Pranešimas, skaitytas 2023 06 16 Seime vykusioje konferencijoje „Apginsime laisvą žodį ir kalbą – apginsime valstybę“.
3 pramanai:
1. Pramanas, kad vaikų nežaloja mokymas keliomis kalbomis nuo ankstyviausios vaikystės. Per kalbą susipažįstama su pasauliu, būtent ji formuoja pasaulėjautą. Pasaulio suvokimą įgyjame mokydamiesi gimtosios kalbos, o ne ją išmokę. Gimtojoje kalboje glūdi šeimos, kultūros, žmonių santykių modeliai, kuriuos daugelį amžių gludino tos pačios kalbos vienijamos bendruomenės.
Susidarius istorinėms sąlygoms, ta pačia kalba kalbanti visuomenė tampa Tauta. Būtent Tautoje išmokstama suprasti vienas kitą visuomenės lygiu. Kalba suteikia galimybę pasakoti SAVO istoriją, nes būtent kalba sugeba ją išsaugoti savyje. Kalba padeda įtikinti, kad MANO istorija yra teisinga, nes kitų perpasakota istorija keičia žmonių elgseną.
Kalba leidžia suburti dideles bendruomenes, siekiančias vieningo tikslo, turinčias bendras vertybes ir drauge jas ginančias. Kalba tampa laiko jungtimi, nes per kalbą galima susisiekti su praeities kartomis.
Todėl tie, kurie šiandien taip garsiai teigia, jog gali būti kelios gimtosios kalbos, jog gali būti lietuviu nemokėdamas lietuvių kalbos, jog lietuvių kalba gali būti tik viena iš Lietuvos valstybės kalbų, o pačią lietuvių kalbą galima palikti savieigai ir savireguliacijai – klysta.
Lietuviai geriau nei kiti žino – be savo valstybinės kalbos esame pasmerkti. Tai labai aiškiai rodo LDK nykimo istorija, kai lietuvių kalba valstybei nebuvo svarbi, kai lietuviškai nebekalbanti aukštuomenė nutautėjo.
Laimei, 1918 metais priėmėme lemtingą sprendimą kurti kalbos valstybę, todėl turime tiesti labai gerai grįstą bei aiškiai matomą kalbos kelią, iš kurio mūsų nepajėgtų išvesti netikri Laisvės ar į jas panašių partijų pranašai.
2. Pramanas, kad tik Lietuvoje egzistuoja valstybinė kalbos priežiūros ir tvarkybos sistema. Neva kalbos norminimo ir planavimo darbą atliekančių institucijų niekur kitur pasaulyje nėra.
Tačiau taip teigti gali tik tas, kuris nepasigilino, kaip savo nacionalines kalbas prižiūri, grynina, tyrinėja ir jų raidos kelią numato kitos šalys. Išsivysčiusiose valstybėse, ir ne tik jose, kalbos priežiūrai ir tyrimams skiriama pavydėtinai daug dėmesio ir lėšų, tai laikoma valstybingumo, prestižo ar net nacionalinio saugumo reikalu.
Kalbos išsaugojimu bei norminimu rūpinasi ne tik mažųjų ar vidutinių tautų atstovai. Kalbai daug dėmesio skiria ir labiausiai paplitusių kalbų, tokių kaip prancūzų, anglų, ispanų ar vokiečių, atstovai.
Vokiečių kalbos rašybos tarybos pirmininkas Jozefas Langė yra pareiškęs: „Kalba nuolat keičiasi, tačiau rašytinė kalba vis tiek turi būti aiški, ypač mokyklose, taip pat administravimo ir teisingumo vykdymo srityse“.
Kalbos vientisumą bei sistemą siekia išlaikyti ne tik Europos ir Pietų Amerikos valstybės, bet ir arabų pasaulis, Azijos šalys, Pietų Afrikos Respublika ir kt.
Pasižvalgę po pasaulį, galime rasti daug sutapimų ir sektinų pavyzdžių. Valstybines kalbos komisijas ar tarybas yra įsteigusios Estija, Danija, Malta, Lenkija, Švedija, Norvegija, Islandija, Slovėnija, kitur šios institucijos vadinamos akademijomis, centrais, agentūromis. Skiriasi pavadinimai, pavaldumas, veiklos aprėptis, tačiau visų jų uždaviniai ir funkcijos tos pačios – bendrinių kalbų norminimas ir planavimas.
Europoje šias institucijas vienija Europos nacionalinių kalbų institucijų federacija (EFNIL). Jos narė yra ir Lietuva, kuriai atstovauja Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Lietuvių kalbos institutas.
Tarp organizacijos narių yra ir Britų taryba, besirūpinanti šiuo metu populiariausia pasaulyje kalba. Tai tik dalis pasaulyje veikiančių valstybinių kalbos politikos institucijų. Šalys rūpinasi savo kalbomis, stebi jų pokyčius, planuoja raidą.
Kalbos politika ir norminimas, kaip ir Lietuvoje, apima tik viešąją bendrinę kalbą, nes privati kalbėsena niekur nėra reguliuojama. Mintis, kad kalbos raidą reikia paleisti savieigai, prilygsta minčiai, kad kalbą reikia grąžinti į XIX amžių, kada neturėjome nei valstybės, nei bendrinės kalbos, nei informacinių technologijų.
Atvirkščiai, šiandien jau turime galvoti, kokia mūsų kalba bus po 50 metų, kokius kalbos technologijų iššūkius turime priimti ir kokia lietuvių kalba bus ateities kartų ir dirbtinio intelekto pasaulyje.
3. Pramanas, kad lietuvių kalba neprivalo būti mokslo ir informacinių technologijų kalba, kaip teigia kai kurie šiandieninės Lietuvos ideologai. Štai lietuvių kalbai skirtus skaitmenizavimo projektus Ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė vadina „šieno ravėjimo projektais“.
Tokį požiūrį ji sutvirtina darbais: Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau 18 mėnesių vilkina 35 mln. eurų, EK jau skirtų 23 pateiktiems lietuvių kalbos plėtros informacinėse technologijose projektams, skyrimą. Šios lėšos skirtos kurti lietuvių kalbos išteklius elektroninėje erdvėje, tame tarpe ir dirbtinio intelekto sprendimams, pagal 2021 m. patvirtintą „Naujos kartos Lietuva“ planą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad planas buvo patvirtintas dar 2021 m., o 23 svarbiems lietuvių kalbos projektams buvo planuotas 48 mėn. vykdymo laikotarpis. Ar tai tikrai „šieno ravėjimo projektai“? Pavardinsiu tik kai kurių pavadinimus:
a) Lietuvių kalbos garsynas (automatiniam šnekos atpažinimui). Tikslas – sukaupti lingvistinius resursus ir suformuoti kokybišką lietuvių kalbos garsyną, tenkinantį DI technologijomis grįstus šnekos automatinio atpažinimo sprendimus;
b) Specializuotas lietuvių šnekos garsynas, skirtas robotikos sričiai. Siekinys – plėtoti DI lietuvių kalba taikymą robotikoje: švietime, versle ir socialinėse paslaugose;
c) Lietuvių šnekos robotų sintezatorius, galintis perteikti emocijas. Tikslas – plėtoti DI lietuvių kalba taikymą robotikoje, švietime, versle ir socialinėse paslaugose;
d) Lietuvių kalbos garsynas (neuroniniams balsams generuoti šnekos sintezės tikslais);
e) Lietuvių kalbos vektorizuoti modeliai, kai naudojant stambios apimties kokybiškus tekstynus sukuriami neuroniniai lietuvių kalbos modeliai;
f) Anglų-lietuvių norminė kompiuterijos vertimo atmintis, skirta sukurti programinę įrangą atminties lietuvinimui;
g) Lietuvių kalbos paveldo duomenynas, pritaikytas DI ir inovatyvioms technologijoms plėtoti, suskaitmeninant, aktualizuojant ir visuomenei, mokslo bei verslo sektoriams atveriant archyvuose saugomus lietuvių kalbos paveldo duomenų rinkinius;
h) Žmogaus fenotipo ontologija lietuvių kalba. Tikslas – sukaupti reikiamus lingvistinius išteklius ir, remiantis tarptautinėmis rekomendacijomis bei standartais, sukurti lietuvių kalbos išteklių ontologiją, kurioje būtų susisteminti žmogaus fenotipų pokyčių įvairovę apibūdinantys terminai ir sąvokos.
