Šiais metais minėjome šios organizacijos įsteigimo 80-ąsias metines. Pirmuoju VLIK’o pirmininku buvo išrinktas Steponas Kairys, vicepirmininkais – Adolfas Damušis ir Balys Gaidžiūnas.
1944 m. vasario 16 d. VLIK’as paskelbė deklaraciją, kurioje prisistatė kaip okupuotos lietuvių tautos politinė vadovybė, sieksianti Lietuvos išlaisvinimo ir nepriklausomos valstybės atkūrimo.
1944 m. balandžio–gegužės mėn. gestapui suėmus daugelį VLIK’o narių, organizacijos veikla nacių okupuotoje Lietuvoje nutrūko.
Kurį laiką jos veiklą dar tęsė vadinamasis „Mažasis VLIK’as“, tačiau susiklosčius nepalankioms aplinkybėms buvo nuspręsta pasipriešinimo jėgas telkti užsienyje.
1944 m. liepos mėn. įsteigta VLIK’o užsienio delegatūra Berlyne, 1945 m. kovo 9 d. VLIK’as atsikūrė Viurcburge.
Organizacijos pirmininku tapo krikščionių demokratų atstovas Mykolas Krupavičius. 1945 m. liepos 3 d. VLIK’as paskelbė Viurcburgo protokolą, kuriame išdėstė organizacijos veiklos tikslus ir uždavinius.
VLIK’as bendradarbiavo su Bendru demokratinio pasipriešinimo sąjūdžiu (BDPS), bendram tikslui siekė sutelkti išeivijoje veikiančias lietuvių organizacijas, bendradarbiavo su egzilyje veikusia Lietuvos diplomatine tarnyba (LDT).
Svarbiausia VLIK’o veiklos sritis buvo Lietuvos sovietinės okupacijos nepripažinimo klausimo kėlimas ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo idėjos įgyvendinimas.
VLIK’as priklausė Pasaulio antikomunistinei lygai, atstovavo Lietuvos interesams Europos Parlamente, kėlė Lietuvos laisvės bylą Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijose, Helsinkio Baigiamąjį Aktą pasirašiusių valstybių susitikimuose, aktyviai dalyvavo garsiajame Kopenhagos tribunole, kuriame Sovietų Sąjunga buvo viešai pasmerkta už Baltijos valstybių aneksiją, ir kituose reikšminguose tarptautiniuose renginiuose.
Savo politiniais memorandumais, pareiškimais ir rezoliucijomis VLIK’as siekė atkreipti pasaulio politikų ir visuomenės dėmesį į padėtį okupuotose Baltijos valstybėse, daug dėmesio skyrė žinių apie padėtį okupuotose Baltijos valstybėse rinkimui bei platinimui, rengė ELTOS biuletenius, kurie buvo spausdinami vokiečių, lietuvių, italų, arabų ir kitomis kalbomis.
Ši organizacija padėjo spręsti pabėgėlių iš Lietuvos ir emigrantų problemas, teikė jiems materialinę ir moralinę pagalbą, rūpinosi lietuviškų laidų rengimu ir transliavimu į Lietuvą per Vatikano, Romos, Madrido (veikė Argandoje, 30 km nuo Madrido), Manilos, Miuncheno radijo stotis.
1949 m. birželio 14 d. VLIK’as paskelbė „Lietuvių chartą“, kuri nustatė pagrindines direktyvas lietuvybei išlaikyti ir įpareigojo kiekvieną lietuvį jų paisyti.
VLIK’o veikla buvo finansuojama iš Tautos fondo surinktų lėšų. Tautos fondas, atsiradęs kartu su VLIK’u, rinko aukas ir telkė lėšas organizacijos darbams finansuoti.
1955 m. VLIK’as persikėlė į JAV. Vienas reikšmingiausių organizacinių pokyčių įvyko 1962–1964 m. 1962 m. pabaigoje sudaryta VLIK’o Politinės konsolidacijos komisija parengė visų pagrindinių lietuvių išeivijos politinių grupių ir organizacijų įsiliejimo į VLIK’ą protokolą.
1964 m. lapkričio 28–29 d. Niujorke vykusiame VLIK’o seime buvo priimtas naujas VLIK’o statutas, nustatęs naują VLIK’o struktūrą.
VLIK’ą sudarė 15 organizacijų, jis veikė kaip Seimas (suvažiavimas), Valdyba ir Taryba, savo veiklos užduotims įgyvendinti sudarinėjo komisijas, skyrė įgaliotinius, delegacijas VLIK’o veikloje dalyvavo ir ne vienerius metus šiai organizacijai vadovavo daug iškilių Lietuvai nusipelniusių asmenybių – Steponas Kairys, Mykolas Krupavičius, Jonas Matulionis, Antanas Trimakas, Juozas Audėnas, Kipras Bielinis, Juozas Kęstutis Valiūnas, Vaclovas Sidzikauskas, Kazys Bobelis.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, VLIK’as savo veiklą baigė. Baigiamasis VLIK’o posėdis įvyko 1991 m. lapkričio 2–3 d. Čikagoje, o paskutinis simbolinis seimas – 1992 m. gegužės 30–31 d. Vilniuje.
Šioje VLIK’o įkūrimo jubiliejui skirtoje parodoje eksponuojami Lietuvos centriniame valstybės archyve ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomi svarbūs VLIK’o organizacijos dokumentai: 1944 m. vasario 16 d. deklaracija, 1945 m. liepos 3 d. Viurcburgo posėdžio protokolas, 1946 m. lapkričio 12 d. Vykdomosios tarybos veiklos gairės, 1963 m. birželio 22 d. VLIK’o apsijungimo protokolas.
Lankytojų dėmesiui pateikiami memorandumai, pareiškimai, ELTOS pranešimai, biuleteniai, VLIK’o leidiniai,
nuotraukos, kiti dokumentai, atspindintys organizacijos veiklą.
Parodoje pristatomi ir dokumentai, liudijantys VLIK’o narių patirtas represijas ir prieš šią organizaciją nukreiptą sovietų saugumo struktūrų veiklą.
Kaip reikia, kad Komitetas prisikeltų!
O kur VLIK’o diplomatinė veikla tarp užsienio valstybių, kad šios pripažintų 1941 m. Birželio 23-osios tautos sukilimo atkurtą ir paskelbtą neprklausomą Lietuvos valstybę?!. Juk tokiu atveju po karo būtų radęsis teisinis pagrindas laikyti Lietuvą išvaduotą ne kaip Sovietų sąjungos, o kaip suverenio Lietuvos valstybės teritoriją, t.y. tokio paties statuso kaip laikyta Lenkija, Čekoslovakija, kitos Liaudies demokratinėmis respublikomis pavadintos. Taigi Lietuvai būtų tekęs visiškai kitas istorinis likimas. Kodėl apie tai tylima?!