Ideologijai tarnaujantys politikai dėl savo trumpalaikių politinių naudų pradėjo ataką prieš kultūrą – priimtas desovietizacijos įstatymas. Bent taip atrodo šio įstatymo veikimo pradžia Biržuose.
Regis, jis turėjo būti nukreiptas prieš „per apsileidimą“ likusias „tarybų, kolūkių, partorgų, komisarų, leninų“ gatves, tačiau netikėtai visuomenei pradėtas naudoti prieš kultūros atstovus rašytojus-kūrėjus, kurie „užkliūna“ politiniams aktyvistams ir kurių iniciatyvą kitaip nei parodomaja nepavadinsi.
Būsiu piktas ir pateiksiu tik kelis faktus: Seimo valdančioji dauguma KGB bendradarbius užslaptino dar 75 metams, o naujai paskelbto valstybės vadovu Vytauto Landsbergio KGB byloje nėra daugiai nei pusės puslapių, tuo domėjosi prieš pusmetį LNK žinios.
Todėl vietos valdžiai įsibėgėti vykdyti įstatymą be aiškaus turinio nereikėtų, o jei ką ir privalu desovietizuoti, tai ,mano galva, pirmiausia patį „naująjį valstybės vadovą“, bei KGB bendradarbius slapstantį Seimą, vadovaujamą, o tai nepaneigiama, Lietuvoje gyvenusio ir veikusio čekisto anūkės.
Salomėja Nėris – politinis veidmainiavimas ar teisinė būtinybė
Visuotinai pripažinta poetė niekada nebuvo kriminalinė nusikaltėlė, ideologija, kaip valstybės statymo ir valdžios legitimizacijos politinė priemonė – laikina, kai kultūra amžina.
Įstatymas nieko nekalba apie Salomėjos Nėries ar kitų konkrečių kūrėjų gatvių pavadinimų keitimą. Šis klausimas buvo ir liko vietos bendruomenių valioje.
Būsiu piktas ir toliau – beje, ar žinote jog Salomėja Nėris parvežti jai inkriminuojamos Stalino saulės vyko ne viena? Kartu su ja tarp prašytojų vyko tūlas rašytojas Antanas Venclova, vėliau tapęs net LTSR švietimo ministru.
Tai jo sūnus Tomas šiandien moko lietuvius kolektyvinės kaltės jausmo prieš žydus, daugiau prieš kelis dešimtmečius kirtęs pačiam Justinui Marcinkevičiui, kuris po šios atakos atsisakė dalyvauti politikoje, pasilikęs sau nebylaus stebėto – vienišo poeto lemtį.
Šiek tiek A. Venclovos kūrybos:
Ten Stalino didžio vieninga šeima,
Žengė jis Spalio dieną per sniegą ir gruodą,
Lietė Lenino petį tvirta jo petis,
Ir tautoms švito griedras blaivus rytmetys..
Šio ir jo sūnaus – poetų namas – literatūrinis memorialinis muziejus, iki šiol stovi Vilniuje, Pamėnkalnio g. 34.. Netikite? Apsilankykite.
Ir kodėl vietos valdžiai prireikė būti šventesnei už Vilniaus?
Desovietizacijos įstatymas – kultūrinio susidorojimo įrankis
Bernardas Brazdžionis ar puolami Justinas Marcinkevičius, Salomėja Neris, Julius Janonis- visi rašė Lietuvai.
Visų kūrybinis palikimas – mūsų dvasinės tapatybės dalis. Žmonės priešinasi dvasinių vertybių naikinimui, juolab sugeba skirti tikrąsias nuo „kišamų”, priklausančių nuo politinės konjuktūros ir tai normalu.
Ir nors dar tik viena karta Lietuvoje užaugo aktyviai neveikiama šių rašytojų kūrybos, o jau kardai apnuoginti – kirviai pakelti. Ne juokais užsimota naikinti lietuvių dvasinę – kultūrinę savivoką.
Prievartine valdžios jėga pašalinti sovietmečio kūrybininkus iš lietuvių vaikystės, jaunystės, brandos. Suniekinti, priversti užmiršti. Žinoma, ne visus. Žinoma, tik tuos – garsiuosius, kurie kliudo siekti politinių tikslų.
Tačiau yra ir dar viena šios „inkvizicijos” pusė – kuo bus užpildytos žmonėse liekančios dvasinės – kultūrinės tuštumos?