Tai tik keletas iš kalbos skaitmenizavimo projektų. Šiandien mes esame nemažai pasiekę kurdami savo skaitmeninę kalbą. Turime puikių specialistų, darniai bendradarbiauja mokslo ir verslo institucijos.
Gal niekada ir nebūsime lyderiai – juk ne mes sukūrėme kompiuterius, internetą, ne mes diktuojame kalbos skaitmenizavimo madas, tačiau lietuvių kalba yra skaitmeninėje erdvėje, todėl mūsų uždavinys itin svarbus – neatsilikti, neatsidurti už borto, kaip jau yra atsitikę ne vienai pasaulio kalbai.
Akivaizdu, kad mes pajėgūs tą padaryti, bet su sąlyga, kad mūsų pačių valdžios nesuvokimas ar pikta valia tam nesutrukdytų.
3 problemos:
- Pernai priimtas Asmenvardžių rašymo dokumentuose įstatymas nubloškė Lietuvą į gūdžius tautinio apartheido laikus. Įstatymas, įteisinęs nelietuviškų raidžių rašymą asmens dokumentuose tik tam tikrų tautybių Lietuvos piliečiams, buvo priimtas neatsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus bei VLKK nuomonę, nors pagal KT išaiškinimą kaip tik buvo privalu tai padaryti. Šis įstatymas yra ne tik teisinio nihilizmo akivaizdžiausias pavyzdys. Jis įtvirtino dalies Lietuvos piliečių diskriminaciją tautybės pagrindu, nes vienų tautybių atstovams sudarė galimybę manipuliuoti pavarde, o iš kitų ją atėmė. Priminsiu, kad VLKK siūlė tik dvi išimtis: susituokusiems su užsieniečiais bei įgijusiems Lietuvos pilietybę pagal turimą ar turėtą kitos valstybės dokumentą. Seimas atvėrė chaoso kambario duris, nes dabar nebereikės nei dokumento, nei pagrindo, užteks tik deklaruoti tautybę, kuri, beje, Lietuvoje teisiškai nėra apibrėžta. Teoriškai Lietuvoje kiekvienas žmogus gali turėti, pvz., 32 arba 64 tautybes, jei prosenelių ar proprosenelių tautybės buvo skirtingos. Taigi tuo metu kai pasaulis stengiasi išvengti bet kokių grupių diskriminacijos, Lietuvos politikai pasuko priešinga kryptimi.
- Kol kas Lietuvoje yra tik vienas konstitucinis įstatymas – Dėl Lietuvos valstybės, jis yra Lietuvos Konstitucijos sudedamoji dalis. Šiame įstatyme suformuluotos konstitucinės normos ir pamatinis valstybės principas gali būti pakeisti tik Lietuvos tautos visuotinės apklausos (plebiscito) būdu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos piliečių, turinčių aktyviąją rinkimų teisę. Dabartinio Seimo dauguma rengiasi priimti antrą konstitucinį įstatymą – valstybinės kalbos. Deja, pateiktą įstatymo projektą jau daug kas spėjo praminti antikonstituciniu kalbos įstatymu. Lietuvių kalbos instituto mokslininkai ne tik nepritarė šiame įstatyme išdėstytiems teiginiams, bet ir įvertino visą šį įstatymo projektą kaip netaisytiną, todėl atmestiną ir rengtiną iš naujo.
Svarbiausiais įstatymo projekto trūkumais kalbininkai laikė tai, kad:
a) jis neatitinka Konstitucijos įtvirtinto valdžių padalijimo principo, nes nenumatyta atsakomybė už įstatymo įgyvendinimą ir jo priežiūrą;
b) paneigiamas valstybinės lietuvių kalbos statusas, nes sudaromos sąlygos lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;
c) neaprėpiamos svarbios valstybinės kalbos vartojimo sritys, skirtingai nei nuo 1995 m. tebegaliojančiame Valstybinės kalbos įstatyme;
d) nėra garantuojama teisė Lietuvoje įgyti visų švietimo pakopų išsilavinimą lietuvių kalba;
e) nebėra reikalavimo mokyklose išmokyti lietuvių kalbos;
f) nėra reikalavimo mokėti lietuvių kalbą valstybės nustatytu kalbos mokėjimo lygiu pagal profesiją ir pareigas;
g) stinga atsakingo požiūrio į bendrinės lietuvių kalbos kokybės palaikymą;
h) neužtikrinamas visavertis lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje.
Nors mokslininkų nuomone projektas buvo net ne taisytinas, o kurtinas iš naujo, vis dėlto dabar bandoma paskubomis kai ką paredaguoti ir priimti konstitucinį įstatymą dar šio Seimo kadencijos metu.
- Trečia problema – pasibaisėtinas teisinis dabartinės valdžios nihilizmas. Faktų daug. Štai Valstybinei kalbos inspekcijai priminus, kad po metų baigsis reikalavimo dirbantiems karo pabėgėliams mokėti valstybinę kalbą atidėjimo terminas ir bus privalu vykdyti Valstybinės kalbos įstatymo reikalavimus, beveik visos valdžios institucijos sureagavo labai keistai. A. Armonaitė užsipuolė įstatymus raginančią vykdyti instituciją pareiškusi, kad neleisianti persekioti ukrainiečių (noras juos išmokyti lietuvių kalbos, pasak Armonaitės, yra persekiojimas). Taigi ji siūlė tų įstatymų nevykdyti, nes, pasak ministrės, – tekalba dirbantys ukrainiečiai Lietuvoje tik rusiškai. Jai kuo rusų kalbos Lietuvoje daugiau – tuo geriau!
Kultūros ministras Simonas Kairys pademonstravo ypatingą politinę brandą užsiminęs, kad realus gyvenimas kartais galėtų leisti nekreipti dėmesio į įstatymą. Jei nepavyksta jo laikytis – nesilaikykime. Laikmetis pateisinsiąs!
Ingrida Šimonytė, užuot padėkojusi Inspekcijai už savalaikį įspėjimą ir įpareigojusi ministerijas spręsti problemą, pareiškė, kad dabar ne laikas kalbėti apie įstatymo vykdymą. O kada bus laikas? Ir kada yra laikas įstatymo nesilaikyti?
Vyriausybė priima Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles, kurios faktiškai įtvirtina Lietuvoje daugiakalbystę. Į VLKK prieštaravimą ir nurodymą, kad toks sprendimas prieštarauja Kalbos įstatymui, nei Vyriausybė, nei Vidaus reikalų ministerija nekreipia dėmesio. Premjerė Šimonytė tik arogantiškai mesteli, kad toks laikmečio reikalavimas. Koks? Pažeidinėti įstatymą?
