Tiesa, artėjimas prie tiesos yra sudėtingas dalykas, kaip sudėtingas yra pats individas, pirmiausia priklausantis nuo įsisavintų žinių.
Iškyla žinių autentiškumo, teisingumo klausimas, o jau paskui individo asmeninės savybės, pavyzdžiui, objektyvumas ar šališkumas. Jie nuo daug ko priklauso.
Kaip pastebi Nacionalinio susivienijimo atstovai apie lietuvių kalbą naikinančių ir jos nekenčiančių nelietuvių tautybę pradėta neperseniausiai rašyti.
Juk nebegalima nutylėti to, kas svarbu, nors kai kam gal ir nepatinka.
Man atrodo, kad nei dabartinių Seimo pirmininkės Viktorijos, nei premjerės Ingridos, nei teisingumo ministrės Evelinos, nei daugelio kitų, ypač Laisvės partijos atstovų, gimtoji kalba nebuvo lietuvių kalba, gal dėl to jie neturi lietuviškos pajautos, supratimo.
Jiems lietuvių kalbos darkymas, žlugdymas, atrodo, nedaro nė menkiausio įspūdžio, nors kartais svetimi svetimai kalbai būna atidesni, o lietuvių kalbos niekintojams ir jos griovėjams svetima lietuvių kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto, tautinės savasties dalis.
„Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai.”
Gal vis dėlto nenormalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja šiai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų „raudonieji lietuvių šauliai”?
Jie patys vargu ar susimąstys kokią politinę ir moralinę teisę turi lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?
Valstybinės lietuvių kalbos institucijų dokumente skaitome „Vilniaus kraštas yra lenkų okupacinė zona, kurioje vyko lietuvių polonizacija”.
Atsirado užtarėjas, apkaltinęs valstybinės kalbos inspektorių Audrių Valotką neva nesuprantantį valstybinės kalbos pažeidimų, o kad įvardijo polonizaciją, tai jį ir kitus taip manančius, išvadino bukagalviais ir pan., nes, matote, jau yra lenkų istorikų, kurie jiems nepriimtiną žodį keičia akultūracija.
O kalbininkas ne istorikas, turėtų skaityti panašius rašinius ir nekartoti tam tikras įtampas keliančių teiginių.
Štai šitaip ir ne kitaip!
Akultūracija reiškia savanorišką perėjimą prie lenkų kalbos niekam neverčiant.
Su tokiu teiginiu supažindinau, kaip ir aš, devintą dešimtį metų einančius, skaičiuojančius lietuvius, 1920–1939 m. gyvenusius Vilnijos krašte.
Žmonės stebėjosi, kad taip gali teigti istorikas, nebent jo smegenys jau apdulkėję, jeigu tiki interpretacijomis, o ne tą košmarą patyrusių, polonizaciją išgyvenusių lietuvių patyrimu.
Išgyvenę polonizaciją jų tėvai prisiminė kaip lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis, už kalbėjimą lietuviškai žmonės buvo persekiojami, sugebėję vaikus iš okupuoto ir polonizuojamo krašto išsiųsti mokytis į lietuviškas mokyklas buvo baudžiami.
Aukštesnes pareigas galėjo užimti tik lenkai, todėl į jas pretenduojantys lietuviai turėjo užsirašyti lenkais ir pan.
Buvusi baisi polonizacija, kurią galima nusakyti kaip okupantų lenkų bei jų palikuonių ir nutautėjusių, sulenkėjusių asmenų rengtą, vykdytą lietuvių kalbos genocidą. Genocidą!
Žinoma, kad Laisvės partijos deleguotas kultūros ministras, vykdydamas partijos nuostatas, ėmėsi tam tikrų veiksmų prieš VKI viršininką.
Jeigu tik galėtų ir pačias valstybinės kalbos institucijas atitinkamai sutvarkytų, nes niekas net Tėvynėje negina valstybinės lietuvių kalbos.