Žmonės tapatinasi. Tapatybės – lyg gyvenimo kompasai. Istoriškai, tautybiškai,dvasiškai. Niekas nenuneigs, jog Salomėja Nėris – lietuvių kultūros dalis. Daugybė žmonių žino jos eilėraščius virtusius dainomis, apie tragišką poetės likimą. Sovietų priversta poetė tapo tuometinės ideologijos ideologijos dalimi. Tokia buvo Salomėjos Nėries prisitaikymo kaina. Kaip ir visų tuomet likusių Lietuvoje ir kūrusių.
Šiauliečiai apsigynė …
Bandymų keisti pavadinimus skandalai vyko ir anksčiau, prieš desovietizacijos įstatymo priėmimą.
Prieš keletą metų Juliaus Janonio gimnazijos pavadinimą Šiauliuose taip pat ketinta keisti. Ir nors per devynias dienas tokią peticiją pasirašė 105 žmonės (iš jų, dėmesio!) – tik trys šiauliečiai, iniciatyva atkakliai pratęsta supažindinant su ja Šiaulių tarybą ir merą.
Nemaloniai nustebintas gimnazijos direktorius, sutiko jog tai miesto bendruomenės reikalas, tačiau pažymėjo, jog to pirmiausia turėtų siekti mokyklos mokiniai, tėvai, mokytojai.
„Man labai patinka Signatarų gimnazija. Jeigu jau taip neatsitiko, nuo 1946 m. ji turi J. Janonio pavadinimą, tai dabar jį keisti būtų nesolidu. Apie tai kalbėjome ir tokiai pozicijai pritarė įvairių kartų abiturientai: ir Saulius Sondeckis, ir Laimonas Noreika, ir Viktorija Daujotytė bei kiti.
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas dar prieš porą metų darė pranešimą apie J. Janonį – pristatė jį kaip jauną maištininką gerąja prasme. Kaip mums dabar pastumti į šalį J. Janonį.
Ką jis blogo padarė? Proletaras, bolševikas? Čia sovietiniai štampai. Tokio reikėjo, tokį jį padarė. Jau vien dėl to jo nereikėtų atsisakyti. Jaunas, energingas, lyriškas poetas. Apie vargšus daug kalbėjo? Tai gerai. Negali žmonės būti abejingi tam, kas darosi aplink. Net mūsų rėmėjai Australijos lietuviai negalėdavo suprasti klausimo, ar reikia keisti vardą, priežasties“, – sakė J. Janonio gimnazijos direktorius R. Budraitis.
Mokyklos vadovas pabrėžė, jog tik patys janoniečiai turi spręsti, kaip gimnazijai vadintis, tartis su miesto bendruomene.
Jis prisiminė, kad visų laidų abiturientų susitikime pasiteiravo, ar reikėtų gimnazijai keisti pavadinimą. Iš maždaug 250 į mokyklą sugrįžusių buvusių mokinių rankas pakėlė 2 žmonės. Šią gimnaziją baigę mokiniai didžiuojasi esą janoniečiai.
Beje, šių eilučių autorius minimos mokyklos auklėtinis, janonietis.
Šiaulių meras Artūras Visockas išmintingai nebetęsė priešinančios miestą bendruomenę iniciatyvos.
Ruoštis biržiečiams
Su Vabalninko S. Neries gatvės pavadinimu situacija kiek kitokia.
Vieno žmogaus iniciatyva „nubausti” poetę už sovietinę praeitį, stebėtinai greitai išsivystė į politinę aukščiausių Biržų politikų iniciatyvą.
Nors jokių peticijų žmonės neinicijuota, nors, manau, jei ir būtų – rezultatas būtų dar prastesnis. Spėju, pasirašytų viena biržietė ir ta- buvusi Vabalninko seniūnė – dabartinė gerb. mero patarėja. Nieko blogo apie valdininkę nenoriu sakyti. Tiesiog pareigybė tokia – žmonėms sakyti, ko nedrįsta pirmas ištarti meras, kuris nuvyko į Vabalninką susitikti su keisti pavadinimą nesutinkančių atstovais. Neišklausyti. Ne. Pagąsdinti ir paraginti.
Jaunasis meras „skėsčiojo rankomis” , esą nieko negalįs ir prašė vabalninkiečių susitaikyti su gatvės pavadinimo keitimu, neva, kitos savivaldybės tą jau daro, o „bus dar ir raštas”. Esą, baisus ir nepaprieštarausi, nors greičiausiai toks raštas “baisus” tik merui, o ir paprieštarausi.
