Tai pirma naujos „Atspindžių“ laidos dalis. Joje prof. dr. Rasa Čepaitienė kalbasi su Lietuvos istorijos instituto vyresniuoju mokslo darbuotoju istoriku ir politikos analitiku dr. Algimantu Kasparavičiumi kalbasi apie Lietuvos valstybingumo charakterį nuo viduramžių iki dabartinių laikų.
Pašnekovai aptaria politines ir sociokultūrines sąlygas, kuriomis formavosi Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta, ieško išeičių iš dabarties vertybinės krizės.
Nieko konceptualaus iš istorijos A. Kasparavičius nepasakė – vis tą pačią Lenkijos susikurtos istorijos dūdelę pučia. O jo argumentas Jogailos kaip vyro garbei, kad jis tris kartus jaunesnę žmoną gavo, tik šypsnį kelia. Juk Jogaila Lenkijai ne kaip vyras Jadvygai buvo reikalingas, o 1) – kaip formaliai į karalius tinkanti figūra bei 2), kad Lenkija per jį gautų galimybę prisijungti tris kartus didesnę Lietuvą už ją pačią ir išsilaikytų karalystės statuse. Juk apie Jogailos, kaip karvedžio pasižymėjimus, istorija tyli. Gi joje minimi su jo asmeniu susiję faktai rodytų netgi ką ką kita, tarkim, kad jis veikiau buvo mamos Julijonos sūnelis arba lietuviškos pasakos “Mikė kvailutis”. Ir dar. Vargu ar, Algirdui per trumpą laiką tris kartus nusiaubent Maskvą ir apylinkes, tikslas buvo tik prisplėšti. Labiau gali būti, kad tai buvo parama Tverei jai varžantis su Maskva dėl dominavimo. Juk Julijona Tverės kunigaištytė. Beje, tai bylotų, kad ir Algirdas galėjęs būti Julijonos “kėravojamas”.
Tad, ar nederėtų tokiais faktais operuoti tik platesniame ir lietuviškos istorijos kontekste. Dabar išėjo grybšt šen, grybšt ten…
Skaitėte vien rusiškas kronikas? Taip, ten Jogaila visiems laikams liko priešas, nutraukęs piršlybas ir suardęs rusėnų žygio į vakarus planus. Deja, tarpukario istorikai dėl antilenkiško nusiteikimo žiūrėjo pro tuos pačius akinius. Iš tikrųjų Jogaila pasuko Lietuvą į vakarus, nulėmė, be kita jo, katalikybę vietoj pravoslavybės ir lotynišką raidyną vietoj graikiško.