Žinoma, yra Konstitucinis Teismas, jau nuo 2020 m. savo sprendimais kėlęs visuomenės nustebimą, bet aiškėjant, kad tai politinė, o ne teisinė valstybės institucija, nebenustebino išaiškinęs, kad lenkų interesai Lietuvoje yra aukščiau lietuvių.
Gal tuo ir naudojasi okupantų lenkų palikuonys su nutautintais, nutautėjusiais asmenimis norėdami Vilnijoje užbaigti J. Pilsudskio, L. Želigovskio pradėtus juodus darbus.
Pradžioje norima įtvirtinti dvikalbystę. Krašte pasirodė lentelės su lenkų kalba vietovių pavadinimais.
Tokio poelgio interpretacija įdomi: tai esančios dekoratyvinės lentelės, supraskite, jomis lenkai puošia Vilniją!
Ir primena, kad dar Gediminas kitataučius kvietęs į Lietuvą atvažiuoti.
Žinoma tuometinės ir dabartinės Lietuvos plotai nepalyginami.
Gediminas kitataučius kvietė atvykti gyventi, dirbti, kurti, o ne griauti valstybę.
Spaudoje lietuvių kalbai skirtuose straipsniuose sutinkamas klausimas: ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja šiai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai?
Prisiminkite Leniną saugojusius latvių raudonuosius šaulius.
Tad ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?
Nesvarbu ar tai uždulkėjusiomis smegenimis istorikai ar kiti prieš lietuvybę, lietuviškumą, lietuvių kalbą nusistatę asmenys.
Belieka tikėtis, kad lietuviai, anksčiau pavadinti veršių banda, pagaliau išsimiegos ir ateis į artėjančius rinkimus jau išsimiegoję ir, pakilę iš savo migio, atėję prie rinkimų balsadėžių pradės galvoti ir atsakingai išrinks naują Seimą bei kitus politikus.
Neturėtų būti leista nelietuviams šunkeliais nuvesti lietuvius į išnykimą.
Visaginas
Ką čia bepridėsi. Viskas teisinga.
Nuoširdžiai dėkoju!
„Renkami parašai dėl Dalios Grybauskaitės dalyvavimo prezidento rinkimuose“ – rašo laisva ir nepriklausoma žiniasklaida šiandien. O dabar perskaitykime priešpaskutinę straipsnio pastraipą.
du parašymai prapuolė.
Nida Vasiliauskaitė: LRT gina valdžią nuo visuomenės
– respublika.lt/lt/naujienos/ruosiamos_naujienos/tv_publika/nida-vasiliauskaite-lrt-gina-valdzia-nuo-visuomenes/
„Ne vienas kalbintas Lietuvos gyventojas taip pat sako, jog nežiūri LRT, nes juos piktina visuomeninio transliuotojo šališkumas, neobjektyvumas.”
V.Landsbergis prieš V.Radžvilą. Kodėl patriarchas meluoja?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/vlandsbergis-pries-vradzvila–kodel-patriarchas-meluoja/
Plačiau apie tai skaitykite antradienio „Vakaro žiniose“.
O šito neskaitykit, nes plyšit –
Algimantas RUSTEIKA: Apie rūšių kilmę
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/algimantas-rusteika-apie-rusiu-kilme/
„Sako, iš jų baltyminės sriubos kadaise atsirado viskas, kas kruta ir krutinasi. [ … ]
Kai kurie tyrinėtojai net teigia, įsivaizduokit, kad iš jų išsivystė homo konservus lituaniorum . Ir kad net gatvėje ar telikuose jų galima dabar aptikti . [ … ]
V. Landsbergio įrašas feisbuke virsta bomba: kokiu tikslu prabilta apie buvusį KGB informatorių?
– alfa.lt/aktualijos/lietuva/v-landsbergio-irasas-feisbuke-virsta-bomba-kokiu-tikslu-prabilta-apie-buvusi-kgb-informatoriu/299997/
Kova bus rimta?
A: Tu šioks ir anoks!
B: Iš tokio paties girdžiu!