Užuot narsiai savo noru šokę nuogi į dilgėles, valdininkai galėjo juk „pagooglinti” kam skambtelti ir pasiklausti. Kad ir Vilkaviškio politikų. Jie irgi kažką keičia. Skirtingai nuo biržiečų – civilizuotu, žmogiškuoju būdu – kalbėdamiesi, derindami su bendruomene.
Dėl viso pikto ateičiai primenu, jog piliečiai turi teisę į teismą duoti bet kokį valdžios sprendimą. Bet kokios.
Kultūros karas – tai kultūrinis konfliktas tarp socialinių grupių ir kova už jų vertybių, įsitikinimų ir praktikos dominavimą.
Salomėjos Neries gatvės pavadinimas – kultūrinio karo taikinys
Desovietizacijos įstatymas vienaip ar kitaip jau liečia visą Lietuvos kultūrą, nes ši egzistavo , gal kažkam ir keista – net sovietinėje Lietuvoje.
Keistu sutapimu priėmus desovietizacijos įstatymą atsinaujino 1991 m. pradėtas puolimas prieš Tautos sąžine laikomą poetą Justiną Marcinkevičių, o dabar „užsinorėjus” bet kuriam politikuojančiam savanaudžiui šį įstatymą galima taikyti ištisam sovietinio laikotarpio kultūros klodui.
Štai Vabalninke ant Salomėjos Nėries gatvės jau leidžiasi vietos politikų giljotina, o eilėje, labai realu – Juliaus Janonio aikštė.
„Rimtų tyrimų reikalaujančius klausimus, kaip lietuvių visuomenė okupacijos sąlygomis stengėsi išlikti, kokias išlikimo strategijas rinkosi, kokią kainą už išlikimą sumokėjo, ką išsaugojo, ką prarado, jiedu keičia gerokai paprastesniu klausimu: kas ir kaip prasikalto. Ir šis klausimas svarbus, tačiau, vien į jį atsakę, pavergto krašto tikrovės, tų dešimtmečių tautos gyvenimo nesuprasime.
Nepadoriai iškreiptas liks šiandien mūsų braižomas okupacinės praeities vaizdas, jei užčiaupsime mirusiuosius, jei atsisakysime girdėti jų balsus, jei neįsileisime jų į pokalbį.”- teigia kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys.
Taip ir norisi paklausti, ko verta negirdinti savo žmonių valdžia ir ar tikrai neatsiklausti juos rinkome..
Kokia graži pro ašaras,
Kokia graži Tėvynė
Koks gražus mažytis mūsų kraštas –
kaip lašelis tyro gintaro!
Šį kartą Gerb. V.Vižiniui nepritariu.
Paminėtos kelios pavardės…,Viktorija Daujotytė,Mindaugas Kvietkauskas.O pavardė Marius Ivaškevičius jums nieko neprimena? Saliamutė Nėris Stalino saulę parvežė pasirašiusi Tautos krauju. Vižini, gerai pagalvok ar esi teisus, o gal dar mažokai gyvenimo druskos esi suvalgęs?
O ką Salemutei daryti buvo, kai ji paskui Smetoną perbristi upelio negalėjo, kai ruskio šautuvas panosėje atstatytas tapo. Kaip sako, nei bėgt, nei rėkt – buvo… O juk Smetona valstybės kariuomenę turėjo, bet tokiu atveju net ją palikęs pabėgo…
Kaip sakoma, būkime biedni, bet teisingi.
Žmogau, kam tas vatabouti̇̀zmas? Ar manai kvailiai čia susirinkę
Išmok pirmiausia lietuvių kalbą.
Kaipdėlizmas . O kaip dėl…….
