir pilietinio pasirengimo lygis – ypač estų.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Tartu ir Rygoje veikė aukštosios mokyklos, kurias tereikėjo atitinkamai „suestinti“ ir „sulatvinti“. Gi lietuviams pradėti kurti lietuvišką universitetą Kaune visomis prasmėmis teko nuo nulio.
Senojo Vilniaus universiteto kultūrinis palikimas ir materialinė bazė liko už tuometės Lietuvos ribų, nors Lietuva neatsisakė pretenzijų į Vilnių ir laikė jį savo konstitucine sostine“, – teigė A. Kulakauskas.
Pradžia – Aukštieji kursai
Pasak istoriko, pradėjus kurti lietuvišką universitetą, kilo nemažai abejonių, ar jo teikiamas išsimokslinimas prilygs to meto europiniam standartui, ar norės jame studijuoti Lietuvos kitataučiai, ypač žydai, savo raštingumu gerokai lenkę lietuvius.
Todėl kai kam atrodė, kad gal būtų protingiau Lietuvos valstybei reikalingus žinovus rengti finansuojant jų studijas užsienio universitetuose. Vis dėlto tąsyk iškiltų pačios tautinės Lietuvos valstybės buvimo prasmės klausimas.
„Tačiau jau 1920 m. Kaune pradėję veikti Aukštieji kursai – šiandien sakytumėm privati aukštoji mokykla, kurios pagrindiniu kūrimo organizatoriumi buvo iš rytinio Lietuvos pakraščio, nuo Tverečiaus, atsidūrusio lenkų valdžioje, kilęs, kaip ir Augustinas Voldemaras, matematikas Zigmas Žemaitis – parodė, kad lietuvišką universitetą galima sėkmingai kurti: bus ir kvalifikuotų dėstytojų, netrūks ir studentų“, – anot A. Kulakausko, Lietuvos valstybinio universiteto steigimas užsitęsė dėl nesutarimų Steigiamajame Seime tarp katalikiško ir laisvo pasaulietiško universiteto modelių šalininkų.
„Vis dėlto, 1922 m. vasario pradžioje pradėjusi veikti centristinių pažiūrų politiko Ernesto Galvanausko vadovaujama nauja koalicinė vyriausybė sugalvojo būdą, kaip įsteigti valstybinį Lietuvos universitetą nelaukiant partinių politinių ginčų Steigiamajame Seime pabaigos.
Buvo nutarta laikinai pasinaudoti dar 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Tarybos patvirtintu (nors ir nebaigtu rengti) ir įstatymo statusą turėjusiu Vilniaus universiteto statutu bei „atidengti“ Lietuvos universitetą per ketvirtąjį simbolinį „atkurtosios“ Lietuvos valstybės gimtadienį, taip pabrėžiant jo istorinės užduoties tapatumą su tautinės valstybės užduotimi.
Šis Vyriausybės žingsnis, pritarus ir Prezidento pareigas ėjusiam Steigiamojo Seimo pirmininkui Aleksandrui Stulginskiui, turėjo paspartinti ir Lietuvos universiteto statuto priėmimo procesą Steigiamajame Seime. Taip ir nutiko. Po nepilnų poros mėnesių Lietuvos universiteto statutas buvo priimtas“, – teigė istorikas.
Europinio lygio išsilavinimas
Anot jo, galime tik stebėtis, kaip per sąlyginai trumpą laiką nuo nulio pradėtas kurti lietuviškas universitetas, 1930 m. valdžios sumanymu pervadintas Vytauto Didžiojo vardu, tapo normaliu vidutinio europinio lygio universitetu, kurio teikiamas išsilavinimas ir moksliniai darbai niekam užsienyje rimtesnių abejonių nekėlė.
1939 m. pabaigoje, kai Lietuvai buvo perduotas Vilnius su dalimi Vilniaus krašto ir Lietuvos vyriausybė nutarė turėti du lietuviškus universitetus, į Vilnių nuo 1940 m. perkelti ir uždaryto lenkiško Stepono Batoro universiteto bazėje įkurdinti trys Vytauto Didžiojo universiteto fakultetai tapo ir šiuolaikinio lietuviško Vilniaus universiteto istorijos etapo institucinės raidos pradžia.
„Nors 1940 m. vasarą Lietuva bemaž pusei amžiaus prarado nepriklausomybę ir tarptautinį subjektiškumą, bet iki tol sukurtos, lietuvių kalba veikusios nacionalinės švietimo ir kultūros sistemos su universitetu priešakyje dėka lietuviai jau buvo tapę maža, bet civilizuota europine nacija, neabejojančia savo kuriamos aukštosios kultūros verte ir prasme“, – teigė A. Kulakauskas.
______
1922 m. vasario 16-ąją Kaune įvyko Lietuvos universiteto įsteigimo iškilmės, tad lygiai po šimto metų trys didieji Kauno universitetai kviečia prisiminti šią svarbią ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai datą ir stebėti šventinį 100-mečio minėjimo koncertą vasario 16 d. 21 val. tiesiogiai per LRT televiziją ir portalą lrt.lt.
Vytauto Didžiojo universitetas šimtmetį pasitiks su bene šimtu renginių ir visus 2022-uosius kvies į koncertus, parodas, konferencijas, kultūrinius renginius bei įvairius sumanymus.
Renginiai nemokami ir atviri tiek universiteto bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Daugiau žinių ieškokite VDU svetainėje vdu.lt ir socialiniuose tinkluose.
