Šiemet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Leidybos skyrius išleido istoriko Gintaro Vaičiūno knygą „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“
Šio leidinio autorius, LGGRTC Istorinių tyrimų programų skyriaus vyriausiasis istorikas G. Vaičiūnas sutiko atsakyti į keletą klausimų.
– Esate Anykščių krašto žmogus. Kuo, Jūsų nuomone, šis kraštas istoriškai toks svarbus Lietuvai, o galbūt – ir pasauliui?
– Esu gimęs, užaugęs Anykščiuose ir šiuo metu ten ir gyvenu. Istorine prasme Anykščių kraštas yra svarbiausias Lietuvai savo patriotinės krypties kūrėjais, lietuviško žodžio saugotojais ir jų palikimu.
Kiekvienam lietuviui Anykščiai pirmiausia yra mūsų literatūros sostinė.
Štai „Svarbiausi Anykštijos dvasios saugotojai”, reikšmingi Lietuvai (buvo daug ir kitų);
Konstantinas Sirvydas – geriausias XVII a. lietuvių kalbos žinovas.
Jo parengtas, 1629 m. pirmą kartą išleistas lenkų–lotynų–lietuvių kalbų žodynas iki XIX a. pabaigos (beveik 300 metų) buvo pagrindinė knyga, iš kurios mokytasi lietuvių kalbos.
Sirvydo žodynas buvo ypač vertinamas, iš jo kalbos mokėsi rašytojai.
Antanas Baranauskas – vyskupas, lietuvybės puoselėtojas, gynė Katalikų bažnyčios teises, priešinosi rusinimui.
A. Baranausko grožinė kūryba davė pradžią lietuvių romantinei lyrinei poezijai.
Svarbiausiame kūrinyje, romantinėje poemoje „Anykščių šilelis” pabrėžiamas dvasinis žmogaus ir gamtos ryšys, apdainuojama gimtojo krašto gamta, Anykščių šilelio istorija siejama su Lietuvos likimo tema.
Poemoje „Kelionė Petaburkan” vyrauja Rusijos pavergtos lietuvių tautos tragedijos apmąstymai, pabrėžiama istorinės atminties, papročių, kalbos išsaugojimo prasmė.
A. Baranauskas padėjo pagrindus lietuvių kalbos dialektologijai. Jo vertimų rankraščiai (1901-02) Biblija. Rasztas Szwentas Seno ir Naujo Testamento ir Knįga Psalmu 2015 įtraukta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.
Antanas Vienuolis (Žukauskas) – produktyviausias Anykščių krašto rašytojas, sukūręs daug legendų ir padavimų apie savo gimtinės istoriją ir įžymesnes jo vietas.
Poetizavęs mūsų kraštą, išsaugojęs garsų anykštėno A. Baranausko palikimą – klėtelę, kurioje kūrė poetas, iš jo asmeninių daiktų įkūręs pirmąjį Lietuvoje memorialinį muziejų.
Anykščiuose gyvas mūsų literatūros klasikų atminimas. Kad ir kuria kryptimi čia eitum, visur atrastum klasikų gyvenimo ir kūrybos vietas, jų apdainuotus kraštovaizdžius, gamtos paminklus.
– Apie ką pasakoja Jūsų knyga?
– Tai pasakojimai apie Anykščių krašto žmones tarpukario metais, apie patriotus, kūrusius ir stiprinusius savo valstybę, ir apie kolaborantus-materialistus, siekusius panaikinti visa, kas lietuviška, ir įvesti Lietuvoje Rusijos komunistų valdžią.
Knygoje apžvelgiama Anykščių krašto visuomenės socialinių bei tautinių grupių atstovavimas tiek patriotinei visuomenės daliai, tiek ir kolaborantams lemtingais Lietuvai 1940–1941 metais, kai Rusijos komunistinę okupaciją keitė Vokietijos nacistinė okupacija, kai buvo naikinama viskas, kas lietuviams brangu, vyko trėmimai, žudynės, žydų genocidas.
– Kodėl nutarėte parašyti šią knygą?
– Renkant atsiminimus, dokumentus apie šio krašto kovotojus dėl Lietuvos nepriklausomybės, archyve susikaupė daug vertingos medžiagos. Iš pradžių buvau sumanęs rašyti tik apie 1941 m.
Birželio sukilimą Anykščių krašte, bet LCVA aptikęs įdomios medžiagos apie komunistinio pogrindžio veiklą mūsų krašte Lietuvos nepriklausomybės metais, nutariau išnagrinėti abi šias temas – kolaboravimą ir patriotizmą.