Ir anais (kaip ir šiais) laikais KGB kolaborantus panašiai žvejoja, kaip kad šių laikų KALINIAI ne kokias 24×7 mintimis padebesiuos sklandančias jaunas poetes, bet net ir ne vakar gimusius telefonu ar soc. tinkluose apkvailina, ir basus bei plikus paleidžia (iš romantiško svajoklio atimtas jo svajones sudaužo) …
Taip ir tarpukariu nemaža KGB Vakaruose sužvejotų „į pažangą“ besiveržusių dalis nė nepajuto, nesuvokė, kaip jie nebe laisvi kūrėjai, o kadriniai kolaborantai liko. Nesuvokė, jog ir kam Kremliui reikia talentingų, „žinomų žmonių“, kurie daro įtaką gerbėjams, kuriais jaunimas aklai tikės, paskui juos seks. Taigi, TOKIŲ reikėjo, ir Kremlius juos pasiėmė. Jie nė to nesuvokė, jog tai jau bus nebe tos eilės, kurios tartum savaime įplaukia tau į mintis, į galvą, ir tu jas užrašai; ne tas darbas, kurį galėsi palikti, kai nusibos, ar kai ką įdomesnio rasi. 🙁 Nė kad nuo dabar jie PRIVALĖS kviesti tautą eiti NE TEN, KUR JŲ ROMANTIŠKA VAIZDUOTĖ veda, o kur ir kada Kremlius lieps vesti… Neįtarė, jog čia patekusiems drausmė griežta. Šitą darbą palikęs, ar kaip nors jį išdavęs − gyvas neliks…
Dar svarbu − kaip ir šiandien, taip ir tada RU buvo „niekuo dėta“. Juk ir tada studentai, jaunimas, meno žmonės „pažangos“ vėjų Vakaruose prisigaudė… (Tai ar svarbu tikroji jų autorystė… 🙁 … ) Ko reikėjo Salomėjai, kitiems Vakaruose studijavusiems, deja, perdėm nuo tikrovės atitrūkusiems literatūros ir meno pasaulio svajokliams? Kad juos ir mus visus raudonos burės ar Svajonių paukštė į dar nematytą Rojaus sodą perkeltų. Tik tiek. Ar reikia priminti, kaip tas perkėlimas buvo įvykdytas? 🙁
Pasak Poetės auklėtinio bei mokinio − mano a. a. Tėvo, Poetės bendramokslės (ar bendradarbės – mūsų mokyklos mokytojos), bei dar vienos jai labai artimos moters:
Vieną dieną netikėtai Išgirdę iš manęs (gal 10-kės, netikėtai tapusios „visažine“), jog Salomėja buvo išdavikė, jog Lietuvą išdavė, ir vienas, ir kitas buvo apstulbę, pasipiktinę, netgi kiek isteriški dėl tokio akibrokšto iš ligi tol drausmingos moksleivės. Pirmą ir vienintelį kartą gyvenime taip gavau iš Tėvo barti. Ir Jis, ir mokytoja griežtai liepė man nedrįsti kalbėti apie tai, ko neišmanau ir nežinau, nes ten nebuvau. Tėvas ilgai dar negalėjo atsitokėti. Mokytojos reakcija, kadangi aš taip išsišokau mokyklos kieme, dar bent porai mokinių girdint, buvo ne tokia, kokia turėjo būti „tarybinio mokytojo“ reakcija − užuot bent pagrasinusi kuolu iš istorijos, ir palikti antriems metams kurso karoti, ar netgi gėdos (= cancel?) rikiuote*, ji, susinervinusi, labai išraudusi griežtai įsakė, kad nedrįsčiau kaip piemenė kalbėti, ko neišmanau ir nežinau, nes kartu nebuvau. Mokytoja niekam nepranešė apie mano išsišokimą, o tai galėjo ir jai pačiai blogai baigtis, jei šalia buvusieji būtų kam prasitarę.
Jau šiais laikais pasidalinusiai prisiminimais kitai Salomėjai artimai moteriai kėlė įtarimą, jog į Maskvą Poetė jau ne važiavo, o buvo nuvežta. Kartu buvo nuvežtas ir jos 3-metis sūnelis. KODĖL? KAM? Juk žindyti jo jau nebereikia! Kodėl nepalikto su tėčiu, seneliais? – Ar ne per sunki tokia kelionė mažyliui? Juolab, kad mamytė beveik nebus su juo, bus kitkuo užimta! (Nebent vaikelį viešbutyje per dienas kuo nors migdė, kad rūpesčių nekeltų?)
Pasak šios moters, Maskvoje Salomėja buvo šantažuojama, jog, jei nedarys, kas liepiama, neatgaus sūnelio. Esą, vieną dieną po to, kai su ja vėl pabendravo Maskvos „draugai“, eilinį kartą šantažavę sūnumi, Salomėja norėjo iššokti per viešbučio langą. Ją sulaikė, ir nuo tos dienos prie jos kambario durų visą parą budėdavo sargyba. Pasak tos moters, jog kažkas įvyko, rodė ir nauja suknia. Salomėja išvyko į Maskvą vilkėdama išeiginę suknia (juk ją tik vieną turėjo), o Maskvos nuotraukose jau buvo su kita, nes savąją sudraskė, kai grūmėsi prie lango su ją sugriebusiais vyrais.
