Kilusioje politizuotoje diskusijoje dėl dvikalbių vietovių užrašų Vilniaus rajone savo nuomonę suskubo pareikšti ir diplomatai, ir valdininkai, ir istorikai, ir politologai, ir dar daug kitų nuomonės formuotojų.
Diskusija išryškino aspektą, kuris leidžia teigti, kad kalba, kuri paprastai laikoma pagrindine žmonių bendravimo priemone, Lietuvoje yra tapusi politikos formavimo ir diegimo priemone ar net politikų tarnaite.
Diskusijos šerdis – Lietuvos valstybės pareigūno, Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos reikalavimas, kad Vilniaus rajone būtų panaikintos Bieliškių ir Ažulaukės kaimų pavadinimus žyminčios dvikalbės lentelės ir paliktas tik vienas užrašas valstybine kalba, kaip tai numato Lietuvos įstatymai.
Vilniaus rajono savivaldybė su reikalavimu (teisėtu, žr. atitinkamus LR Konstitucijos ir LR Valstybinės kalbos įstatymo punktus) nesutiko ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją, kuri nutarė, kad inspekcijos reikalavimas esąs neteisėtas.
„Neteisėtumas“ buvo grindžiamas ne įstatymais, o emocijomis, atskirų asmenų norais ir literatūrinio pobūdžio išvedžiojimais. Tokiu būdu diskusija iš administracinio ginčo ėmė pavojingai slysti į kitą lygį, kurį Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius, į konfliktą įtraukdamas Lenkijos ambasadorių, „kilstelėjo“ į tarptautinės politikos aukštumas.
Lietuvių ir kitų Lietuvos piliečių, persisotinusių Valdemaro Tomaševskio režisuojamais antilietuviškais spektakliais, tokie šiandieniniai lenkiško antilietuviškumo pliūpsniai nei stebina, nei gąsdina.
Nestebina, negąsdina ir tai, kad ambasadorius K. Radzivilas lyg istorijos nesimokęs ar ją pamiršęs jaunuolis, kartoja juokingas V. Tomaševskio sekamas pasakaites apie „nuo amžių“ Vilnijos krašte gyvenusius/gyvenančius lenkus.
O tas faktas, kad ambasadorius, atsiliepdamas į R. Duchnevičiaus „pagalbos šauksmą“, ėmė šokdinti (užpylė savo raštais porą ministerijų, departamentų direktorių ir dar kelis politikus, nurodydamas, kokius veiksmus jie turėtų atlikti, išsireikalavo Lietuvos pareigūno atsiprašymo, nors tas pareigūnas neužgavo nei jo asmeniškai, nei Lenkijos valstybės) Lietuvos valstybės institucijas, tik patvirtina A. Valotkos išsakyto kalbinės situacijos Vilniaus rajone palyginimo su Donbasu pagrįstumą.
Užtat įvairių tautybių Lietuvos piliečius (gal net ir kai kuriuos lenkus?) nustebino ir papiktino aukštų Lietuvos valstybės pareigūnų, politikų reakcija į teisėtas VKI viršininko A. Valotkos pastangas užtikrinti, kad ir rajone, kur dauguma gyventojų laiko save lenkais, būtų gyvenama pagal Lietuvos respublikos įstatymus, o ne pagal kai kurių gyventojų norus.
Ambasadoriui paliepus („Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos valdžios atstovai pasmerks elgesį ir pasisakymus, kurie neverti valstybės tarnautojo, kurio užduotimi turėtų būti viešosios tvarkos ir rimties siekis, o ne tautinės nesantaikos kurstymas“ – rašo ambasadorius), Lietuvos Respublikos prezidentas klusniai „patarė“ A. Valotkai „užsiimti savo funkcijomis, ne politikuoti“ (matyt, jam niekas taip ir nepaaiškino, kokios yra kalbos inspekcijos viršininko funkcijos ir kokios yra kitos šalies ambasadoriaus „teisės“ kištis į svečios šalies gyvenimą ir politiką).
O kultūros ministras, pagrasinęs pavaldiniui griežtomis sankcijos ir pasirašęs įsakymą VKI vadovo A. Valotkos pasisakymams – o ne Vilniaus rajono mero elgesiui – įvertinti, dar kartą pademonstravo neturintis nei intelektinio, nei moralinio supratimo apie kultūrą bei Lietuvos (ne Lenkijos, ne JAV ar Izraelio…) valstybės interesus.
