A. Navys, M. Sėjunas. Tampame popierine valstybe

Girdime vis daugiau, vis garsesnių, skausmingesnių skundų apie bėdas sveikatos apsaugos sistemoje. Apie nežmoniškus krūvius, patyčias, reikalavimus, pažeminimą. Antrindami sveikatos darbuotojams, panašiai kalba mokytojai. „Ne geriau ir pas mus“, – atsiliepia ir teisėsaugininkai.

Kas nutiko, po galais, kad mes – ne pačio didžiausio miesto pasauliniu masteliu didumo valstybėje nebesugebam vieni kitų suprasti, vienas kito atjausti ir pasidalinti duonos kąsniu? Pragyvenimo lygis auga šuoliais, tačiau gilėja dvasinis skurdas ir neviltis.

Socialinių ir profesinių grupių emocinė būklė rodo, jog sergame rimtomis ligomis ir sisteminiais virusais. Kur šio užkrato šaknys?

Pinigai. Milijonai, kurie pavertė valstybės valdomas institucijas politinių partijų, grupių, grupuočių lesyklomis. Kiek šiandien ministerijose ar joms pavaldžiose įstaigose dirba asmenų, neturinčių nieko bendra su atstovaujama sritimi? Gausybė.

Kiek aplink save matome Lietuvos gynybos „strategų“, kaip papūgos kartojančių išmoktus žodžius, tačiau nesuvokiančių nei jų prasmės, nei reikšmės. Deja, esam tokiame taške, kuomet armija valdininkų nežinotų, ko griebtis, išmušus dienai X.

Teorinės žinios apie pasipriešinimą ir gražūs virtualūs lankstinukai – viena, o patirtis, žinojimas kur, kokį žingsnį žengti, kokį sprendimą priimti – visai kas kita.

Negebantys, nemokantys vadovauti, savo darbo neišmanantys nevykėliai, nedirbę nei teisėsaugos, nei krašto ar sveikatos apsaugos sistemose, popieriniai aukštus postus užėmę valdininkai, parankūs partiniams užsakovams – štai kur valstybingumo syvus siurbiančio metastazėmis išplitusio naviko priežastis.

Argi ne problema ligoninės vadovybė, kuri yra tiesiogiai priklausoma nuo partinių sūpuoklių, o vadovas stoja į partiją, kad išsaugotų postą? Postą, kurio valdytojo užduotis – viešųjų pirkimų, kitaip tariant, „valdiškų“ – jūsų mokesčiais sumokėtų pinigų priežiūra.

Dar kitaip sakant, pinigų srautų ir postų „savų saviems“ užtikrinimas. Tokia „savų-saviems“ sukurta sistema yra moraliai išsigimusi, ardanti visuomenės socialinius ryšius, užtikrinanti greitą vienas kito palaikymo degeneraciją.

Tokioje sistemoje nei gydytojas, nei mokytojas, nei policininkas neturi į ką kreiptis, todėl iš nevilties griebiasi kraštutinių priemonių.

Nuleistiems iš viršaus, paskirtiems karjeristams niekuomet nerūpėjo ir nerūpės nei valstybė, nei sveikai funkcionuojanti biurokratinė sistema, nekalbant apie jos darbuotojus, nes popierinis statytinis neįgalus suvokti institucijos ir joje dirbančių žmonių bėdų.

Parašiutininkas – valdininkas geba išlaikyti tik dvi mintis – kaip pasidaryti asmeninę karjerą ir kaip gauti daugiau popieriaus – pinigų.

Tampame popierine, popierinių valdininkų valstybe, kurioje sprendimus priima popieriniame kosmose reziduojantys nevykėliai ir karjeristai.