Praėjusioje laidoje kalbėjome apie Mindaugo giminę, kuri valdė dar iki Mindaugo, tuo tarpu daugelyje vadovėlių, populiarioje literatūroje mes galim surasti teiginių, kad būtent Mindaugas suvienijo Lietuvos valstybę ir ją sukūrė.
Taigi, atėjome iki Mindaugo laikų, ir dabar reikia pasižiūrėti, ką gi iš tikrųjų tas Mindaugas darė, kuo jis reikšmingas, ir ar tikrai mes galime matyti kokius nors valstybės kūrimo bruožus jo laikais?
Kalbamės su istorike Inga Baranauskiene.
Kalbant apie vadinamo Saulės mūšio vietą Baranauskams Eiliuotoji Livonijos kronika tarsi neegzistuoja. Jie vis dar laiko šį mūšį vykus prie Šaulių, kai ELK net dviejose vietose sakoma, kad “prieš lietuvius išjota” buvo, kad didvyriai “traukt prieš lietuvius norėjo”. Tuo metu Šiaulių žemėje gyveno ne lietuviai, o žiemgaliai. Kaip žinoma, lietuvių gyventi plotai buvo tarp Neries ir Nemuno. Šiaulių vardas kronikoje apskritai neminimas, jis tikėtina atsirado jau Lietuvai ėmus valdyti Žiemgalos žemes, jose kurtis po Saulės mūšio. Šaltiniai byloje, tos žemės jau 1236 m. pradžioje priklausė Žiemgalos vyskupystei, kuri tęsėsi kone iki Nemuno. Joje gyventojų – žiemgalių, žemaičių, kitų genčių žmonių – dėl atsiradusios nuolatinės grėsmės atsikrausčius Ordinui – matyt, mažai buvo likę. Akivaizdu, kad tokiu atveju tos žemės Ordino jau buvo laikomos savomis ir kryžiaus žygiai ne jų apiplėšimui buvo reikalingi organizuoti. Apie žygį ELK sakoma, kad į lietuvių kraštą buvo atžygiuota “per laukus ir daug upelių”. Be to, iš kronikos aišku, kad priešams kelią lietuviai pastojo, kai jei susirengė grįžti, t.y. dar lietuvių gyventoje žemėje. Taigi Soule mūšio vieta yra laikytina ne tik ne žiemgalių, bet netgi ne sėlių ar nalšių, o lietuvių gentine prasme gyventoje žemėje ir iš to darytini samprotavimai dėl mūšio vietos, kitais su mūšiu susijusias istorijos klausimais. Be to, kalbant apie mūšio vietą nutylima Pskovo metraščio žinutė – ties 1237 m., kad Lietuva pasiekė pergalę prieš pskoviečius “na Kamne”. Tai laikytina labai patikimu faktu, kadangi Saulės mūšyje Ordinui talkino ir 200 raitelių iš Pskovo. Be to, kitas rusų metraštis rašo, kad tame mūšyje buvo nugalėti vokiečiai ir pskoviečiai ir kad tik kas dešimtas begrįžo namo, – jame žuvo ir žymiausi jų vadai. Taigi vadinamą Saulės mūšį turime paminėtą skirtingų šaltinių, skirtingais vardais. Tokiu atveju nagrinėtina ar jie tarpusavyje nėra vertiniai. Be abejonės Livonijos ordino sutriuškinimas šiame mūšyje lėmė Žiemgalos, Kuršio, kitų genčių žemių teritorinę priklausomybę Lietuvai. Beje, Mindaugo žygį į (S)embutę yra pagrindo lokalizuoti buvus Semboje, kuri kaip matyti iš vėlesnės istorijos buvo Lietuvai labai svarbi. Manau, kad šiuo pridūrimu esmingai papildžiau Baranauskų pasakotus Lietuvos istorijos įvykius.