A. Navys, M. Sėjūnas. Iki šios dienos neturime Valstybės gynybos plano

Taivanas iš naujo karo Artimuosiuose Rytuose išmoko dvi ankstyvas pamokas. Pirma, žvalgybos darbas iš tiesų yra labai svarbus. Antra, norint išvengti karo, o ypač civilių žūčių, reikia tam ruoštis. Taivano privalumas, jo gynybos ministro Čiu Kuo-cengo ( 邱國正) manymu, yra jo mažumas, nes per labai trumpą laiką galima mobilizuoti karius.

Tas mažumas, lyginant su mūs kaimukiu, yra labai santykinis, siekiantis beveik 24 mln. gyventojų.

O klausimas dėl išmoktų pamokų yra aštrus, kaip peilis, mūsų „nieko nežinau, nieko nebijau“ sprendimų priėmėjams.

Nežiūrint viso pūtimosi ir daužymosi į krūtinę, iki šios dienos neturime Valstybės gynybos plano. Nežinome, ką veikia į atsargą išėję kariai ir karininkai, neturime jiems priskirtų vienetų, vietų, nekalbant apie ginklus, priemones ir užduotis. Neturime organizuoto rezervo.

Nežinome, kiek turime chirurgų ir kitų reikšmingų karo ar krizės metu profesionalų, ir miglotai nutuokiam, kaip, kur jiems reikėtų atvykti ir ką jiems daryti augančios įtampos atveju.

Užsižaidėme su tvorelėmis ir internetine nuotolinio informacijos teikimo apie pilietinį pasipriešinimą platforma, užsidėdami varneles programose ir skaičiuodami būsimus rinkiminius reitingus.

Perkame tankus, nors mūsų šalį užpuolimo ar provokacijos atveju gins žmonės, kurie tuos tankus turi mokėti valdyti.

Viešai kalbame, kad su diversantais, kertančiais mūsų valstybės sieną į mūšį stos ir juos neutralizuos „pasieniečiai“, bet vietoje automatinių ginklų ir mokymo jiems išdaliname atleidimo lapelius.

Ruošiamės, ką daryti, jei įvyktų katastrofa Astravo AE dalindami jodo tabletes, bet neturime net 50 intensyvios terapijos lovų didžiausiose Kauno ar Vilniaus klinikose, jei, neduok Dieve, prireiktų skubios improvizuotos reanimacinės ne penktame aukšte, o apsaugotame nuo dronų smūgių rūsyje.

Kalbame apie savanorišką NATO oro gynybos modelį, bet jau dvidešimt metų gyvename oro policijos „pakazūcha“.

Ir, nesame visiškai tikri dėl Afrikos šalių, bet civilizuotame pasaulyje esame vieninteliai, kurie už milijoninius pirkinius kariuomenei sumokame visas sumas į priekį, o ne tada, kai kažką gauname.

Dėl to ir tą, katarą kažką gauname, jei gauname, tai arba ne viską, arba gerokai vėluojant, arba sumontuotą iš skirtingų dalių.

Gerai, kad nors ne dalimis.