Nuo tada, kad ir sueiliuodavo viską, kas buvo liepiama, tada, kai reikėdavo, Kremliaus pasitikėjimą ji jau buvo praradusi. Su pora žmonių, kuo dar pasitikėjo, jau sunkiai sirgdama (apnuodyta?), ji pasidalino tikrosiomis savo mintimis, prasitarė ir apie paskutinį sąsiuvinį, kuris vis dar nerastas… Ar gali būti, kad KGB apie jį visgi sužinojo ir rado?
. . . . . . . . . . . . . . . .
* Visi mokyklos mokiniai ir mokytojai per didžiąją pertrauką būdavo ratu išrikiuojami mokyklos sporto aikštelėje. Direktorius, už ausies ar sprando sugriebęs, išvesdavo nusikaltėlį į aikštės vidurį ir čia jį pastatydavo. Tada, sukdamas ratus aplink nusikaltėlį ir mojuodamas lazdele, papasakodavo nusikaltėlio nuodėmę. Po jo pasisakydavo kaltintojai ir pabaigai paskelbdavo nuosprendį.
“Pasak Poetės auklėtinio bei mokinio − mano a. a. Tėvo” – o tas Tėvas vardą pavardę turi? Anonimų prisiminimai niekuo nesiskiria nuo grožinės literatūros – romanų. Pavardžių reikia, jei norima kad skaitytojai rimtai vertintų, būtinai reikia.
Ir anais (kaip ir šiais) laikais KGB kolaborantus panašiai žvejoja, kaip kad šių laikų KALINIAI ne kokias 24×7 mintimis padebesiuos sklandančias jaunas poetes, bet net ir ne vakar gimusius telefonu ar soc. tinkluose apkvailina, ir basus bei plikus paleidžia (iš romantiško svajoklio atimtas jo svajones sudaužo) …
Taip ir tarpukariu nemaža KGB Vakaruose sužvejotų „į pažangą“ besiveržusių dalis nė nepajuto, nesuvokė, kaip jie nebe laisvi kūrėjai, o kadriniai kolaborantai liko. Nesuvokė, jog ir kam Kremliui reikia talentingų, „žinomų žmonių“, kurie daro įtaką gerbėjams, kuriais jaunimas aklai tikės, paskui juos seks. Taigi, TOKIŲ reikėjo, ir Kremlius juos pasiėmė. Jie nė to nesuvokė, jog tai jau bus nebe tos eilės, kurios tartum savaime įplaukia tau į mintis, į galvą, ir tu jas užrašai; ne tas darbas, kurį galėsi palikti, kai nusibos, ar kai ką įdomesnio rasi. 🙁 Nė kad nuo dabar jie PRIVALĖS kviesti tautą eiti NE TEN, KUR JŲ ROMANTIŠKA VAIZDUOTĖ veda, o kur ir kada Kremlius lieps vesti… Neįtarė, jog čia patekusiems drausmė griežta. Šitą darbą palikęs, ar kaip nors jį išdavęs − gyvas neliks…
Dar svarbu − kaip ir šiandien, taip ir tada RU buvo „niekuo dėta“. Juk ir tada studentai, jaunimas, meno žmonės „pažangos“ vėjų Vakaruose prisigaudė… (Tai ar svarbu tikroji jų autorystė… 🙁 … ) Ko reikėjo Salomėjai, kitiems Vakaruose studijavusiems, deja, perdėm nuo tikrovės atitrūkusiems literatūros ir meno pasaulio svajokliams? Kad juos ir mus visus raudonos burės ar Svajonių paukštė į dar nematytą Rojaus sodą perkeltų. Tik tiek. Ar reikia priminti, kaip tas perkėlimas buvo įvykdytas? 🙁
Pasak Poetės auklėtinio bei mokinio − mano a. a. Tėvo, Poetės bendramokslės (ar bendradarbės – mūsų mokyklos mokytojos), bei dar vienos jai labai artimos moters:
Vieną dieną netikėtai Išgirdę iš manęs (gal 10-kės, netikėtai tapusios „visažine“), jog Salomėja buvo išdavikė, jog Lietuvą išdavė, ir vienas, ir kitas buvo apstulbę, pasipiktinę, netgi kiek isteriški dėl tokio akibrokšto iš ligi tol drausmingos moksleivės. Pirmą ir vienintelį kartą gyvenime taip gavau iš Tėvo barti. Ir Jis, ir mokytoja griežtai liepė man nedrįsti kalbėti apie tai, ko neišmanau ir nežinau, nes ten nebuvau. Tėvas ilgai dar negalėjo atsitokėti. Mokytojos reakcija, kadangi aš taip išsišokau mokyklos kieme, dar bent porai mokinių girdint, buvo ne tokia, kokia turėjo būti „tarybinio mokytojo“ reakcija − užuot bent pagrasinusi kuolu iš istorijos, ir palikti antriems metams kurso karoti, ar netgi gėdos (= cancel?) rikiuote*, ji, susinervinusi, labai išraudusi griežtai įsakė, kad nedrįsčiau kaip piemenė kalbėti, ko neišmanau ir nežinau, nes kartu nebuvau. Mokytoja niekam nepranešė apie mano išsišokimą, o tai galėjo ir jai pačiai blogai baigtis, jei šalia buvusieji būtų kam prasitarę.