Laisvės partija savo rinkimų programoje deklaravo, kad sieks panaikinti Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir Valstybinės kalbos inspekciją. O Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, vienas Laisvės partijos lyderių Artūras Žukauskas viešai, Žinių radijuje, svarsto, kad valstybinė kalba galėtų būti palikta savireguliacijai. Kaip kokia nors paprasčiausia visuomeninė organizacija… Taigi – Laisvės partijos programinis pažadas panaikinti Lietuvos kalbos institucijas…
Negalima užmiršti ir to, kaip praėjusių metų pabaigoje buvo sukčiauta sudarant VLKK. Siekiant nepraleisti į Komisiją nepageidautinų asmenų, tas pats A. Žukauskas bei Komiteto narė Dalia Asanavičiūtė, pritariant valdančiosios daugumos atstovams (nors opozicijai ir boikotuojant tokius veiksmus), inicijavo antrus rinkimus dar nepasibaigus pirmiesiems. Toks politinio sukčiavimo atvejis jau gavo daugybinių rinkimų pavadinimą ir tapo labai negeru precedentu diegiant Lietuvoje politinius lukašizmo metodus.
Šios istorijos demonstruoja pasibaisėtiną teisinį nihilizmą ir Lietuvos įstatymų negerbimą. Dabartinė valdžia savo veiksmais aiškiai sako, jog laikysis įstatymų tada, kada jai iš to bus naudos. Kai naudinga nebus, ras priežasčių, kodėl tų įstatymų galima nesilaikyti. O juk valstybės erozija ir net griūtis prasideda tada, kada susitaikoma su politiniu sukčiavimu, demokratijos normų pažeidimu ir įstatymų nesilaikymu.
3 pasiūlymai:
- Kreiptis į visas valstybės institucijas dėl Ekonomikos ir inovacijų ministerijos veiklos žlugdant lietuvių kalbos skaitmenizavimo projektus, o tuo pačiu valstybinės kalbos ateitį. Reikalauti, kad nedelsiant būtų grąžinti 35 milijonai eurų, skirtų diegti lietuvių kalbą į skaitmeninę erdvę, kurti lietuvišką visų reikalingų viešųjų paslaugų elektroninį tinklą, plėtoti save sugebančiu tobulinti dirbtiniu intelektu grįstas lietuviškas programas. Akivaizdu, kad šis Seimas darosi vis labiau nedarbingas. Todėl siūloma Seimo nariams nebepriiminėti svarbių konstitucinių įstatymų paskubomis, o palikti juos kitos kadencijos parlamentui.
- 2. Išsikelti naują strateginį Lietuvos švietimo tikslą: visi Lietuvos gyventojai deramu lygiu moka lietuvių kalbą, o visų valstybinių ir savivaldybių mokyklų abiturientai būna įvaldę lietuvišką terminiją, nes Lietuvoje kuriant saugią, patikimą ir kokybišką ekonominę aplinką, siekiant ekonominės Lietuvos pažangos, būtina visiems suprantama bendravimo ir kalbos technologijų kalba, kuri Lietuvoje natūraliai turi būti lietuvių, o ne svetimoji. Turime diskutuoti apie tai, kad Lietuvoje, kaip ir Latvijoje bei Estijoje, atėjo laikas pereiti prie valstybinių mokyklų tik lietuvių mokomąja kalba.
- Sutelkiant visuomenę kalbos kūrybai, sukurti erdvę visuomeniniam dialogui, skatinant polilogą lietuvių kalbos ir jos prestižo klausimais. Šiuolaikiškas tokios erdvės įrankis būtų vieningas elektroninis komunikatorius, kad vienu visiems žinomu adresu visuomenei atsivertų informacija apie lietuvių kalbos teisinį reguliavimą, konsultacijas, mokymosi ir mokėjimo atestavimo galimybes, vadovėlius, žodynus, gramatikas, žinynus ir sukauptus išteklius. Informacinės lietuvių kalbos erdvės atvėrimas visuomeniniam polilogui leistų Lietuvai žengti realų žingsnį šiuolaikinės modernios valstybės link.
Autorius yra žurnalistas, kalbininkas, buvęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas
ne emocijas, o jausmus, ne statusas, o padėtis, ir t.t. Mano nuomone, prancūzai kalba prancūziškai, estai estiškai, ukrainiečiai ukrainietiškai, italai itališkai, rusai rusiškai. Straipsnyje nepaminėtas prezidento požiūris į valstybinę lietuvių kalbą. Kur ir kada jis buvo tautai išsakytas? Gal kas žino?
Mano nuomone,reikėtų pasekti Latvijos pavyzdžiu- skaičiau,kad Latvijoje visose mokymo įstaigose pereinama prie visuotinio mokymo tik valstybine latvių kalba.
Latvijoje, jei neklystu, kgbistės ir kgbistai (o juk jie turi atitinkamai išauklėtus palikuonis (-es), ir naujai užverbuoti galimai yra) nebuvo įslaptinti 75 metams.
Daug kas paaiškėtų ,jeigu būtų viešai paskelbta,
kurie Seimo nariai -kitataučiai,
pristato save lietuviškomis pavardėmis.
Antanaitis turi prisiimti atsakomybę dėl VLKK pažymos Seimui, kaip jos pirmininkas, kurioje siūlė atskirus atvejus kuomet vardų ir pavardžių rašymas nelietuviškomis raidėmis yra galimas, t.y. tuo pasakant, kad rašymas nelietuviškomis raidėmis atskirais atvejais apskritai lietuvių kalbai nėra kenksmingas, nėra ją žalojantis, taigi galimas. Taip Seimui buvo duotas specialiosios kompetencijos institucijos pagrindas priimti įstatymą leidžiant lenkams ar kitiems asmenims, t.y. atskirais atvejais, vardus ir pavardes dokumentuose rašyti ne lietuviškomis w, q, x raidėmis. Žodžiu, VLKK išvados turinys buvo gautas toks, kokio reikėjo Seimo prolenkiškiems siekiams įgyvendinti, nors akivaizdu, kad kalbai dvi ‘v’ ir ‘w’ tą patį garsą reiškiančios raidės nėra reikalingos, be to, lietuvių kalboje vardas, pavardė nėra iš raidžių sudarytas vaizdinis simbolis, o žodis, išreiškiamas skambėjimu. Tokiu atveju kalba reikalauja, kad garsiniai ženklai būtų traskribuojami lietuviškomis raidėmis, juk tas pats žodis negali būti rašomas ne vienos kalbos raidėmis.
Taip, tas Antanaičio vadovautos VLKK išimčių siūlymas yra nusikaltimas prieš lietuvių kalbą. Jis – arba durnas, arba sąmoningai pasitarnavo kalbos griovėjams, gal bandydamas jiems įtikti, kad išliktų tose pareigose.
Kitas dalykas – tai KT išvedžiojimai, kurie pagrindžiami VLKK išvedžiojimais, kuriuos tas pats KT pavadino ne VLKK kompetencija… Vadinasi, KT savo sprendimą pagrindžia nesąmonėmis.
Panašiai atrodytų, jei teismas nuteistų žmogų, remdamasis melagingais liudijimais, falsifikuotais įrodymais arba kompetencijos neturinčių netikrų ekspertų klaidinga ekspertizės išvada, sąmoningai žinodamas, kad remiasi netiesa. O Antanaitis tapo tokio teismiūkščio bendrininku.
Pats KT nagrinėjimo, ar teisės aktai neprieštarauja Kostitucijai ar įstatymams, inicijuoti negali (Konstitucijos 106 str.). Šiuo atveju KT galėjo ir nagrinėjo tik neprieštaravimą to teisės akto ir tokiu pagrindu, kuriuos nurodė savo kreipimesi Seimo narių grupė. Taigi dėl tokio KT sprendimo šį kartą jo kaltės neįžvelgčiau, ji tenka Antanaičiui ir tai Seimo narių grupei, kuri kreipėsi į KT..