Labai apmaudu, kad prezidentas Gitanas Nausėda, turėdamas dviejų savo pirmtakų pavyzdį, kaip Lietuvos prezidentai reaguoja į diplomatinį taktą peržengiančius Lenkijos politikų ar diplomatų veiksmus/žodžius, pasirinko ne orią prezidentės Dalios Grybauskaitės laikyseną ir Lietuvos valstybės bei piliečių interesų gynimą, o nuolankų prezidento Valdo Adamkaus tūpčiojimą, ko pasėkoje 1994 m. buvo pasirašyta Lietuvai nepalanki ir vietomis iškreipianti istorinę tiesą sutartis tarp Lietuvos ir Lenkijos, tiekianti peną Lietuvos lenkų pretenzijoms ir pretekstą Lenkijos valstybės kišimuisi į Lietuvos reikalus.
Neteisinga būtų teigti, jog Lietuvoje neatsirado žmonių, kurie blaiviau vertintų šiandien iškilusią įtampą.
Į Prezidentūrą, Seimą ir URM‘ą kreipėsi Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus koordinacinė taryba, prašydama atitinkamai įvertinti Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Konstantino Radzivilo veiksmus ir pasisakymus ypač jautriais Lietuvos vidaus politikos klausimais, savo ruožtu vertindama ambasadoriaus elgesį kaip nepagarbą Lietuvos valstybės suverenumui ir valstybinio orumo žeminimą.
Konservatorių frakcijos Seime narys Audronius Ažubalis kultūros ministro sprendimą sudaryti komisiją, kuri tirtų VKI pirmininko pareiškimus, pavadino neadekvačiu, ir jeigu ministras savo sprendimo nepakeistų, tikina Seime svarstysiąs kelti klausimą dėl nepasitikėjimo ministru.
Galima būtų baigti šią Lenkijos-Lietuvos santykių „reguliavimo“, spekuliuojant nevalstybinės kalbos galimybėmis ir ta kalba kalbančios tautinės bendruomenės norais, apžvalgą, bet sunku susilaikyti nepriminus Lietuvoje reziduojantiems ambasadoriams kai kurių gerųjų kitų šalių diplomatų ir politikų elgesio tradicijų.
Savo laiku man yra tekę bendrauti su garsiu diplomatu ir politiku, buvusiu SSSR Užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze. Ministro pareigas jis ėjo Perestrojkos metais, nuo 1985 m. liepos iki 1990 m. gruodžio, kai nustebinęs visą pasaulį, jis atsistatydino, protestuodamas, kaip pats pareiškė, „prieš atslenkančią diktatūrą“.
Pasitraukęs iš ministro posto, Ševardnadzė liko prezidento M. Gorbačiovo komandoje ir dirbo struktūrose prie prezidento. Kai po nepavykusio bandymo per Rugjūčio pučą nuversti prezidentą M. Gorbačiovą buvo suformuotos delegacijos deryboms su apie pasitraukimą iš SSSR sudėties pareiškusiomis Baltijos respublikomis, E. Ševardnadzei buvo pavesta vadovauti SSSR delegacijai deryboms su Lietuva.
Kitoms delegacijoms vadovavę Anatolijus Sobčiakas ir Aleksandras Jakovlevas ilgai nelaukę susitiko su Estijos ir Latvijos deleguotais derybininkais, o Ševardnadzė vis delsė.
Pasiteiravusi jo, kodėl delsia, išgirdau (perduodu ne pažodžiui, bet esmę): buvęs aukšto rango diplomatas paaiškino, jog visada, prieš susitikdamas su kitos šalies atstovais, jis pasistengia susipažinti su tos šalies istorija, tradicijomis, stengiasi išsiaiškinti (jei reikėdavo ieškoti kompromisų ištikus kokiam nors konfliktui) konfliktą sukėlusias tikrąsias ar tariamąsias priežastis, pažvelgti į jas kitos pusės akimis, kad galėtų geriau suprasti jos reikalavimus, pretenzijas bei argumentus. Dėl to ir uždelsęs susitikimus.
Kad tai ne tušti žodžiai, liudija ir E. Ševardnadzės veikla ministro poste Būtent jam vadovaujant SSSR URM‘ui, pavyko sušvelninti įtemptus SSSR santykius su JAV, įvyko abiejų Vokietijų susijungimas, išlaisvėjo Rytų Europos šalys (ne tik Baltijos šalys, bet ir Lenkija, Čekoslovakija ir kt. buvusios „socialistinio lagerio“ šalys), iš Afganistano buvo išvesta SSSR kariuomenė. Tai daug ar mažai?
