P. Jegorovas. Esperantiškoji Liudo Alseikos odisėja

Apie Liudą Alseiką (1887–1960) esame nemažai girdėję, skaitę, bet dažniausiai tik kaip apie žymų keliautoją, turizmo skatintoją, kraštotyrininką.

Tačiau dažnai būdavo tik paminima jo kaip esperantininko veikla. O iš tikrųjų esperanto buvo jo didžioji gyvenimo meilė, aistra, gyvenimo būdas, esmė ir prasmė kartu sudėjus.

Jį patraukė giluminės esperanto kalbos sumanymo priežastys ir neapleido visą gyvenimą. Jis buvo esperantininkas, šioje veikloje matęs didžiulę prasmę, supratęs esperanto kalbos vertę.

Simboliška, kad jis ir gimė 1887 metais, t.y. tais metais, kuomet gimė ir pati esperanto kalba.

Šią spragą apie nepelnytai primirštą ir nuošalėje atsidūrusią veiklą, susijusią su esperanto kalba, kuri jo gyvenime buvo vos ne pagrindinė, bent jau iš dalies užpildo šiais metais išleista Jono Kiriliausko knyga „Liudas Alseika (1887–1960). Pasakojimai apie žmogų kelyje“.

Knygą išleido leidykla „Litera“, jos leidybą finansavo L. Alseikos anūkė Svajonė Merilienė.

Knyga yra gausiai iliustruota nuotraukomis, laiškais, laikraščių iškarpomis ir kt. Jos apimtis – 160 psl.

Knygoje atsiveria anksčiau mažiau atskleista jo tapatybės dalis – didžiulė pagarba esperanto kalbai. Joje atskleidžiamas sudėtingas ir margas Liudo Alseikos gyvenimo kelias neaplenkiant ir jo esperantiško atspalvio, o paskutinis knygos skyrius, kurį parašė šiaulietė esperantininkė Nijolė Petraitytė-Jurkovič, pasakoja būtent tik apie jo esperantiškąją gyvenimo dalį.

Kaip rašo viena iš L Alseikos dukterų Milda Alseikaitė-Petrylienė, ji tėvą visada pamena su mažyte žalia penkiakampe žvaigždute švarko atlape.

Toji žalia žvaigždutė, kuri yra esperanto simbolis, lydėjo ir abi dukras nuo lopšio iki tėvo mirties. Susiejęs savo gyvenimą su esperanto kalba, jis ir žuvo blyksint žaliai žvaigždutei ant krūtinės.

Būdamas Šiaulių krašto Kuršėnų žemės žmogumi, Liudas Alseika visą gyvenimą klajojo po pasaulį ir tapo šio globalaus pasaulio žmogumi, nors niekada neužmiršo Lietuvos.

Jo gyvenimo tikslas buvo, kaip jis pats rašė: „Per esperanto kalbą pažinti platųjį pasaulį ir pasaulį supažindinti su Lietuva“.

O ta pati jo dukra parašė dar gražiau: „Per esperanto jis nešė Tėvynę į pasaulį tarsi gintarą ant delno“.

Liudas Alseika mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau mokslų siekė Rusijoje – 1910 m. baigė Ufos (Baškirija) aukštąją geodezijos mokyklą ir įgijo inžinieriaus geodezininko specialybę.

Būtent Ufoje 1908 metais jis ir susipažino su tarptautine esperanto kalba ir tuojau pat įsitraukė į aktyvią esperantininkų veiklą.

Po to gyvenimo verpetai nubloškė jį į Blagoveščenską, kur jis ir vėl aktyviai dirbo esperanto srityje, rengė esperanto kalbos mokymus. Dar spėjo pabuvoti Chabarovsko krašte ir Uzbekijoje, kur taip pat dirbo tą patį darbą.

Į Lietuvą Liudas Alseika grįžo 1921 metais ir tuoj pat įsijungė į žemėtvarkos darbus ir esperanto kalbos skatinimo reikalus. Už nuopelnus valstybei tarpukario Lietuvoje buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Jam teko pagyventi įvairiuose Lietuvos miestuose ir visuose jis įsitraukė į esperantininkų veiklą, šią kalbą dėstė Biržuose, Šiauliuose, Kėdainiuose, Tauragėje, Ukmergėje, Ignalinoje ir Klaipėdoje.

Aktyviai įsitraukė ir į tarptautinę veiklą. Tapo vyriausiuoju Pasaulinės esperantininkų sąjungos UEA (Universala Esperanto-Asocio) įgaliotiniu Lietuvai. Bendradarbiavo užsienio esperantiškoje spaudoje. Dalyvavo daugelyje pasaulinių esperantininkų kongresų – Helsinkyje, Niurnberge, Paryžiuje, Londone, Stokholme, Vienoje.

Visur skaitė pranešimus apie Lietuvą, garsino jos vardą. Jo pranešimai sulaukdavo didžiulio dėmesio.

Štai ką 1938 m. rašė amerikietė žurnalistė Marta Rūtė (Martha Root): „Jūsų atstovas – aukšto proto ir progreso žmogus, jo kalba nepaprastai sudomino visą konferenciją ir paskui apie lietuvius ir Lietuvą tebuvo tik kalbama, o tai puiki propaganda jūsų kraštui“.

Buvo Lietuvos ir jos kultūros ambasadorius. Dažnai keliaudavo su žmona Marija, o vėliau ir su dukromis. Tuometinė Lietuvos vyriausybė suprato esperanto kalbos vaidmenį ir rėmė šią veiklą. Pavyzdžiui, 1922 m. pasauliniame esperantininkų kongrese Helsinkyje L. Alseika dalyvavo kaip ELTOS komandiruotas korespondentas.

Kaip jau minėta, L. Alseika niekada neapsiribojo tiesioginiu darbu. Antroji jo veikla buvo esperanto kalbos populiarinimas. Tos abi veiklos konkuravo viena su kita, buvo glaudžiai ir organiškai persipynę, viena kitą papildė.

Jis buvo aktyvus esperantininkas visais trimis savo gyvenimo laikotarpiais – iš pradžių Rusijoje, vėliau tarpukario Lietuvoje, taip pat ir sovietinėje Lietuvoje. Sovietmečiu būtent jis atgaivino esperantininkų veiklą Klaipėdoje.

Nors sovietmečiu dėl savo nepriklausomos veiklos ir nukentėjo, o jo dukros pateko į sovietinį lagerį Sibire, jis niekada nekeitė savo pozicijos, buvo tvirtas Lietuvos patriotas.

Jis buvo laisvas žmogus. Be jau minėtų dalykų L. Alseika buvo laisvamanis, Vydūno sekėjas, vegetaras.

Jis buvo europinio lygmens žmogus ir neabejotinai buvo vienas iš pirmųjų ir labiausiai nusipelniusių Lietuvos esperantininkų. O esperanto buvo persmelkusi visą jo gyvenimą.

Netgi savo abi dukras jis pavadino prasmingais esperanto kalba vardais – Milda (esperantiškai švelni) ir Enigma (esperantiškai mįslinga, paslaptinga). Apie jų gimimą jis taip pat viešai pranešė esperanto kalba.

Knygos pabaigoje kaip priedai yra įdėti jo dukros Mildos Alseikaitės-Petrylienės ir jo mokinio rašytojo Kazio Sajos labai šilti prisiminimai.

Taip pat yra išsamus ir naudingas naudotos literatūros sąrašas. Labai vertinga knyga ir labai svarbu pažinti jos veikėjus.

Autorius yra Lietuvos esperantininkų sąjungos Valdybos pirmininkas