V. Radžvilas. Apie kalbą naikinančius nelietuvius ir raudonuosius lietuvių šaulius

Nepriklausomybės Akto signataras N. Rasimas straipsnyje apie vykstantį vis atviresnį valdančiųjų karą prieš lietuvių kalbą drąsiai laužo nerašytą tabu.

Turbūt pirmą kartą taip atvirai prabylama apie lietuvių kalbos naikintojų tautybę.

Iš tiesų, sulaukta meto, kai atkurtoje Lietuvos valstybėje lietuvių kalbos reikalus tvarko ir jos likimą sprendžia ne lietuviai:

Keistai sutapo, kad šiuo metu tiems asmenims, kurie turėtų labai saugoti valstybinę kalbą, lietuvių kalba nebuvo jų gimtoji.

<…> Taip jau nutiko, kad asmenims, kurie ją šiandien turi ginti, tai buvo priesaikoje parašyta, lietuvių kalba nėra mentaliteto dalis.

Nei Seimo pirmininkei, nei pagaliau mūsų ministrei pirmininkei, nei juo labiau Seime labiausiai mokančiai lietuvių kalbą – teisingumo ministrei.

Tikra tiesa:

V. Čmil, E. Dobrovolskai, I. Šimonytei lietuvių kalba nėra gimtoji, tai yra tik išmokta ir todėl iš esmės likusi svetima kalba.

Maža pasakyti, kad šioms aukščiausio rango pareigūnėms pastangos išgelbėti XIX a. prie visiško išnykimo slenksčio buvusią kalbą nedaro nei menkiausio įspūdžio, o pati kalba nėra ir negali būti jų mentaliteto ir tautinės savasties dalis.

Priešingai, šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą.

Visos trys atstovauja jėgoms, istoriškai siekusioms kuo greičiau nušluoti lietuvių kalbą ir pačius lietuvius nuo Žemės paviršiaus – ilgaamžiams Lietuvos lenkintojams ir rusintojams.

šių pareigūnių viešai išsakomas požiūris ir veiksmai lietuvių kalbos atžvilgiu liudija tik panieką ir neapykanta jai bei siekį, naudojantis turima valdžia, užbaigti jos naikintojų nespėtą įgyvendinti darbą.

Žlugdyti lietuvių kalbą griaunant jos valstybinį statusą ir stumiant į viešojo gyvenimo užribius labai padeda ir tai, kad Lietuva yra šalis, kurios piliečiams neleidžiama žinoti išsamių ir tikslių net aukščiausių valstybės vadovų ir pareigūnų biografijų.

Be abejo, vaikai teisiškai neatsako už tamsius tėvų darbus.

Bet tai nereiškia, kad renkant ar skiriant aukštus pareigūnus yra protinga ir leistina ignoruoti jų pasaulėžiūrą ir vertybines nuostatas formavusią aplinką.

Pirmiausia – šeimą.

Juk joje, be kitų lemiamai svarbių dalykų, yra skiepijamas ir požiūris į gimtąją bei kitas kalbas.

Apie Seimo pirmininkę žinoma bent tiek, kad ji yra sovietinio „išvaduotojo” anūkė ir KGB rezervisto dukra.

Tokiems lietuvių kalba buvo tik „buržuazinių nacionalfašistų” šnekta.

Tuo viskas pasakyta.

V. Čmilytė liko ištikima ir nuosekliai vadovaujasi tuo pačiu požiūriu ir tai parodo įžūliai užsipuldama VLKI viršininką už tai, kad šis reikalavo vykdyti valstybinės kalbos įstatymą.

Premjerė pati pasigyrė vaikystėje šnekėjusi lenkiškai.

Taigi lietuvių kalbos išmoko ne šeimoje, kieme ar mokykloje.

Bet koks formuojantis jos niekinamam požiūrį į lietuvių kalbą buvo tėvų vaidmuo?

Teisingumo ministrė neapykanta lietuvių kalbai ir nenumaldomu troškimu ją darkyti bei griauti neabejotinai yra Pietryčių Lietuvos autonimininkų reikalo tęsėja.

Tačiau visuomenei nepakenktų žinoti, kas buvo jos priešiškumo lietuvių kalbai įkvėpėjai ir ugdytojai.

Koks glaudus ryšys gali sieti kalbinę šeimos aplinką, šeimos požiūrį į kalbą ir toje aplinkoje ugdyto asmens nuostatas kalbos politikos klausimais ypač iškalbingai iliustruoja LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko A. Žukausko elgesys.

Daugelis nuoširdžiai stebėjosi, kodėl tapęs VU rektoriumi, jis taip entuziastingai puolė kovoti su lietuvių kalba ir delituanizuoti universitetą, kad trynė patį lietuvių kalbos vardą naikindamas net baltistikos ir lituanistikos katedrų pavadinimus.

Kai kurie dalykai darosi suprantamesni, kai tai, kas privatu, tampa vieša ir žinoma plačiajai visuomenei.

Jai nepakenktų žinoti, jog kone aklą neapykantą lietuvių kalbai liudijantys buvusio VU rektoriaus, o dabar Seimo komiteto pirmininko veiksmai liaujasi buvę mįslė ir yra bent iš dalies paaiškinami tuo, kad politiko motina nemokėjo ir iš principo nematė reikalo mokytis lietuviškai.

Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti „kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti „paukščių kalbos nesimokysianti”.

Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.

Paklausta, kodėl neišmoko, nesivaržydavo pati atsakyti „kam man ta lietuvių kalba?” ar viešai pareikšti „paukščių kalbos nesimokysianti”.

Tokių kalbos niekintojų ir nekentėjų baigiantis sovietmečiui netrūko.

Jau spėta pamiršti, kad tuo metu, kai Sąjūdis reikalavo suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą, Lietuvoje jau buvo daugybė „lietuvių”, kurie ragino ir reikalavo kuo greičiau pereiti prie ,,didžiosios sovietinių tautų internacionalinio bendravimo kalbos”.

O lietuviškai šnekėjo tik verčiami praktinės būtinybės laikinai dar vartoti šią „praeities atgyveną”.

Labai ryškus tokio išsitautinimo pavyzdys SSRS buvo garsieji latvių raudonieji šauliai.

Daug šių Lenino sargybinių buvo atsiųsti iš SSRS kaip okupuotos Latvijos administratoriai.

Jie buvo smarkiai surusėję ir spėję beveik pamiršti latvių kalbą.

Bet buvo ir tokių, kurie kalbėjo ja dar gana gerai – tuo pat metu jos nekęsdami.

Tokie ,,latviai” buvo geriausi pavergto krašto valdytojai – Maskvai aklai paklusnūs mankurtai ir uoliausi latvių kalbos bei savo tautos naikintojai.

Prisiminus šią istoriją norom nenorom tenka susimąstyti, ar nėra taip, kad šiuo metu valstybinę lietuvių kalbos politiką kontroliuoja tų šaulių bendraminčiai, kuriuos teisėta vadinti tiesiog nūdienos lietuviškaisiais raudonaisiais šauliais.

Skaitant N. Rasimo straipsnį savaime kyla virtinė klausimų.

Ar normalu, kad lietuvių kalbos politiką diktuoja tai kalbai priešiški nelietuviai ir mūsų dienų raudonieji lietuvių šauliai?

Ar jie turi moralinę ir politinę teisę lemti mūsų kalbos raidą ir ateitį?

Ir galiausiai – kada ir kaip baigsis lietuvių kalbos menkinimas ir naikinimas?

Spausdinti