Dabar, siekiant, kad Seimo priimtas įstatymas, leidžiantis vardus ir pavardes atskirais atvejai dokumentuose rašyti nelietuviškomis raidėmis, netektų galios, derėtų Seimo narių grupei kreiptis į KT išaiškinti, ar VLKK Seimui pateiktas pasiūlymas (teisinis aktas) neprieštarauja Konstitucijai bei įstatymams (Konstitucijos 17 str., kalbos įstatymui, kalbos mokslo sampratoms, jos gramatikai, sklandžiam rašytinės kalbos viešajam vartojimui ir t.t.ir pan.). Be to, būtų reikalinga pridėti ir VRM pažymą dėl tokiu atveju atsirasiančių papildomų techninių procesų jų darbe (pvz. dabar tą patį garsą žymės dvi raidės w ir v.).
Taigi šį kartą tikriau būtų kaltinti save, o ne KT.
Ne pavardžių rašyba čia svarbu.
Juk, jei tik rašyba būtų svarbu, Seimas, kaip ir braliukai, juolab, paskatintas Tautos referendumo, būtų įteisinęs dvikalbį pasą, ir reikalas seniai būtų pamirštas!
Tačiau reikalas tas, kad,
– laikantis tarptautinių įstatymų (t.y., tautybės, pavardžių pakeitimas karų ir okupacijų laikais nelaikomas teisėtu) išaiškėtų, kad tik mažos tų žmonių grupės pavardės ir iki okupacijos buvo lenkiškos (tegu ir sulenkintos, bet ne okupacijos metais). Taigi, 2-kalbį pasą gautų tik nedaugelis jų, ir tiek metų pūstas burbulas sprogtų. Todėl jokiu būdu negalima buvo įsileisti 2-kalbį pasą – reikėjo svetimvardžių rašybos pase įstatymo be taisyklių, tik pagal pareikalavimą (kaip Putinas su Patruševu mokė) – kaip liepiu, taip ir užrašo…
Svarbu buvo ir lieka įkalti į galvas, jog ta kitakalbių grupė yra labai skriaudžiama okupantų lietuvių, nes litvinai iš jų šią žemę pagrobė ir žemina, jų „grynai lenkiškas” pavardes lietuviškai rašydama (ne lenkiška jų pavardžių rašyba kitose valstybės jų nežemina…). Tikslas – auginti tai grupei priklausančių širdyse pyktį, neapykantą. Dvikalbio paso svarstymą užblokavę Seimo nariai (prisiekę Lietuvai ir konstitucijai ištikimybę!!!) to nesuvokė??? Tai eik bandelių kepti, jei nesuvoki. Ką darai Seime?
Tų, kas užsispyrę komercinę QWX „abėcėlę” bruko, ar už ją balsavo, neturi likti nei Seime, nei EP!
Leidžiant pase rašyti ne tik valstybės kalba, o ir lenkų, reikštų tos kalbos valstybinį statusą praktikoje, taigi ir teisę į valstybinio darinio kūrimą ir praktinį įgyvendinimą atitinkamoje Lietuvos teritorijoje. Štai kur veda Jūsų logika…
Tad, kaip matyti, užuot aiškinusis, ką iš tikrųjų negero lietuvių kalbos gyvavimo atžvilgiu padarė Antanaičio vadovaujama VLKK bei, Jovaišai lyderiaujant, Seimo narių grupė ir ar tai padarė dėl neišmanymo ar kaip, bandote nuo to klausimą kreipti į lankas…
Ar atiduosime vieną seniausių pasaulyje – lietuvių kalbą „suvalgyti“ dirbtiniam intelektui ir kitoms technologijoms ?
– delfi.lt/uzsakomasis-turinys/aktualijos/ar-atiduosime-viena-seniausiu-pasaulyje-lietuviu-kalba-suvalgyti-dirbtiniam-intelektui-ir-kitoms-technologijoms-93924597
„ nesuprantama šio momento svarba. Yra nemažai manančiųjų, kad reikėtų pasitikėti užsienio korporacijomis ir joms patikėti mūsų kalbos tvarkymą, [ … ]
[ … ] vertėtų atkreipti dėmesį: pirma, užsienio korporacijos, kurios kuria ir kurs lietuvišką dirbinį intelektą, yra pelno siekiančios kompanijos, vadinasi, ir lietuviškai kalbantis DI bus jų nuosavybė, kurią jie patys tobulins, apmokestins, ištrins ir pan.; antra, [ … ] , trečia [ … ] ”
Na, kai darbas, kurį gali mūsų pačių specialistų grupė nudirbti, ir už tai ne tik neblogai uždirbti, bet ir įeiti į istoriją, kaip vienos seniausių pasaulio kalbų gelbėtoja, perduodamas šios kalbos neišmanantiems, neturintiems su ja nieko bendro, paprastai to priežastis būna labai įtartina … 🙁
Manau, ne nesuvokime čia esmė… Ko gero, esmė yra patekti į aukštą vietą rinkiminiame sąraše, galbūt kai kurių nevietinių fondų finansavime. O dėl “grynai lenkiškų” pavardžių siūlau dar kartą perskaityti labai išsamų ir argumentuotą Ryšardo Maceikianeco straipsnį ” Lietuvos lenkai- kas jie yra?” – alkas.lt/2016/08/19/r-maceikianecas-lietuvos-lenkai-kas-jie-yra/
Labai ačiū. Taip, skaičiau. Bet ir dar kartą perskaityti nepakenks. Be to, mano tėveliai ir seneliai, kiti giminės savo kailiu patyrė, kaip gamintos lenkų parapijos. Deja, tai ir trijų giminių gyvybes kainavo. Nesistebiu, kad tokiomis aplinkybėmis, gelbėdami savo ir šeimų gyvybes, žmonės perėjo į lenkų parapiją, ir leidosi, kad pavardės būtų sukultūrintos , bet kodėl šiandien leidžiasi būti žaliava kažkieno suplanuotam produktui gaminti? Juk pakaktų tik atsitraukti ir nedalyvauti grupelės aktyvistų performansuose . Pasidavė skurdo spaudžiami, už Lenkijos dovanėles? Ar prarado viltį, kad šiame Europos kampe kada nors bus ramu. kol PL su RU jo nepasidalins?
Aišku, kad per 30 metų buvo galima kalnus nuversti šia prasme, bet TS, Landsbergio vadovaujama, vykdė 1994 metų bendrumo su Lenkija sutarties politiką, užuot, 2009 metais suėjus jos sudarymo 15 metų terminui – toliau nepratęsus. Be to, sakyčiau, kad visą laiką buvo ir yra Landsbergio partijos vykdoma Lenkijai tarnaujanti Baltarusijos tapatinimo su Lukošenka, jos stūmimo į Maskvos glėbį politika. Lietuvos valdžių tai daryta, nors akivaizdu, kad Lietuvai, lietuvybei užuvėja nuo lenkizmo buvo būtent Baltarusija. Taigi ar tai nėra lenkiškos – Lietuvai, lietuvybei žalingos politikos vykdymas, kad “šiame Europos kampe nebūtų ramu”. Ta politika galėjo sąlygoti ir AT atsiradimą Astrave, o ne tarkim Visagine, bei, galbūt, veda prie to šio “kampo” pasidalinimo.