– Kiek knygų esate parašęs?
– Tai trečioji mano knyga, pirmąją, „Ramuldavos ir Šimonių girių bei jų apylinkių gidas“, parašiau 2015 m. (tai daugiau vadovas turistams), antrąją – „Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas“ parašiau 2019 m., o trečioji – „Kolaboravimas ir patriotizmas Anykščių krašte 1920–1941 m.“ išleista šiais metais.
– Kaip manote, ar šis leidinys pasitarnaus kaip istorijos vadovėlis jaunajai kartai?
– Nesu šios srities žinovas, bet tikiuosi, kad Anykščių rajono mokyklų istorijos mokytojai šią knygą galės panaudoti istorijos pamokose ir kraštotyros veiklai skatinti.
Pagrindinis jos tikslas – įamžinti visų žuvusių Lietuvos partizanų atminimą interaktyviajame žemėlapyje, perkeliant žinias apie juos iš LGGRTC duomenų bazės, visų leidinių, fotografijų.
Esu parengęs aplikaciją partizanų žūties vietų skaitmeniniam žemėlapiui sukurti, jį administruoju ir nuolat pildau nauja medžiaga.
Jau įkelta daug žinių apie visus žuvusius Aukštaitijoje partizanus ir iš dalies – apie Dainavos ir Tauro apygardų partizanus.
Vieša prieiga interneto adresu: čia.
– Kokie Jūsų ateities planai?
– Tikiuosi parengti ir išleisti dvi knygas apie Lietuvos partizanų veiklą Aukštaitijoje.
Bet planai ir gali likti planais, jeigu sutrukdytų sveikatos ar kitos nuo manęs nepriklausančios problemos, todėl neperšokus griovio „op“ geriau nesakyti…
Kiekvienas esame daugiau ar mažiau skolingi gimtinei ir savo krašto žmonėms bei protėviams. Tą skolą gali sumažinti įvairūs leidiniai; atsiminimai, monografijos, žinynai.
Knygos trumpam sustabdo laiką ir istoriją bei padeda atsigręžti į savo krašto praeitį.
bus tokia pati, kaip “Žuvusių Anykščių krašto partizanų žinynas”, kuriame privelta aibė klaidų ir netikslumų, tai – viso gero. Autorius gyrėsi, kad ties žinynu dirbo tris dešimtmečius, kuo bent jau aš labai abejoju. Per kelis dešimtmečius galima šimtąkart patikrinti surinktą medžiagą, bet tai nebuvo padaryta. Kai atsiverčiau tą “žinyną”, apstulbau, kaip neatpažįstamai buvo iškraipyta mano dėdės vardas, pavardė ir kiti duomenys. Parašiau apie tai autoriui, tačiau jis net nepakriuksėjo. Ką jau bekalbėti apie atsiprašymą… Ta knyga neturi teisės būti platinama ir vadintis žinynu. Tai yra žuvusiųjų ir jų artimųjų paniekinimas. Gėda! Užtai netrukus Vaičiūnas padarė karjeros šuolį ir atsidūrė Genocido centro darbuotojų sąraše.
Šis komentaras panašus į netiesos sakymą, menkinantis ir net niekinantis autorių, bei partizaninį judėjimą. O juk tai buvo tikrų patriotų, nusprendusių aukotis savo Tėvynei sprendimas. Tai buvo pasiryžimas kovoti su okupantu, neįvertinus ar nenumačius tai, kad jėgos nelygios ir kad rusiškajį nacional–imperializmą įveikti reikia labai didelių jėgų ir pastangų. Bet vistiek, tai buvo pilėnų kova. Už tai smerkti autorių yra trumparegiška, nepilietiška ir nepatriotiška. Tai ne valstybės kūrėjo, kovotojo pozicija . Tai nesupratimas, nesusigaudymas, kurioj barikadų, pusėj reikia stotis, Tai griovimas.
Ar Jūs suvokiate parašyto komentaro tekstą? Kalbama apie tai, kad, taip vadinamas, žinynas buvo sulipdytas atmestinai, su iškreiptomis partizanų pavardėmis, vardais ir netgi gimimo datomis. Argi toks turi būti žinynas? Juk galima buvo pasitikrinti duomenis Genocido centro registre, kurie yra viešai prieinami. Kvaila teisinti tokius autoriaus liapsusus ir nepatriotiškumu vadinti išsakytas žuvusių kovotojų artimųjų pastabas.