A. Pupkis. Su kalbos faktais taip nesielgiama (II)

Tęsinys. Pirma dalis ČIA.

Neatsakingai elgiantis su konkrečiais kalbos faktais, „Youtube“ kanale „Redakcija“ transliuotoje tinklalaidėje „Šiandien Redakcijoje. Svečiuose Loreta Vaicekauskienė“ (žr. po rašiniu) pilna teiginių ir apibendrinimų, kurie iškreipia supratimą, kuo bendrinė kalba skiriasi nuo kitų kalbos atmainų.

Pavyzdžiui, teigiama, kad visi žodžiai, visi kirčiai, visi akcentai yra taisyklingi, [taisyklinga] visa, kas yra vartotojų kalboje.

Sakoma, kad nėra jokio etalono, nes kiek mes leisim kiekvienam, tiek bus etalonų. Visa kalbos įvairovė suverčiama į vieną katilą, tarsi nebūtų skirtingų kalbos atmainų, stilių ar žanrų.

Arba tokie iš piršto laužti teiginiai: esą kalbininkai reikalavo išvalyti kalbą, jokio skolinio nevartoti. Jie pavertė kalbą į klaidą ir tai esantis nusikaltimas; nuolat persekiojami žmonės, kad nemoka kalbėti ir t. t., ir pan.

Ir visai smagiai skamba, kad Maskvos įgalinti kalbininkai valdžiai pritariant įvedė kalbos kultūrą, kurią sutapatino su mokslu ir pavertė nevartotinų žodžių formų sąrašais.

Žinoma, kam minėti prieškario kalbininkus Antaną Salį, Praną Skardžių, prieškarinę „Gimtąją kalbą“, klojusius bendrinės kalbos norminimo ir ugdymo pagrindus.

Tokiomis manipuliacijomis, dalinių tiesų sakymais stengiamasi emociškai paveikti auditoriją, toliau skleisti neapykantą kalbininkams, menkinti bendrinės lietuvių kalbos prestižą, nes juo rūpinasi šitokie žmonių persekiotojai?

Ar ne tokius manipuliacijomis užsiimančius „intelektualus-entuziastus“, kurie platina nepatikrintus arba laisvai interpretuotus faktus, demagogiją, net pirmakursiui studentui akivaizdžias nesąmones, rašyta neseniai, gruodžio 6 d., 15min. paskelbtose rašytojo Andriaus Jakučiūno pastabose:

Turbūt ryškiausias, jau kanoninis pavyzdys, iliustruojantis situaciją, kai diskursas ne be intelektualų pastangų prarado ryšį su realybe ir faktais, yra rietenos dėl kalbininkų ir redaktorių vaidmens ir misijos.

Tai paūmėdamas, tai atslūgdamas ir kaskart įtraukdamas į save vis radikalesnes savęs transformacijas, šis diskursas, kuriame seniai nefigūruoja faktai, daugybę metų iš eilės generuoja nenutrūkstantį nesąmonių ir kliedesių srautą, mįslingu būdu siejamą su intelektualine lyderyste ir pažanga. Įdomu, kad dalis intelektualų gal jau net ir nuoširdžiai tuo tiki (todėl šiuo atveju ne meluoja, bet veikiau yra apgauti/apsigavę).

Nereikėtų labai stebėtis, kad šitokioje specialiai sukurtoje aplinkoje ir minėtos tinklalaidės žurnalistai vis nuklysdavo į šoną. Nieko nuostabaus, kad joje rado progą įkišti savo trigrašį ir laidos vedėjas. Jis išreiškė savo nuoskaudą dėl prieš nemažą metų krūvą gautų pastabų apie savo kalbą.

Mat 2016 m. iš tiesų LRT kalbininkėms buvau nusiuntęs pastabas apie kai kurių televizijos darbuotojų kalbą. Tai nebuvo koks viešas raštas, o tik patarimas LRT kalbininkėms, kad pakonsultuotų kai kuriuos žurnalistus.

Žurnalistas Ignas per tiek metų galėjo pamiršti, kad tose pastabose gerai ar puikiai kalbančius nurodžiau 12, o ne 2 žurnalistus (tarp jų Aistės Plaipaitės neminėjau, palankių žodžių apie ją esu sakęs vėliau), kad sumaišė tų pastabų puslapių skaičių (buvo 4, ne 2) ir kad jam su kitu kolega skyriau vos vieną pastraipą, o ne visą puslapį, kad buvo rašyta apie nevalyvą jo kalbą, o ne apie neraštingumą (beraščius).

Svarbiau tai, kad laidoje jis iškraipė mano laiške paminėtą faktą: esą aš kibęs dėl tarimo ‘Sirijoj’, be ‘e’. Ir žinoma, apmaudu, kad čia pat laidoje tą iškraipymą už gryną pinigą paėmė prelegentė. Turiu tą raštą išsisaugojęs, jame rašiau:

Dėl pernelyg greito (per greito) kalbos tempo dažnai nukandami skiemenys ir reikia spėlioti, kokį čia žodį sakė reporteris: ‘šiaN užtikti SiRJoje; protestuoTJai, teritor[IJOJ]e, rEkcija’ ir t. t..

Taigi pastaba buvo ne dėl galinio ‘e’ numetimo ir žodžio galūnės sutrumpinimo, kas būdinga šnekamajam stiliui, o dėl praryjamų skiemenų.

Suprantama, kad žurnalistui buvo nesmagu išvydus tas pastabas pakabintas lentoje, bet čia jau televizijos vidinių santykių dalykas, gal ir, kaip dabar sakoma, empatijos stoka. Užuot su kiekvienu atskirai pakalbėjus, gal panorėta pasilengvinti sau darbą.

Taigi dar kartą reikia pabrėžti: kalbame apie bendrinę kalbą, ir ji yra viešojo bendravimo etalonas. Todėl ją turime nuolat tobulinti, plėsti jos raiškos priemones.

Bendrinė kalba yra plati ir įvairi, ji susiskaidžiusi į daugelį stilistinių, žanrinių ir kitokių variantų, bet pajėgi aptarnauti visus tą kalbos atmainą vartojančius žmones.

Ir radijuje bei televizijoje kalba skiriasi savo žanrais ir tikslais ir niekas nesikėsina niveliuoti tos įvairovės. Turbūt visi suprantame, kad prie radijo pulto ar į televizijos vedėjo kėdę negali sėsti bet kas, neišsiugdęs vidinės kultūros ir neturintis supratimo apie civilizuotą kalbos formą.

Autorius yra kalbininkas, VU docentas, humanitarinių mokslų daktaras, lietuvių kalbos kultūros ugdytojas ir puoselėtojas