Taigi, laikas kalbėti atvirai kas per politika yra vykdyta ir vykdoma Landsbergio partijos? į
Prašau, rašykite straipsnius apie šiuos įvykius bent Alke. Politkorektiška žiniasklaida, matyt nenorės skelbti tokių straipsnių, kad galimai neįsižeistų “strateginis partneris”. Matyt, Jūsų minimi dalykai vykdavo ne tik po 1920 n. dalies Lietuvos okupacijos, bet ir po 1831,1863-1864 metų sukilimų. Siūlau susipažinti, kaip po 1863 m. sukilimo sumenko lietuvių skaičius tuometėje Vilniaus gubernijoje, kurios rytinė riba ėjo netoli Minsko, ties Petriškių miesteliu, jos teritorijoje buvo Vileikos, Dauginavos,Radaškovičių ( Radaškonių) Matyt, ne tik dėl lietuvių (kartais ištisais kaimais) trėmimo į rytines gubernijas ar Sibirą bei gyventojų iš rytinių gubernijų atkėlimo į ištremtų lietuvių namus, bet ir dėl Jūsų minimų priežasčių. Žiūr. straipsnį Vikipedijoje Vilna Governorate ( tik angliškoje versijoje nurodomas lietuvių skaičiaus mažėjimas nuo 50 proc. 1862 m. iki 17,6 proc. 1897 m.,lietuviška versija nurodo tik 1897 m. duomenis). Grafo Pliaterio duomenimis, 1825 m., prieš 1831 . sukilimą lietuviai sudarė apie 65 proc. Vilniaus gubernijos gyventojų.
Esant suvereniai valstybei, laisvai tautai ne pasiguodimo, maldavimo nežinia kam skiriamo rašiniai, bet atitinkami valstybės valdžių valdymo veiksmai reikalingi. Vien tik rašant lyg bejėgiški vergų maldavimai gaunasi. Tik valstybės valdžių sprendimais galima svetimšalių lietuvybei jos gimtojoje žemėje padarytą žalą ištaisyti. Sakoma, kas moka, tas ir muziką užsako. Valdžių politikos šokio “muzika” regis – perdėm prolenkiška, pagal tai ir šokėjų – partijų finansavimas gal būti iš lenkiškos kišenės. Tad problema kaip jam užkirsti kelią. Rinkimai artėja, tai kiekvienas savo aplinkoje ieškokime lietuvybei ištikimų, tautinės savigarbos turinčių politikų, kurie į tą iš svetur atvertą kišenę nusispjautų. Nemažą reikšmę tokių valdžių rinkimų rezultatams gali turėti ir tai, kad rinkimų apylinkės ir jų pirmininkai turi galimybę disponuoti, ypač rinkimų dieną, kompiuteriniais rinkėjų sąrašais su rinkėjo dalyvavimo ankstesniuose rinkimuose duomenimis apskritai bei jo balsavimu konkrečiai – rinkimų dieną. Taigi ir šie reikalai keltini į dienos šviesą, į viešumą, kad apylinkių ir apygardų komisijų pirmininkų disponavimas kompiuterinias rinkėjų sąrašais VRK pašalintų. Rinkėjo balsavimą rinkėjų sąraše popieriuje turėtų būti pažymimas biuletenį išdavusio komisijos nario, taip pat tuo pačiu metu pažymėjimą žinute jis atliktų ir VRK esančiame rinkėjų eletroniniame sąraše. Taigi žinių (informavimo) operatyvumas rinkimų dieną apie rinkėjų dalyvavimą rinkimuose dėl to nenukentėtų, o galimybės pabalsuoti už rinkimuose paprastai nedalyvaujančius rinkėjus sumažėtų iki nereikšmingo minimumo. Kartu būtų sunkiau tapti realizuotais ir galimiems partijų finansavimams iš svetur.
P.Skutas
Your comment is awaiting moderation
1 sekundė ago
Esant suvereniai valstybei, laisvai tautai ne pasiguodimo, maldavimo nežinia kam skiriamo rašiniai, bet atitinkami valstybės valdžių valdymo veiksmai reikalingi. Vien tik rašant lyg bejėgiški vergų maldavimai gaunasi. Tik valstybės valdžių sprendimais galima svetimšalių lietuvybei jos gimtojoje žemėje padarytą žalą ištaisyti. Sakoma, kas moka, tas ir muziką užsako. Valdžių politikos šokio “muzika” regis – perdėm prolenkiška, pagal tai ir šokėjų – partijų finansavimas gal būti iš lenkiškos kišenės. Tad problema kaip jam užkirsti kelią. Rinkimai artėja, tai kiekvienas savo aplinkoje ieškokime lietuvybei ištikimų, tautinės savigarbos turinčių politikų, kurie į tą iš svetur atvertą kišenę nusispjautų. Nemažą reikšmę tokių valdžių rinkimų rezultatams gali turėti ir tai, kad rinkimų apylinkės ir jų pirmininkai turi galimybę disponuoti, ypač rinkimų dieną, kompiuteriniais rinkėjų sąrašais su rinkėjo dalyvavimo ankstesniuose rinkimuose duomenimis apskritai bei jo balsavimu konkrečiai – rinkimų dieną. Taigi ir šie reikalai keltini į dienos šviesą, į viešumą, kad apylinkių ir apygardų komisijų pirmininkų disponavimas kompiuterinias rinkėjų sąrašais VRK pašalintų. Rinkėjo balsavimą rinkėjų sąraše popieriuje turėtų būti pažymimas biuletenį išdavusio komisijos nario, taip pat tuo pačiu metu pažymėjimą žinute jis atliktų ir VRK esančiame rinkėjų eletroniniame sąraše. Taigi žinių (informavimo) operatyvumas rinkimų dieną apie rinkėjų dalyvavimą rinkimuose dėl to nenukentėtų, o galimybės pabalsuoti už rinkimuose paprastai nedalyvaujančius rinkėjus sumažėtų iki nereikšmingo minimumo. Kartu būtų sunkiau tapti realizuotais ir galimiems partijų finansavimams iš svetur.
Minite suverenią vastybę. Kas tai?
Ta suvereni valstybė, kaip ir yra Vokietija, Pranzūzija, Suomija, kitos ES šalys, vadinasi Lietuvos respublika. Kitas dalykas, kad tą savo suverenumą Lietuva jau 1994 metų dvišalia bendrumo su Lenkija sutartimi dalinasi su ja ir tuo pagal Konstituciją esantį bei pagal tarptautinę teisę pripažintą de jure ir de fakto savo valstybinį suverenumą pažeidžia, tai reiškia, kad Lietuva kaip suvereni valstybė nesugeba save demokratiškai valdyti, t,y. turime tą pačią padėtį, kuri Lietuvą ištiko tarpukariu. Tada lenkinimo naudai nevadavome okupuoto Vilniaus, dabar – leidžiame palaipsniui okupuoti valstybinės kalbos raidyną, valstybinę komunikacijos misiją, turint LRT, leista “okupuoti” net 5-iems Lenkijos valstybinės TV kanalams, dargi primokant už šio “okupavimo” vykdymą iš biudžeto ar ne arti 300 tūkst. eurų, galima sakyti, kad iš negebėjimo būti valstybe Lietuvoje artėjama prie visiško Lenkijos vykdomos užsienio beigi ir vidaus politikos sekimo ir t.t. ir pan.