O štai Lenkijos ambasadoriui vos pradėjus darbą Lietuvoje, ignoruojant istorinius galimų nesusipratimų ar nesutarimų aspektus, „pavyko“ vėl paaštrinti santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos visuomenių – didžiam Maskvos džiaugsmui, kurios ir kietosios, ir minkštosios galios išnaudoja savo propagandiniams tikslams mažiausią nesutarimą ar galimo nesutarimo tarp Ukrainą palaikančių šalių užuominą, o Lenkijos elgesys su Ukraina ir kitomis kaimyninėmis šalimis yra jos ypatingo dėmesio smaigalyje.
Apie tai turėtų galvoti Lenkijos diplomatai, politikai kaskart, kai jiems kyla pagunda „pašokdinti“ kokią nors savo kaimyninę šalį, o tų šalių sutarimas ir glaudus bendradarbiavimas, remiant Ukrainą, neturėtų būti priedanga kitokiam, nedraugiškam elgesiui.
Autorė yra kalbininkė, Nacionalinio susivienijimo tarybos narė
Kalbos inspekcijos viršininką A.Valotką viešumoje užstojo tik vienas Seimo narys- Audronius Ažubalis. Kur kitų valstybinės lietuvių kalbos gynėjų- Seimo narių R.Šarknicko, A.Širinskienės, E.Jovaišos pareiškimas ? Gal valstiečių žaliųjų partijos pirmininkas liepė nesikišti? Kur Seimo narių L.Kasčiūno, A.Jakavonytės, P.Saudargo pozicija? Ar partijos pirmininkas taip pat nurodė patylėti?
Jokiu būdu ne Tamstai asmeniškai: kuo naivumas ir patiklumas skiriasi nuo kvailumo? Oi, kiek daug miglą pučiančių, bet žmonės jais tiki, deja.
Kas gali paneigti Jūsų žodžius? Štai garbus istorikas vienoje televizinėje ekspedicijoje ima maždaug aiškinti, kad “Vilniaus kraštas”- tai ne Aukštaitija, ne Dzūkija todėl reikėtų atskiro Lietuvos regiono Lietuvos regionų sistemoje ( kuo tai skiriasi nuo autonomininkų reikalavimų?). Ir juo galimai daug kas tiki. Kitas aukštas pareigas viename institute užimantis gerb. istorikas aiškina, kad lietuviai lenkėjo savanoriškai, tarsi nebūtų 1864-1904 metų lietuvių kalbos draudimo, nebūtų 1920-1939 metų rytų Lietuvos okupacijos su lietuviškų mokyklų uždarymu; kad visi Lietuvos bajorai kalbėjo lenkiškai … Ir gerb. istoriko pasakojimais daug kas tiki ar nori tikėti. Kam skaityti Vladislovo Sirokomlės ( laikė save lietuviu- litwin, o ne polak ar rusin), kuris savo 1857 m. knygoje ” Iškylos iš Vilniau po LIetuvą ” minėjo aplink Vilnių gyvenant lietuvius, rusinus, totorius, žydus karaimus, minėjo, kad kai kur ir bajorai tebekalba savo senąja kalba- lietuviškai. Kam skaityti Mykolo Balinskio ( pasirašinėjo slapyvardžiu Auszlawis , lietuvių ir prūsų dievaičio Aušlavio vardu) 1835 m. knygą “Statistinis Vilniaus miesto aprašymas”, kurios 61-ame puslapyje jis rašė, kad Vilniaus gyventojai pagal kilmę yra lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai, kitų tautybių atstovų tiek mažai, kad atskiro skyriaus jie nesudarė. Kam tikėti to laikmečio liudininkais , jei kai kurie dabarties istorikai viską paaiškina “teisingai ir objektyviai”?
Patikslinu-Vilniaus.
Papirktų nusipiginusių politikierių pernelyg daug priveista.
Po tokių pasisakymų žmogus vis dar tik istorikas, ar jau galima ir žymiu žmogumi, TV žvaigžde, nuomonės formuotoju vadinti?
Kodėl sukate į šalį, užuot niekinus suniekinus “skait” išvardintus bei ir kitus tylinčius politikus. Ar ne tuo “moderatoriumi” kartais būsite?… Juk pačiam Seimui derėjo Valotką pagirti už ryžtingumą, kurio per 30 metų nebuvome regėję, vykdant tas pareigas, kalbos srityje. Taigi, niekintinas ir viso Seimo , jo Vyriausybės tylėjimas šiuo atveju, reiškiant nepasitikėjimą konkrečių partijų, frakcijų, komitetų vadovams, vardinant juos pavardėmis. “Kuo naivumas ir patiklumas skiriasi nuo kvailumo”, – kitas klausimas. Traktato vertas. Jeigu valdžion patekę tokie yra, tai jų kitokiais nepadarysime. Tad, ar ne svarbu tokių pavardes “linksnuoti”, kad žmones žinotų, kad jų ir jų partijų į valdžią nerinktų.
nu autorė dėl Ševardnadzės klysta: ne toks jis jau buvo taikos balandis, o jo valdymas Gruzijoje sukėlė daug neramumų… Tad nereikia lysti ten, kur neišmanai…
Geras pastebėjimas.
