Šiandien sukanka 108 metai kai gimė įžymus Lietuvos keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų Antanas Poška. Ta proga skelbiame jo mokinio Gedimino Ilgūno (1936-2010) rašinį apie garbūjį keliautoją. Alkas.lt
Tik pažinimas yra mūsų gyvenimo tikslas
Antanas Poška
,,Noras pažinti, sužinoti, atrasti man niekad neduoda atilsio, – rašo A.Poška knygos ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos” pradžioje. – Aš skaičiau visas man pakliuvusias knygas, keliavau po Lietuvą ir po Europą, griebiausi studijuoti visas mokslo šakas… Troškau kažko naujo, nežinomo, dar nesurasto”.
Toks nenuilstantis, amžinai neramus, ieškantis tiesos, trokštantis suvokti esmę ir buvo vienas žymiausių lietuvių keliautojų Antanas Poška (Paškevičius). Netrukus minėsime šio įdomaus žmogaus šimtąsias gimimo metines. Jis gimė 1903 m. kovo 10 d. Pasvalio rajono Gripkelių kaime. Energingas, smalsus jaunuolis neužsibuvo gimtajame užkampyje, nesusitaikė su savo bendraamžių likimu ir išvyko į laikinąją sostinę Kauną, turėdamas tikslą dirbti ir mokytis.
Kaune apsigyveno Ukmergės plente buvusiame „Žiburėlio” bendrabutyje, statybose įsidarbino pagalbiniu darbininku, vakarais mokėsi. Vėliau dirbo Lietuvai pagražinti draugijos raštinės kurjeriu. Su Draugijos dokumentais apsilankęs pas rašytoją, kunigą J.Tumą-Vaižgantą, pasipasakojo jam apie savo svajones. Šis ,,vizitas”, A.Poškos atsiminimu, paliko jam labai didelį įspūdį, ir jis nusprendė visomis pastangomis siekti mokslo, pradėjo laisvu klausytoju lankyti Kauno universiteto profesorių paskaitas.
Dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą: troško viską pamatyti savo akimis, patirti, įsitikinti. Ir kiekviena jo kelionė turėjo konkretų tikslą: jis nepripažino keliavimo ,,šiaip sau”, kelionių, kaip poilsio, kaip pramogos. Susidomėjo esperanto kalba, užmezgė ryšius su kitų šalių esperantininkais.
1925 m. A.Poška su dviem draugais dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. Su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Ypač domėjosi esperanto kalba. 1929 m. išleido knygą ,,Esperanto raktas”.
Pamėgęs keliauti A.Poška nusprendė motociklu pasiekti paslaptingąją Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su Matu Šalčiumi. A.Poška tuomet buvo dar niekam nežinomas jaunas, 26 metų studentas, o M.Šalčius, buvęs mokytojas, tautinio atgimimo dalyvis, žurnalistas, tuomet jau turėjo 39 metus. Pirmojo pasaulinio karo metais M.Šalčius lankėsi Japonijoje, Kinijoje, JAV, kitose šalyse. 1919 m. grįžęs į Lietuvą vėl mokytojavo, buvo vienas šaulių sąjungos organizatorių ir vadų. 1922 m. jis – Lietuvos Telegramų Agentūros ELTA vadovas, 1924-1925 m. – Lietuvos rašytojų ir žurnalistų draugijos vicepirmininkas ir t.t. Išgirdęs apie A.Poškos ketinimą motociklu važiuoti į Indiją, pasisiūlė vykti drauge. Savo motociklo jis neturėjo, jo nevairavo, sutiko būti A.Poškos vairuojamo motociklo keleiviu.
1929 m. rudenį A.Poška ir M.Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Per Artimuosius rytus pasiekė Indiją. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę ir pasakoja autoriaus knygų ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos” serija.