Taigi teisiškai – de jure esame lygia su kitomis ES šalimis suverenia valstybe, tačiau, kaip matyti, praktiškai Lietuvos valdžia, sutartimis, valdymo sprendimais užleisdama ją, valstybę baigia paversti pusiau Lenkija. Taigi, kad taptume savimi ir praktiškai – suverenia valstybe, reikalinga sugebėti valstybę valdyti ar pašalinti svetimąjį (ardomąjį) interesą valdžiose, priešingu atveju palaipsniui tapsime Lenkijos užjodyti, ką jau esame patyrę savo istorijoje, žudydami savo Mindaugus, Kęstučius, nudangindami Vytenius, nunuodydami Skirgailas, o keldami garbėn Lenkijos tarnus – Vytautus ar juos aukštinusius Smetonas…
„Suverenus – (pranc. souverain): apie valstybę: politiškai visiškai nepriklausoma nuo kitų valstybių, savarankiškai tvarkanti savo vidaus ir užsienio reikalus, neleidžianti į juos kištis kitoms valstybėms“. Siūlyčiau susipažinti su LR konstituciniu aktu dėl LR narystės ES bei Lisabonos sutartyje įtvirtintu kompetencijų pasidalijimu tarp ES ir jos VN.
Kompetencijų pasidalinimas tarp ES ir visų jos narių lygiu principu bendromis sutartimis taip pat yra kiekvieno suvereno laisvas (nepriklausomas) sprendimas tvarkant vidaus ir užsienio reikalus savo valia. Santykiai tarp ES šalių ir kiekvienos iš jų su ne ES šalimis vyksta pagal tą kompetencijų pasidalinimą. Pačios kompetencijos yra pasidalintos tarp ES ir jos šalių tokiu laipsniu ir laisva valia, kad jų suverenumas kompetencijų, tvarkant vidaus ir užsienio reikalus, srityje išlieka. Problemos čia nėra. Antai, Britanija išstojo iš ES, tačiau po išstojimo jai kitų suverenių pasaulio šalių pripažinimo kaip suverenios valstybės neprireikė, taigi Britanijai esant ES nare jos valstybinis suverenumas nebuvo prarastas.Tad Lietuvos Respublika yra lygaus suverenumo su Vokietija, Pranzūzija, Suomija ir t.t. demokratinė valstybė.
Deja, matosi, nepykite, kad nesate kasdien praktiškai dirbęs su ES teise, ES teisėkūroje tiesiogiai ir pan. Norint sąmoningai suprasti, kaip veikia ES, sausų vadovėlinių sakinių neužtenka 🙂 Sėkmės aiškinantis, kokią vis tik valstybę galima vadinti suverenia ir demokratine 🙂
Na, gal nejuokautemėte, o teisiniais argumentais paaiškintute pasauliui, kad Vokietija, Pranzūzija, Suomija nėra suverenios valstybės…
Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad valstybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai Sąjungai suteikė nuo valstybių narių nepriklausomus įgaliojimus. ES, vykdydama šiuos įgaliojimus, gali priimti suverenius Europos teisės aktus, kurie pagal poveikį prilygsta valstybės teisės aktams. Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad ir ji įsteigta tarptautinėmis sutartimis. Tačiau nuo savo tarptautinių šaknų ji jau gerokai nutolusi, nes ES steigimo aktų pagrindu sukurta savarankiška Sąjunga, turinti savas suverenias teises ir kompetenciją. Valstybės narės šios Sąjungos naudai atsisakė dalies savo suvereniteto, perduodamos jį Europos Sąjungai bendrai valdyti. Valstybės narės dalies savo suvereniteto ES labui atsisakė ne šiaip sau, tokį žingsnį jos drįso žengti tik matydamos savo stiprią padėtį vykdant ES sprendimų priėmimo procedūrą. Pirmiau aptartoje byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:pirma: valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų
nesuderinamos su Sąjungos teisės koncepcija. Paimta specialiai Tamstai iš EK išaiškinimo, jei vis dar mažai 🙂
Viskas yra taip, kaip rašote, tik veiksmažodis “atsisakė” yra ne tas, tikriausiai yra netiksliai išverstas. ES šalys savo suverenumo tam tikrų kompetencijų neatsisako, o jas sutartimis neterminuotai perduoda, paveda vykdyti ES kaip pačių šalių tuo tikslu sukurtam teisės subjektui. Tai, ką iš savo suvereniteto kompetencijų šalys yra perdavusios, pavedusios vykdyti ES, gali bet kada atsiimti, tai atlikdamos nustatyta tvarka. Britanija pasitraukdama iš ES tos tvarkos veiksmus ir privalėjo atlikti. “Atsisakyti” ir “perduoti, pavesti teise naudotis” tam tikromis sąlygomis yra teisiškai skirtingi dalykai. Taigi visa, ką suverenaus vykdo ES, sakytume, yra jos narių suverenumo vykdymas, teikiant pagal sutartį su ES joms šią paslaugą. Taip, kad ES šalys valstybės suverenumo nėra praradusios, o tik atitinkamas jo kompetencijas yra pavedusios atlikti ES. .
Studijuokite originalius dokumentus. Mokytis visada nevėlu. O gal mėgstate trolinti? Mano pamokėlės baigtos. Viso 🙂
Galima dar pridurti, kad teisiškai netikslus vertimas įžvelgtinas ir Teisingumo Teismo išvados. Joje Teismo yra sakoma, kad kai šalių suvereni teisė, kompetencija yra perduota jų pačių sukurtai bendrijai, tai tuomet vienašališkas jos vykdymo sprendimas taptų nesuderinamas su ES teisės koncepcija. Žodžiu, pasakomas teisėje logiškas dalykas, kad tuo metu kai priklausančią galią esi perdavęs kitam teisės subjektui, ja naudotis negali.
Jums išsiunčiau citatas iš EK išaiškinimo. Dingo. Jei alko moderatorius nuspręs, kad galima paskelbti, Jūs išvysite. Alko moderatorius yra teisėjas? Ne teismas nuspręs, o Alko moderatorius? Man baisu, kas čia vyksta. O kas rytoj? Gal žinote, kas Alkui vadovauja?
kad kai kada patrinate?
Zupelnie slušnie, šanovny panie. Kam pranešama, jog Jis moderuojamas , dar yra kiek vilties, kad ne veltui laiką švaistė, kad atsiras jo žinutė. Bet jei iš karto į bedugnę išmetama, vilties, kad atsiras, beveik nėra.
komentarų rašymas yra vienas iš sutrikimų, su kuriuo reikia atsisveikinti kuo greičiau
Maždaug tuo pat metu, kaip ir Tamstai, išsiunčiau atsakymą ir Skutui dėl paso. Bet musėt slibinas jį beskriejantį pagavo ir prarijo?
Bet kuri moderuojanti / cenzūruojanti svetainė neturi nei savigarbos, nei tautinės savimonės. Komentuodami tokiose svetainėse mes jas tarsi palaikome, ko daryti jokiu būdu neturėtume, mano nuomone. Vaizdingi pajuokavimai, nepykite, rodo nuolankų susitaikymą su neteisėtu žodžio laisvės suvaržymu.
Neturiu galimybės, palieku Tamstai pažiūrėti.
Vaikams nuo 1,5 metų(!) –
Eureka dvikalbė
mokykla
Pradinė mokykla: tvaraus mąstymo
ugdymas ir dvikalbė aplinka
eurekamokykla.lt
spalvinga, graži svetainė, jokių klausimų nėra.
„Dvikalbė aplinka. Mokytojai kasdien bent 20% turinio pristato anglų kalba. Priešmokyklinukai papildomai turi po tris anglų kalbos blokus (po 1,5 val.) kiekvieną savaitę, kuriuose mokinasi naudojant Cambridge vadovėlius.“
Ar nėra klausimo, kad Lietuvoje vaikai ugdomi ne lietuviais, kurių gimtoji kalba – lietuvių, o verčiami kažkokiais dvikalbiais gyventojais, mobilia darbo jėga. Iki šiol tik rusiškieji ir lenkiškieji okupantai Lietuvoje stengdavosi tokią kalbinę politiką įgyvendinti. Ta savadarbė mokyklėlė skelbiasi siūlanti ugdyti „tvarų mąstymą“, bet nesiūlo ugdyti tautinį sąmoningumą, patriotizmą. Ar tai normalu ir klausimų nekelia?