Lenkai gyvena Lenkijoje, o tie „lenkai ant Lietuvos” (Polacy na Litwie) yra sulenkėję vietiniai gudai (baltarusiai) ir lietuviai, kurių „lenkų“ kalbos nesupranta Lenkijos gyventojai (ž. a/a lenkų kalbininkės Halinos Turskos darbus ir a/a akademiko Zigmo Zinkevičiaus publikacijas šiuo klausimu).
Labai informatyvus ir pagrįstas šaltiniais Ryšardo Maceikianeco straipsnis “Lietuvos lenkai- kas jie yra?”-alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
Skaičiau. Nuostabus straipsnis! Kaip, pvz., yra rusiškai kalbantys Rusijos žydai, taip ir mūsų vietinius „lenkus“ derėtų vadinti lenkiškai kalbančiais lietuviais. Beje, mano a/a močiutė labai blogai kalbėjo lietuviškai. Ji su mumis kalbėjo ta taip vadinama „lenkų“ kalba, bet save vis dėlto laikė lietuve.
Airių situacija kitokia- dauguma jų kalba angliškai, tik nedidelė dalis airių moka senąją keltišką airių kalbą gaeilghe, tačiau airiai, kurių gimtoji kalba yra anglų, nelaiko savęs anglais. Panašiai yra su škotais.
Vikipedija rašo, kad tėvynės sąjungos narė. Jei išstojo, tai kada?
Ažubalis irgi Tėvynės sąjungos narys. Justinas Marcinkevičius buvo Sovietų sąjungos komunistų partijos narys. Ar jo dramos apie Mindaugą, Mažvydą, Vilniaus Katedrą dėl to suprastėjo?
Įdomus požiūris. Ir dabartinis prezidentas buvo narys, ir nuslėpė nuo rinkėjų, na, ir kas čia tokio? Ko jie sėdi tose partijose? Ko sulenda? Ak, taip, tik dėl Lietuvos, tik ne dėl asmeninės gerovės, ne dėl pareigų. Ai, tingiu rašyti, kaip kam patinka, tas tegu taip ir galvoja. Idealizuokite politikus ir toliau, kai jiems riebus sumuštinis visada bus svarbiau už bet ką. Ką regime kasdien visame pasaulyje. Politika yra verslas.
Tas moderavimas, t.y. cenzūra, ir yra tikrasis politikų veidas. O ne burbulų pūtimas, kurį jie norį mums įpiršti. Šlykštu man kiekvieną kartą nuo to moderavimo alke, t.y. cenzūravimo. Gėda.
Po šios kadencijos politikų, net Lietuvos Konstituciją privertusių kankaną šokti, ar vėl apsikvailinsim per rinkimus? Ar nebus taip, kad:
Jurgita ŽEMAITYTĖ: Celofanas su Šurajevu tuoj įstatymus rašys
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro-ziniu-redakcijos-skiltis/jurgita-zemaityte-celofanas-su-surajevu-tuoj-istatymus-rasys/
Balsavimas pagal sąrašus yra demokratijos pergalė.
Va je kiek nedaug reikia demokratijai.
Lietuvos lenkai ir lietuviai. Vytautas Sinica ir Rajmund Klonowski
– pozicija.org/lietuvos-lenkai-ir-lietuviai-vytautas-sinica-ir-rajmund-klonowski/
( El. adresas norintiems įsigyti prof. Broniaus Makausko LENKIJOJE apgintą studiją „Vilnijos lietuviai 1920-1939 metais“ –
– patogupirkti.lt/knyga/vilnijos-lietuviai-1920-1939-metais.html )
Edvardas Čiuldė. Kokios tautybės yra triummoterato Lietuvoje personos?
