D. Razauskas. (Pa)keista Konstitucija

Prieš kurį laiką per radiją girdėjau aukštą teisininką sakant, esą „gyvenimo aplinkybės pasikeitė, todėl reikia pakeisti Lietuvos Konstituciją“.

Arba tasai aukštas teisininkas kvailas (būtų lengvinanti aplinkybė, nors tuo sunku patikėti), arba piktavalis niekšas, tyčia ardantis Lietuvos valstybės pamatus. O tai kur kas panašiau į tiesą, nes visaip menkinti, ardyti ir griauti Lietuvą viešumoje jau yra tapę „geru tonu“.

Konstitucijos paskirtis – anaiptol ne prisitaikyti prie „aplinkybių“, o visai priešingai – išsaugoti nepakitusią valstybės esmę ir sandarą atsispiriant, nepasiduodant aplinkybėms, atlaikant visokių aplinkybių spaudimą.

Šiuo atžvilgiu valstybės konstituciją galima būtų palyginti su tvirtu laivo kriauklu (karkasu): kad ir kokios sukiltų audros, laivas turi jas atlaikyti „nepasikeitęs“. Nes laivo „pasikeitimas“ audroje reikštų jam rimtą grėsmę ar net žūtį.

Arba su gyvo padaro genetiniu kodu. Taip, genetinis kodas su gyvybės evoliucija irgi vystosi, sudėtingėja, tačiau jo pagrindas nesikeičia – milijonus, milijardus metų išlieka nepasikeitęs. Iš jo, nepasikeitusio – visa gyvybės įvairovė Žemėje.

Prie tokių palyginimų veda pats žodis konstitucija, kurio antroji reikšmė yra „organizmo struktūra, sandara“, gyvūno ar žmogaus „kūno sudėjimas“. Gyvūno kūnas gali būti labai lankstus, tačiau „pakeisti“ jo sandarą reikštų jį suluošinti.

Konstitucija valstybei yra maždaug tas pats kas religijai šventraštis. Pasakykite hindui: „Pasikeitė gyvenimo aplinkybės, todėl reikia pakeisti Vedą.“ Juolab musulmonui: „Pasikeitė gyvenimo aplinkybės, todėl reikia pakeisti Koraną.“ Arba krikščioniui: „Pasikeitė gyvenimo aplinkybės, todėl reikia pakeisti Bibliją.“

Žinoma, Biblija per du tūkstantmečius apaugo daugybe visokių aiškinimų, tad galima pridurti dar vieną. Tačiau „pakeisti“ Bibliją reiškia sugriauti patį krikščionių tikėjimą. Nes Biblija krikščioniui – tai paties „Dievo žodis“.

Valstybės konstitucija tautai – irgi savotiškas „Dievo žodis“ (vox populi – vox Dei).

Todėl (pa)keista konstitucija išties būtų keista – iš esmės nebe konstitucija, o lyg keičiama moneta pagal aplinkybes ir interesus.

Užtat jei teisininkas leido sau leptelėti, esą „reikia pakeisti konstituciją“, tai pirmiausia reikia nedelsiant pakeisti teisininką.

Nes teisininkų pareiga sveikoje valstybėje – ne „keisti“ konstituciją pagal savavališkai interpretuojamas „aplinkybes“, bet prižiūrėti, kad valstybės gyvenime konstitucijos būtų griežtai laikomasi ir jokiomis aplinkybėmis jai nenusižengiama.
O jeigu kam nors trukdo gyventi Lietuvos valstybės konstitucija, vadinasi, trukdo pati Lietuvos valstybė. Toks žmogus yra ne koks „teisininkas“, „Seimo narys“ ar dar kas, o tiesiog niekingas Lietuvos valstybės priešas.

***

Dar vienas visai skaidrus ir ligi ašarų paprastas dalykas.
Kiekvienas Lietuvos teisėjas, kiekvienas Seimo narys ir prezidentas prisiekia Lietuvos valstybės Konstitucijai. Tad jeigu paskui jis imasi ar ragina keisti Konstituciją, tuo jis savaime iškart sulaužo savo priesaiką. Tiesiog pagal apibrėžimą – nes ragina keisti tai, kam prisiekė.

O sulaužiusio priesaiką teisėjo, Seimo nario ar prezidento sprendimai nebėra teisėti (legitimūs).
Vadinasi, šitoks Konstitucijos pakeitimas, net jeigu būtų atliktas, nebūtų teisėtas (legitimus).

***
Ir dar viena smulkmena.

Lietuvos valstybės piliečiai turi ne tik teisę, bet netgi pareigą ginti savo valstybės Konstituciją.
Todėl bet koks veiksmas, nukreiptas prieš valstybės pareigūną, sulaužiusį savo priesaiką ir pasikėsinusį į Konstituciją, būtų net tik teisėtas ir pagirtinas, bet ištikimam Lietuvos piliečiui tiesiog privalomas.

Visų pirma – patiems valdžios, teisėsaugos ir vadinamųjų jėgos struktūrų pareigūnams, kurie pirmi turėtų pasipriešinti jiems matant daromam nusikaltimui. Visomis įmanomomis priemonėmis.

Lieka praktinis klausimas: ar Lietuvoje bėra įgalių Valstybei ištikimų piliečių?