Manau, kad dvikalbė aplinka, juolab lygių trukmių, – nenormalu. Mažiausiai iki 5-erių vaikas turi augti mamos gimtosios kalbos skambėjimo aplinkoje. Tik tokiu atveju “tvarus mąstymas” galės rastis. Tai pažeidus, gyvenime teturėsime į aplinką griauti linkusį lėkštumą.
Originalus tekstas: „By creating a Community ofunlimited duration, having its own institutions, its own personality, its own legal capacity and capacity ofrepresentation on the international plane and, more particularly, real powers stemming from a limitation ofsovereignty or a transfer of powers from the States to the Community, the Member States have limited their sovereign rights, albeit within limited fields, and have thus created a body of law which binds both their nationals and themselves.“ PAKARTOTINAI SIŪLAU SUSTOTI 🙂
Taigi čia yra parašyta tas, ką ir sakiau. Valstybės suverenių galių atitinkamos dalies valdymas yra tik suvaržomas (limited) jį perduodant (transfer) šalių sutartimi steigiamai Bendrijai, o ne jo atsisakoma. Bendrija įkuriama neterminuotam laikui, vadinasi, Bendrijai perduotų valdyti valstybės suverenių teisių dalį narė kada nori gali nustatyta tvarka atsiimti (išstodama iš jos).
Lietuvos valstybės kaip ir kitų ES narių suverenumas yra rinkėjų išrinktų valstybės valdžių bei pačių tautų (nacijų) atskirose ir bendose rankose tiek, kaip sutartimis sutarta.
Iš principo esamomis stojimo į ES formuluotėmis valstybių suverenumo nėra atsisakyta.
Išsiunčiau Jums originalų teismo sprendimo tekstą (ištrauką). Prapuolė. Ir vėl mane moderuoja. Ir vėl man šlykštu nuo tokio svetainės elgesio. Tai kas svetainei vadovauja, kas asmeniškai atsakingas už tą taip vadinamą moderavimą?
Atsakomybė dėl to tenka tam – kieno vardu yra registruotas Alkas.lt portalas juridinių asmenų registre. Norint ginti savo teises teisme, reikalinga turėti įrodymus, kad komentarą išsiuntėte, kad jis pasiekė portalą, bet iš jo buvo pašalintas, kada išsiuntėte, kas buvo parašyta komentare ir pan. Turint šiuos įrodymus galima kreiptis į teismą dėl žmogaus teisių pažeidimo Jūsų atžvilgiu ir tuo padarytos žalos atlyginimo. Žodžiu, reikalinga ryžtis bylinėtis teisme ginant savo teises bei apskritai demokratijos principų laikymąsi šalyje. Tai tokia išeitis iš šios padėties demokratinėje šalyje.
Labai tikėtina, kad tą “moderavimą” atlieka portalo Alkas.lt aptarnavimą vykdantis serveris – veikiausai jo savininko sutikimu ar tam neprieštaraujant. Žodžiu, daugelis perprato demokratijos esmę – reikia daryti, o kam tai nepatinka tegul kreipiasi į teismą. Antai, Matjošaičio įmonė, kaip žiniasklaidoje skelbta, gamina Rusijos kariaunai maistą ir ką tu jam padarysi. Arba va lietuvių kalbos rašmenys Seimo sprendimu okupuojami svetimo raidyno ir tas procesas daro tai kam buvo numatytas…
Gerai, kad bent valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas A. Valotka gina valstybinę lietuvių kalbą:
“Dėl lenkiškų vietovardžių pavadinimų Vilniaus rajone Valotka kategoriškas: tai žymi istorinę lenkų okupacinę teritoriją … Viktorija Smirnovaitė, ELTA 2023 m. liepos 20 d. 09:30 ..”-delfi.lt/news/daily/lithuania/del-lenkisku-vietovardziu-pavadinimu-vilniaus-rajone-valotka-kategoriskas-tai-zymi-istorine-lenku-okupacine-teritorija.d?id=93978131#cxrecs_s
O kiek buvo džiaugsmo žiniasklaidoje, kad rajone pagaliau ne tomošefskio partijos meras išrinktas! Skelbė, kad visų lietuvių partijų rinkėjai rajone apsijungė ir balsavo už Duchnevičių… Tai kuo jis praktiškai geresnis už tomošefskius? Ar už Duchnevičių balsavusieji ir jį rėmusių partijų veikėjai pritaria tokiems jo veiksmams?
juk galėjo ir taip būti:
Duchnevičius ← Duknevičius ← Dukn(evič)ius
Keista, kad ir ši partija (ir jos lyderiai?) nežino, kas yra TM, o kas – kitataučiai. Kurioje dar valstybėje dėl kitataučių tokie klausimai keliami ir dar tokiu būdu.
Valotka kaip kalbos inspekcijos vadovas galėtų prigriebti ir žurnalistus, redaktorius, politikus už klaidingą “tautinių mažumų” sąvokos vartojimą. Vienas dalykas – yra jos vartojimo netikslumas. “Tautinė mažumos‘ sąvoka Lietuvoje radosi kaip teisinė ir tik tokia prasme jos vartojimas yra teisingas. Priešingu atveju varoma demagogija – viešumoje atitinkamai suinteresuotiesiems apsišaukiant ja esant. Kitas dalykas – logika. Istoriškai taip susiklostė, kad Lietuvos valstybės žemės istoriškai, prigimtiškai turi tik vieną tautą – lietuvių. Tokiu atveju kitos tautos nei didesnės, nei mažesnės Lietuvos žemėje istoriškai nėra radęsi.Taigi, logiškai joje nėra ką vadinti nei didesniąja, nei mažesniąja už lietuvius tauta. Vadinasi, nėra subjekto galimo vadinti “tautine mažuma”. Tokiu atveju tie, kas Lietuvos žemėje atsiranda, būdami kitos tautos, kitos žemės žmonės, logiškai, taisyklingai tegali būti vadintis kitataučiais.
Tas tautinis Lietuvos teritorijos vientisumas ir nedalomumas yra įtvirtintas ir Lietuvos Konstititucijos 10 straipsnyje. Nors, kaip žinia, yra valstybių, kurių teritorijos istoriškai yra susidariusios ne iš vienos prigimtinės tautos. Tokiose valstybėse pagal tarptautinę teisę ne pagrindinės tautos žmonėms įvardinti naudojama “tautinės mažumos” sąvoka. Tokių valstybių teritorijos nelaikomos vientisomis, jos gali būti dalijamos atitinkamų tautinių mažumų valia į atskirus valstybinius darinius, gali būti jų gyvenamoje vietovėje šalia valstybinės, naudojama ir tos vietovės mažuminė kalba ir t.t. ir pan.
Taigi Valotkos pareiga būtų imtis tvarkos ir dėl “tautinės mažumos” sąvokos vartojimo ta prasme, kad Lietuvoje nėra ta sąvoka vadintino subjekto. Kitatautis – nelietuviatautis viešoje erdvėje privalo būti vadinamas ne “tauinės mažumos” pavadinimu, o kaip ir dera – kitataučio žodžiu.