– pozicija.org/edvardas-ciulde-kokios-tautybes-yra-triummoterato-lietuvoje-personos/
Zita Šličytė apie valstybės išlikimą, Konstituciją ir pagrindinių valstybingumo simbolių niekinimą
– pozicija.org/zita-slicyte-apie-valstybes-islikima-konstitucija-ir-pagrindiniu-valstybingumo-simboliu-niekinima/
„Priminsiu, kad 1988 metų lapkričio 18 d., J. Marcinkevičius, vykdydamas LPS programą LTSR AT pasakė kalbą, jog reikia papildyti LTSR konstitucijos 77 straipsnį ir įtvirtinti lietuvių kalbą, kaip valstybinę. Taip ir buvo padaryta. [ … ] Marcinkevičius 2004 metais minint lietuviškos spaudos atgavimo metines konstatavo, jog atėjo metas garsiąją Simono Daukšos formulę apversti: valstybė yra kalbos sargas . Privalome sustiprinti kalbos apsaugą. Kalba šaukiasi valstybės dėmesio ir globos…”
Pasikviestas Sinica su Kolonovskiu – būdami abu labu tokiu (prolenkiški) ir nesilaikydami logikos – lenkiškoms tiesomis pudruoja smegenis, įžeidžiant Lietuvos ir Tautos istorinę savigarbą. Žodžiu, “pozicija” kuo toliau tuo labiau lenkuoja, užpildo LRT programų politikos sąmoningai paliktą istorijos žinių tuštybę. Aišku, kad be finansavimo tai nevyksta. Kalbama, kai – Lietuvai kalba su Lenkija istoriniais klausimais yra tuščias reikalas. Vasario 16-osios aktu Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje yra atskirta nuo Lenkijos ir šventa. Pagal Konstituciją valstybinė kalba yra lietuvių. Taigi žmonės lenkų vardu Lietuvoje nėra jos tauta – jie yra kitataučiai arba gal tiksliau jiems, norintiems išsiskirti iš kitų, labiau tiktų netgi svetimtaučių vardas.
Moksleive būnant teko ne sykį susidurti su tuo, kad BY mokyklos mokė (ir tebemoko!) kitokios LT ir BY istorijos, negu mūsiškės. Taigi, nuo okupacijos pradžios Kremlius rūpinosi ugdyti BY priešiškumą Lietuvai, ir kad tarp UA ir LT būtų abiems priešiška respublika . Logiška, sakyčiau – juk taip Kremliui lengviau buvusias LDK-ines valdyti, neleisti perdėm suartėti, tik jaustis litvinų nuskriaustoms.
Vėl pradėjus sklisti įspėjimams dėl baltarusių „litvinizmo“ – ekspertų žinutė Lietuvai: pateikė tris agumentus
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2023/08/13/news/vel-pradejus-sklisti-ispejimams-del-baltarusiu-litvinizmo-ekspertu-zinute-lietuvai-pateike-tris-agumentus-27978409
Skaičiau,kad Baltarusios valdžia uždarė lietuviškas mokyklas dabartinėje Baltarusios teritorijoje- berods Rimdžiūnuose, Pelesoje, Giriose, Vainiūnuose, Brėslaujos apylinėkse.
Prie pat Baltarusios sostinės Minsko yra vietovė Antaniški, kiek tolėliau- Skirmantava, Daunary, Baubli, Gerveli,Dauguli, Petriški, Pelikšty, Kiršy, Ašmency, Panemonj ir t.t. Net netoli Baranovičių, Vaukavysko, Slanimo yra vietovės Pirštuki, Zelva, Važginty, Taucvily, Jatauty ir t.t. Šie pavadinimai slavų kabomis nieko nereiškia, o lietuvių kalboje turi reikšmę.
Taip, tas lietuviškumo palikimas akivaizdus ir Lietuvoje daugeliui žmonių yra žinomas. Tai ką tada daryti? Gal tai konstatavus, kreiptis į Baltarusijos mokslininkus, visuomenę, kad šie reikalautų Lukašenkos šį paveldą išsaugoti, užrašant šių vietovių pavadinimus ir lietuviškai skambančius, t.y. dviem kalbomis. Panašių lietuviškų pavadinimų faktų yra ir Lenkijoje, taigi ir jos dera reikalauti, kad lietuviškų pavadinimų paveldo klausimas būtų valdžios peržiūrėtas ir ne tik Punsko, Seinų būtų užrašyta ir lietuviškai.
Lietuvos valdžia pirmiausia turi reikalauti Baltarusios valdžios,kad vėl būtų atidarytos lietuviškos mokyklos dabartinės Baltarusios teritorijoje ir būtų tinkamai saugoma lietuvių kalba ir lietuviška savastis.-alkas.lt/2022/09/08/baltarusijos-lietuviai-liko-be-lietuvisku-mokyklu/