Nemenkas amžiaus, išsilavinimo skirtumas, skirtingas gyvenimo patyrimas ir kelionės tikslų suvokimas tarp A.Poškos ir M.Šalčiaus kėlė tam tikrą įtampą. Didžiosios kelionės metu bendražygiai, kaip neretai pasitaiko, susipyko ir išsiskyrė. M.Šalčius, savarankiškai pasiekęs Indiją, 1933 m. grįžo į Lietuvą, o A.Poška Indijoje pradėjo lankyti Bombėjaus universitetą. Studijuodamas antropologiją, dalyvavo Oksfordo universiteto profesoriaus A.Steino ekspedicijoje po Takla Makanos dykumą, kur profesorius vykdė iki mūsų eros buvusio Šanšanio miesto archeologinius kasinėjimus. Vėliau A.Poška su Kalkutos muziejaus etnografine ekspedicija rinko medžiagą Andamanų ir Nikobarų salose, dalyvavo archeologinėse ekspedicijose.
Iš Indijos išvykęs į Lietuvą, Turkijoje A.Poška buvo įtartas esąs anglų šnipas, suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Po daugybės išbandymų ir išgyventų sunkumų buvo ištremtas į Bulgariją. Čia aštuonis mėnesius rinko medžiagą apie J.Basanavičių, tyrinėjo Bulgarijos kalnų olas. Pagaliau 1936 m. pabaigoje, po septynerių metų kelionių, sugrįžo į Lietuvą. Esperantininkai grįžusį į Lietuvą A.Pošką, kaip esperanto kalbos žinovą, išrinko esperantininkų sąjungos pirmininku.
M.Šalčius, grįžęs į Lietuvą, apie kelionę į Indiją 1935-1936 m. aprašė savo įspūdžius, kurie išėjo šešių tomų knygomis ,,Svečiuose pas 40 tautų”. Knygos susilaukė didžiulio pasisekimo. Tiesa, aprašinėdamas kelionės įspūdžius, autorius visai nemini bendražygio Antano Poškos: pasakojama taip, tarsi jis būtų keliavęs vienas……
A.Poška kelionėje rašė išsamų dienoraštį, užsirašydavo net pokalbius su sutiktais žmonėmis, taip pat nuolat į Lietuvą siuntinėjo straipsnius, kurie sulaukė nemažo susidomėjimo. Susipažinęs su buvusio bendražygio M.Šalčiaus knygomis ir pamatęs, kad tose knygose aprašyti kelionės įspūdžiai ir patyrimas visai kitokie, negu jo paties, be to, raginamas pažįstamų, o kartais ir nepažįstamų, nusprendė apie savo didžiąją kelionę pats parašyti knygų seriją ,,Nuo Baltijos iki Bengalijos”. 1939 m. ,,Sakalo” leidykla išleido pirmąją šios serijos knygą ,,Su gervėmis į pietus”, netrukus išėjo ir antroji dalis – ,,Pas faraonų palikuonis”. 1939 m. jau buvo parašyta ir spaudai atiduota trečioji knyga – „Judėjos slėniais ir aukštumomis”, tačiau po sovietinės Lietuvos okupacijos spaustuvėje jau surinkta knyga buvo sulaikyta ir nepasirodė. Kitos jo sumanytos serijos „Nuo Baltijos iki Bengalijos” knygos, minimos pirmojo tomo „Žodelyje skaitytojams”, liko neužbaigtos. Pasinaudojant jo tolimesnės kelionės dienoraščiais, įspūdžių bei tyrinėjimų tekstais, spaudoje skelbtais straipsniais, numatoma pasitinkant 100-ąsias jo gimimo metines parengti ir išleisti ir kitas šios serijos knygas.
Savo didžiosios kelionės metu A.Poška Lietuvoje paskelbė straipsnių apie Indijos tautas, jų papročius, atsiminimų apie R.Tagorę, išvertė į lietuvių kalbą jo kūrinių. Nepriklausomybės metais daugiausia spausdinosi „Trimite”, „Akademike”, „Lietuvos aide” bei kitur.
A.Poškos, kaip ir M.Šalčiaus, išleistos kelionių knygos buvo pirmosios tokio pobūdžio lietuvių autorių knygos ir tapo bestseleriais. Jos buvo ypač populiarios tarp jaunimo, moksleivijos. A.Poškos knygos parašytos lengvu, gyvu stiliumi. Čia spalvingi vaizdai, ryškūs charakteriai, šmaikštūs dialogai. Skaitytojams jos buvo tolimųjų egzotiškų kraštų ir jų žmonių gyvenimo enciklopedija, turėjo didžiulę pažintinę vertę.
Prasidėjusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas į savo verpetą įtraukė ir A.Pošką. Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. sovietams užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. Apie tai A.Poška pasakoja: „1946 m. Švietimo liaudies komisaras J.Žiugžda įsakė iš visų respublikos bibliotekų atrinkti „buržuaziniais laikais” išleistas knygas ir atiduoti popieriaus fabrikui. Aš, kaip bibliotekų skyriaus viršininkas, susiginčijau su J.Žiugžda ir atsisakiau tai vykdyti. Rytojaus dieną pakeliui į darbą mane suėmė”.
Po kalinimo Vilniuje A.Pošką, kaip „liaudies priešą”, „nuteisė” ir išvežė į Komijos šiaurės lagerius. Taip prasidėjo jo priverstinės „kelionės”. Kalinių stovyklose A.Poška, kaip ir daugelis kitų kalinių, vos nemirė badu. Išlikti padėjo keliautojo patyrimas ir užsigrūdinimas. Dėl išsekimo jausdamas mirties grėsmę, jis ant beržo tošies rašo mintis apie gyvenimo prasmę, žmogaus ieškojimus, meilę ir neapykantą. Lietuvos nepriklausomybės išvakarėse, 1989 m. šie užrašai ant beržo tošies išleisti knyga „Rekviem”. Tai nuostabi lyrinė, gilaus žmogiško turinio filosofija.
1949 m. iš kalėjimo A.Pošką paleido ir ištrėmė į Vidurinę Aziją. Čia jis, nors ir būdamas tremtinys, dalyvavo archeologinėse ir kompleksinėse ekspedicijose, Oše tyrinėjo Erelių olą. Apie šiuos jo tyrinėjimus 1971 m. išleista įdomi rašytojo J.Skliutausko knyga „Erelių ola”. Iš tremties į Lietuvą A.Poška sugrįžo 1958 m., apsistojo Vilniuje.
Kaip įžymus keliautojas, aplankęs daugelį užsienio šalių, kaip Lietuvos patriotas ir buvęs politinis kalinys, A.Poška visą laiką buvo KGB priežiūroje. Tačiau, nepaisydamas to, nevengė reikšti kritiškos nuomonės apie ,,tarybinius laimėjimus”, bendravo su jaunimu. KGB Kauno miesto įgaliotinis G.Vaigauskas 1962 m. rugpjūčio 18 d. pranešime komunistų partijos Kauno komiteto pirmajam sekretoriui apie ,,nacionalistines apraiškas” kraštotyriniame žygeivių sąjūdyje rašo, kad dėl Vilniaus universiteto studentų ,,užsikrėtimo” nacionalizmu, kalti anksčiau už antitarybinę veiklą teisti asmenys: buvęs žurnalo ,,Naujoji Romuva” redaktorius Juozas Keliuotis, buvęs jaunimo antitarybinės grupės vadovas Gediminas Ilgūnas ir Antanas Poška, ,,Lietuvos buržuazinės santvarkos laikotarpiu aplankęs eilę Azijos ir Europos šalių, Indijoje baigęs aukštąjį mokslą”. Toliau sakoma, kad ,,šie nacionalistiškai nusiteikę asmenys stengiasi užmegzti ryšius su jaunimu ir įdiegti jiems nacionalistines pažiūras”.
Man dar vaikystėje teko perskaityti A.Poškos knygas. Mane, kaip ir jį, traukė kelionės, nuotykiai, žavėjo nepažinti kraštai ir žmonės, nepatirti įspūdžiai. Suprantama, troškau susipažinti su įžymiais keliautojais ir su A.Poška. Pradėjęs keliones motociklu, nusprendžiau pasiūlyti pakeliauti kartu ir A.Poškai. 1972 m. su juo ir Birute Ilgūniene motociklu iškeliavome į Kaukazą. Nepaisant artėjančio A.Poškos septyniasdešimtmečio, jis buvo išlaikęs jaunatvišką dvasią, pažinimo troškulį, gyvenimo džiaugsmą. Jis rinko medžiagą rašomai knygai ,,Artojų pėdomis” ir mūsų kelionėje norėjo papildyti savo stebėjimus, o aš tos knygos iliustravimui žadėjau padaryti nuotraukų.