Jau šiais laikais pasidalinusiai prisiminimais kitai Salomėjai artimai moteriai kėlė įtarimą, jog į Maskvą Poetė jau ne važiavo, o buvo nuvežta. Kartu buvo nuvežtas ir jos 3-metis sūnelis. KODĖL? KAM? Juk žindyti jo jau nebereikia! Kodėl nepalikto su tėčiu, seneliais? – Ar ne per sunki tokia kelionė mažyliui? Juolab, kad mamytė beveik nebus su juo, bus kitkuo užimta! (Nebent vaikelį viešbutyje per dienas kuo nors migdė, kad rūpesčių nekeltų?)
Pasak šios moters, Maskvoje Salomėja buvo šantažuojama, jog, jei nedarys, kas liepiama, neatgaus sūnelio. Esą, vieną dieną po to, kai su ja vėl pabendravo Maskvos „draugai“, eilinį kartą šantažavę sūnumi, Salomėja norėjo iššokti per viešbučio langą. Ją sulaikė, ir nuo tos dienos prie jos kambario durų visą parą budėdavo sargyba. Pasak tos moters, jog kažkas įvyko, rodė ir nauja suknia. Salomėja išvyko į Maskvą vilkėdama išeiginę suknia (juk ją tik vieną turėjo), o Maskvos nuotraukose jau buvo su kita, nes savąją sudraskė, kai grūmėsi prie lango su ją sugriebusiais vyrais.
Nuo tada, kad ir sueiliuodavo viską, kas buvo liepiama, tada, kai reikėdavo, Kremliaus pasitikėjimą ji jau buvo praradusi. Su pora žmonių, kuo dar pasitikėjo, jau sunkiai sirgdama (apnuodyta?), ji pasidalino tikrosiomis savo mintimis, prasitarė ir apie paskutinį sąsiuvinį, kuris vis dar nerastas… Ar gali būti, kad KGB apie jį visgi sužinojo ir rado?
. . . . . . . . . . . . . . . .
* Visi mokyklos mokiniai ir mokytojai per didžiąją pertrauką būdavo ratu išrikiuojami mokyklos sporto aikštelėje. Direktorius, už ausies ar sprando sugriebęs, išvesdavo nusikaltėlį į aikštės vidurį ir čia jį pastatydavo. Tada, sukdamas ratus aplink nusikaltėlį ir mojuodamas lazdele, papasakodavo nusikaltėlio nuodėmę. Po jo pasisakydavo kaltintojai ir pabaigai paskelbdavo nuosprendį.
Būk tu poetas ar rašytojas, stalius ar muzikantas, – man tai nesvarbu, jei šalį priešui okupavus, – tu ryžtiesi jam tarnauti: savanoriškai stoji į priešo valdančiąją kliką TSKP ir savo kūryba šlovini tą nusikalstamą gaują, moki nario mokestį, net darai karjerą toje TSKP – t.y. savo gyvenimą susieji su šia organizacija, kalta dėl dešimtmečius trukusios Lietuvos okupacijos, kalta dėl lietuvių trėmimų, dėl lietuvių naikinimo ir ilgametės prievartos prieš tautą.
Jei ne tautos išdavikas yra tas, kuris su priešu susitapatina, tai KAS tada yra tautos išdavikas?