Kadangi kopijoms parinktos dokumentų tekstų vietos, kur paties V.L. ir dar kito asmens vardas neminimas, gal taip „siekiama sumažinti tarp partijų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Nacionalinis susivienijimas“ augančią konkurenciją.” ?
O gal visa tai, kas pasipylė alfa. lt , pozicija. org susiję su tuo, kad NS pareikalavo iš valdžių ginti Lietuvos valstybingumą? Pasinaudota seneliu dėmesiui nuo viso kito atitraukti?
– pozicija. org
Čia rasite šiuos straipsnius
– Linas Karpavičius. V.Landsbergis apsikvailino? Pasirodo dokumentą sudaro net 8 mašinraščio lapai
– Dominykas Vanhara. „Faktinio šalies vadovo“ šūvis sau į koją, bandant šauti į prof. Vytautą Radžvilą
– Rasa Čepaitienė. Diskusijai apie kagėbistus
– Audrius Bačiulis. Keletas pastebėjimų dėl Vytauto Landsbergio skleidžiamų KGB dokumento ištraukų
Nors tai – iš tiesų svarbu, tačiau visgi kyla klausimas: ar iš tiesų dabar, kai daug laiko ir dėmesio užima su karu UA susiję reikalai, kai mūsų tarnybos ėmėsi tikrinti įsileistus kaimynus, kai jos paskelbė apie ne vienerius metus čia besidarbavusią damą, ir galimai dar ne vieną pavardę rengiamasi paskelbti (ir tuo 2-jų kaimyninių tautų tėvams planams trukdyti), ar iš tiesų dabar tinkamas metas laikas Feisbukynėje šią košę užvirti? Juk nieko naujo, juk nuo Nepriklausomybės pradžios ši tema vis iškildavo, ir keli VL aplinkos žmonės buvo demaskuoti, ir apie jį patį kalbos sklandė…
Kai nesveikai apsipersistengiama
Kazimieras ŽUPERKA: Dėl SUŽYDĖJIMO kalambūro
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/kazimieras-zuperka-del-suzydejimo-kalamburo/
Darbo kambaryje šalia manęs daug metų dirbo dvi litvakės. Senutė ir jauna. Labai mėgome ne tik anekdotus, bet ir žodžių žaismus, netgi lenktyniaudavome, kas daugiau sugalvos sakinių su smagiu žodžių skambesio panašumu, ar reikšmių dviprasmybėmis ir kt. Tai buvo ypač mėgtas pasilinksminimas kavutės pertraukėlių, vakarėlių metu. Naudojomės ir lietuvių ir žydų, ir rusu k. žodynų perliukais. Pagaliau tai mankštino smegenis, kai net kažką iš savo buities pasakodamos, ieškodavome, kaip įterpus ir daugiaprasmių ir panašaus skambesio skirtingos prasmės žodžių. Net ir rusų, žd., kaukaziečių anekdotai buvo tuo paremti (rus. dvi žodžio OCHOTA reikšmės; žd. AHON ir rus. OGON’, ir kt.)
Jei dabar po tiek metų susitiktume, su malonumu tai prisimintume, pakartotume ir vėl smagiai kvatotume – trijų tautybių benradarbės . Prisimenu ir straipsnyje minimą sakinį apie muziką – būtent jos, tos dvi bendradarbės, labai juo džiūgavo – juk jame slypi pagyrimas!.
„Tarybiniais metais lietuvių muzika sužydėjo”. Taip buvo sakoma turint galvoje talentingus Lietuvos muzikos pasaulio žydus: „Ąžuoliuko” vadovą Hermaną Perelšteiną, kompozitorių Benjaminą Gorbulskį ir daugelį kitų.”
Tačiau atėjo nauja, „pažangaus humaniškumo” samprata – užkapoti žmogų už tą, už nežinau ką… Nors tuo rėkavimu tik savo neišmanymą demonstruoja ir agresyvų komsomolišką aktyvumą. Kliuvo ne kam kitam, o KALBININKUI, puikiai išmanančiam kalbos dalykus, ir su malonumu prisiminusiam jaunystės laikų žodžių žaidimus.
Kur slėptis lietuvių kalbai?