Žygeivių išlydėti, kelionę ,,Lietuva – Kaukazas – Lietuva” ankstyvą Joninių rytą pradėjome ant Rudaminos piliakalnio. Per Vilnių, Minską, Kijevą, Rostovą prie Dono pasiekėme Kaukazą. Elbruso viršūnės papėdėje palikę motociklą, pėsčiomis kilome aukštyn. Stebino, kaip lengvai A.Poška kopia aukštyn ir aukštyn, kaip blizga jo akys vėl matant kalnus.
Motociklą kelionėje vairavau aš, A.Poška sėdėjo priekaboje. Kelionė motociklu gana pavojinga, ypač siaurais, vingiuotais kalnų keliais. Žygyje teko patirti visokių nepatogumų, buvome pajuodę nuo dulkių ir automobilių išmetamų dujų, mus degino pietų saulė ir kiaurai permirkdavome nuo lietaus. Miegodavome palapinėje, maistą gaminomės ant kelioninio primuso. A.Poška nesiskundė jokiais sunkumais, visad buvo žvalus, linksmas, viskuo domėjosi.
Aplankę Šiaurės Kaukazą, Gruzinų karo keliu atvykę į Gruziją, aplankę Azerbaidžaną ir Armėniją bei žymiausius jų istorijos ir kultūros paminklus, po trejeto savaičių kelionės nusileidę nuo kalnų, pasiekėme Juodosios jūros pakrantę. Suchumio kurorte nusprendėme pusdienį pailsėti, pasimaudyti. Kurorto pliažas gulte nugultas poilsiautojų. Po kokio pusvalandžio A. Poška ir sako:
– Važiuojam, Gediminai, toliau. Nenoriu čia būti, man pikta, – sakė jis, rodydamas į jūros pakrantėje kiek akys užmato gulinčius poilsiautojus. – Nejaugi šitie žmonės neturi ką veikti, nejaugi jie jau viską gyvenime padarė, kad taip gali ištisas dienas čia drybsoti…
Jam buvo nesuprantamas toks nieko neveikimas, vadinamas poilsiu, nes jis visą gyvenimą ką nors dirbo, ieškojo, kūrė.
Kelionėje patyrėme daugybę įspūdžių ir su A.Poška, kurį vadinome Mokytoju, tapome artimais bičiuliais. Mokėmės iš jo išminties, gyvenimo džiaugsmo.
Per penkias savaites nuvažiavę 8081 kilometrą, 1972 m. liepos 29 d. sugrįžome į Vilnių. Mūsų žygio metraštyje A.Poška įrašė:
,,Kelionė baigėsi. Baigėsi visi abejojimai, planai, nes dar greičiau negu motociklas pasiekė namų duris jau naujais šiokiadieniais rūpesčiai užplūdo…
Kelionę planuoti – džiaugsmas.
Kelionę vykdyti – katorga.
Kelionę prisiminti – visko atpildas.
Faktiškai gyvenimas ir yra kelionė. Ciniška iliuzija, kad jį galima bus pakartoti.
Atsiminimai lieka atpildas, kuris, rodos, kur kas vertingesnis už patį faktą. Tai žmogaus vidaus praturtinimas, draugiškumo, kantrybės ir aistrų išbandymas.
Tad kas gi yra kelionė?
Ar tik ne kondensuotas gyvenimas, jo pratęsimas, mokykla, kurioje niekas nemoko, bet išmokstama daug, ko joks mokytojas neišmokys.
Keliauti – reiškia nusipurtyti visas kasdienines, menkavertes, ydingas dulkes, pamiršti smulkias, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi”.
A. Poška buvo kūrybingas tyrinėtojas, nepaprasto likimo, įdomus žmogus, poetiškos sielos keliautojas ir mokslininkas. Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis 1992 m. mirė. Vilniuje, Antakalnio kapinėse prie jo kapo duobės rašytojų kalnelio papėdėje monsinjoras K.Vasiliauskas A.Pošką palydėjo tokiais žodžiais: ,,Didysis keliautojas užbaigė savo didžiąją gyvenimo kelionę……”
Ant A.Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I.Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A.Poškos rankraštyje likusios knygos ,,Artojų pėdomis”:
,,Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius…
Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai”.
A.Poška – Gerojo Dievo sūnus. Kūrėjas, žmogaus ir žmonijos pažinimo arimų artojas.
„Mokslas ir gyvenimas“, 2002, Nr.4