Netikiu nei vienu dabartiniu superpatriotu, ypač negyvenusiu prie sovietų okupacijos ar tada dar vaiku buvusiu. Kuo didesnis superpatriotas, tuo įtartinesnis ir slidesnis. Tokie anais laikais buvo komsomolo instruktoriais, po to pereidavo į kpSS propagandos ir agitacijos skyrius. Po to pateko į seimą, vyriausybę. Nebuvau kpSS nariu, bet to meto gyvenimą pernelyg gerai žinau.
Šis mano komentaras buvo parašytas vakar. Moderavo. Atsirado tik dabar. Ar Alkas turi vadybininką, kuris paskelbtų šios svetainės laisvo žodžio politikos gaires? Kas svetainei vadovauja?
Neatsakei į klausimą:
Jei ne tautos išdavikas yra tas, kuris su priešu susitapatina, tai KAS tada yra tautos išdavikas?
Tas, kas nesilaiko priesaikos, pažeidžia Konstituciją, niekina lietuvybę, šeimą, nepotizmo būdu įsiropščia į valdžią, vagia su čekiukais, slepia kgbistes, kiršina tautą, slepia savo turtus ir meluoja, meluoja, meluoja.
O man atrodo, kad kažkas gviešiasi Salomėjos Nėries mokyklos vardo,
O man atrodo, kad kažkas nusigviešė vietą kitam paminklui toje vietoje, kur stovėjo P.Cvirka. O Venclovos muziejus veikė, veikia ir veiks. Ura, tovarišči!
Tomo Venclovos patarimas lietuviams: mažiau pulkim į paniką
– ziniuradijas.lt/laidos/dienos-klausimas/tomo-venclovos-patarimas-lietuviams-maziau-pulkim-i-panika?video=1
Jau laidos pradžioje įdomų dalyką išgirsite. Turi minčių ir Marcinkevičiaus atžvilgiu. Iš šio asmens disidento vardo niekas neatims. Nežiūrint to, kad pabėgus į užsienį žymesniems žmonėms, vsesojuznoje radijo, TV ir spauda netrukus prapliupdavo ir nenutildamos aiškindavo, kokie jie nusikaltėliai ir išdavikai. Apie tai, kad jis pabėgo tik po poros metų sužinojau, ir ne iš vsesojuzno, o iš Literatų svetainėje kavą gerdavusio žmogaus. Negi Maskva to nežinojo? Keista buvo ta tyla.
Taip, reikia vietos paminklui. Ko gero, ne vienas žvalgosi, kuri jo nuopelnus atiitktų. .
Gaila, bet ką parašiau apie tai, kaip Salomėją Maskvon vežė, kuo ją šantažavo, – mano tėvo, mūsų m-klos mokytojos bei kitos Salomėjai artimos moters prisiminimų ir atsiliepimų apie Salomėją ČIA neįsileido. Matyt, suteikė nelegalo statusą.
čia besiganantys superpatriotai teisuoliai nekrutina kpSS partškolos darbuotojų ir kitų iškilių kpSS veikėjų, labai šiltai ir labai patogiai gyvenančių. Na, o visos svetainės yra daugiau ar mažiau partinės.
Gilus ir prasmingas šis gerb. V. Vižinio straipsnis. Komentarai taip pat įdomūs. Ir darosi akivaizdu, kad su desovietizacijos įstatymo priėmimu aiškiai yra paskubėta. Juk, sakysim, niekaip negalima paneigti minimų poetų bei rašytojų meilės Lietuvai akipločių, kurie įeina į kultūrinį mūsų meilės tėvynei klasikos fondus. Štai ir dabar, vaikydamiesi garsių poetų, rašytojų bei kitos rūšies menininkų ar sporto pavardžių, įvairios partijos, siekiant pakliūti į valdžią ir galimai įvesti savo diktatūrą, į savo gretas priima daug talentingų žmonių, kurie visiškai nesigaudo politikoje. Ir, ar kalti jie bus tuo, jeigu ateityje, tokios partijos susijungę, įves šalyje diktatūrą siekiant, pavyzdžiui, susijungti su Lenkija į ŽEČPOSPOLLITĄ be vienos raidės L viduryje? Todėl manau, kad desovietizacijos įstatymo vykdymą reikėtų atidėti laikui, kol užgis 1940-1941 m. m. mūsų valstybės okupacijų žaizdos.