Būtina Kalbos inspekcijai sustabdyti žurnalistų, redakorių, politikų piknaudžiavimą vadinant Lietuvoje kitataučius “tautinėmis mažumomis”. Juk tai, regis, ne tvarioji, o ardomoji veikla.
Ketvirtadienį Vilniaus rajono meras R. Duchnevič raštu kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Violetą Meiliūnaitę. Jų prašoma įvertinti Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) viršininko Audriaus Valotkos pasisakymus LRT RADIJO laidoje „Aktualus pokalbis, kurioje kalbėta apie dvikalbius vietovardžius Vilniaus rajone. Mero R. Duchnevičiaus nuomone, inspekcijos vadovas laidos metu išsakė tautinę nesantaiką kurstančius, neetiškus ir tikrovės neatitinkančius teiginius.
Manau, kad Duchnevičius savo rinkėjams atvirai, nevyniojant į vatą turėtų pasakyti tiesą, t.y. kad jie Lietuvoje gyvendami lenkais iš esmės yra Lenkijai, o Lietuvai – tik kitataučiais. Tokiu atveju jų popinimas dvikalbystėmis ir pan. kaip kitataučių pagal Lietuvos Konstituciją ir įstatymus nepriklauso. Tai ir visas problemos išaiškinimas būtų. Juk pagaliau vieną kartą tiesa pasakytina į akis. Tiesos sakymas – nėra nesantaikos kurstymas. Tai veikiau – gyvenimo mele šalinimas.
Ar yra Seime bent viena partija, kuri išsiaiškino ir žino skirtumą tarp tautinių mažumų ir kitataučių bendruomenių (ar tik kitakalbių, iš savo protėvių kalbos persimetusių į okupanto kalbą)??? Juk taip išvirkščiai, kaip rajono meras, Tautinių mažumų sąvoką prieš įsiverždamas į UA, aiškino Patruševas su Putinu (žr. Ju Tube „Svobodos” laidą Путин и Патрушев против истории и языка). Jiedu tai aiškino tikslu prisivilioti kolaborantų, kai užpuls UA.
ŽT ir TMAPK ne taip aiškina, kas yra TM. – Atėjūnai TM nelaikomi. Be to, atsižvelgdama į neigiamą istorinę santykių su kaimyne patirtį, valstybė gali netenkinti net ir tikrų TM pageidavimų!.
O ir Tarptautinės teisės įstatymai dėl pretenzijų įteisinti buv. okupacijų palikimą kitką teigia. Nieko iš to, kas okupanto prievarta įgyvendinta okupacijos metu, nelaikoma teisėta – nei jų pasisavinta kaimynės teritorija, nei okupantų atnešta ir prievarta primesta kalba (priešingu atveju Lenkija privalėtų ir toliau statyti komunizmą). Todėl bet kokios pretenzijos grąžinti tai, ką turėjo, ką buvo prievarta primetusi (nutautinusi ir perkrikštijusi, TT nelaiko teisėta.). JEIGU TT ĮSTATYMAI AIŠKINTŲ, KAIP SOCDEMŲ MERAS AIŠKINA, KOKIA PRASMĘ TURĖTŲ IŠSIVADAVIMO KOVOS ?
Prezidentas siūlo už valstybės perversmo organizavimą bausti iki gyvos galvos
– diena.lt/naujienos/lietuva/politika/prezidentas-siulo-uz-valstybes-perversmo-organizavima-bausti-iki-gyvos-galvos-1133242
Betgi, regis, kad Nausėda savo politikos veiksmais valstybiškai, dvišališkai dėdamasis su Lenkija ar tik nepamina Vasario 16 -osios deklaruoto Lietuvos atskyrimo “nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis”. Tie valstybiniai ryšiai yra buvę būtent su Lenkija. Tai gal ir už politiką tai paminant derėtų baudžiamąją atsakomybę atskiru BK straipsniu numatyti.
Ginčų komisija panaikino kalbos inspekcijos nurodymą Vilniaus rajone nukabinti pavadinimų lenteles su lenkiškais užrašais: pritrūko argumentų
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/gincu-komisija-panaikino-kalbos-inspekcijos-nurodyma-vilniaus-rajone-nukabinti-pavadinimu-lenteles-su-lenkiskais-uzrasais-pritruko-argumentu/
Nieko panašaus – nurodymą panaikino ne dėl to, kad trūko įrodymų, o kad Inspektorius netinkamai atliko šią administravimo procedūrą. Dėl šio pažeidimo Komisija ginčo iš esmės nenagrinėjo. Žodžiu, inspektorius turėtų pareikalauti Mero paaiškinimo dėl tų užrašų bei VLKK patvirtinimo, kad tai yra “nelietuviškai” užrašyti vietų pavadinimai. Šiuos dokumentus išreikalavus ir įvertinus Inspektorius gali priimti reikalavimą dėl užrašų pašalinimo iš naujo.
Kol vyksta ginčai dėl “administravimo procedūros”, aktyvūs Lietuvos piliečiai gina valstybinę lietuvių kalbą: -voruta.lt/visi-viesi-uzrasai-vilniaus-rajone-turi-buti-valstybine-lietuviu-kalba/
Pasirodo, kitos valstybės ambasadorius gali reikšti pasipiktinimą Lietuvos pareigūno veiksmais ir tiesiogiai kreiptis į Lietuvos ministrą?
“Įtampa Lietuvoje auga: iš Lenkijos ambasadoriaus – pasipiktinimas 35 Viktorija Smirnovaitė, Augustė Lyberytė, ELTA 2023 m. liepos 24 d. 11:41 aA Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstanty Radziwiłłas kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį, reikšdamas pasipiktinimą Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos pasisakymais apie būtinybę Vilniaus rajone panaikinti lenkiškus vietovardžių užrašus…”-delfi.lt/news/daily/lithuania/itampa-lietuvoje-auga-is-lenkijos-ambasadoriaus-pasipiktinimas.d?id=94007671
Regis, kad Lenkijos pasiuntinys kreipėsi net ne į Kultūros ministrą, o tiesiai į Kalbos inspektorių A. Valotką. Konkrečiai tai matyti iš LRT.lt, kur rašyta:
“Diplomatas pažymėjo, kad kreipėsi į Valstybinės kalbos inspekcijos vadovą. Jis teigė atkreipęs dėmesį į tai, kad inspekcijos įsikišimas į lentelių su užrašais lietuvių ir lenkų kalbomis klausimą prieštarauja įsipareigojimams, kylantiems iš Lietuvos priimtų tarptautinių konvencijų, ypač 1994 m. balandžio 26 d. Vilniuje pasirašytos Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties”
Taigi, iš teksto matome, kad kišimasis į vidaus reikalus yra akivaizdus, tačiau jau 30 metų kaip tokiais atveju jis pridengiamas 1994 m. dvišale valstybinio bendrumo su Lenkija sutartimi. Be to, panašiai, kaip šiuo atveju dėl Kalbos inspekcijos nurodymo, Lenkijos valdžia tvarkėsi ir anksčiau. Antai, prieš gerą pusmetį atvykęs Lenkijos viceministras, regis ne per Švietimo ministrę, o tiesiogiai tvarkė lenkiškus moksleivių reikalus Trakų rajone.
1994 m. sutartis yra terminuota, Lietuva jos termino gali nepratęsti, tačiau nė viena valdžia to nedaro, t.y. praktikoje leidžia lenkybę valstybiškai prilygti lietuvybei. Nors tai prieštarauja Konstitucijai, tačiau į KT dėl šio prieštaravimo išaiškinimo Lietuvos valdžios nesikreipia. Taigi kur tai matyta, šitiek kovota už Laisvę, o dabar ji tampanti Valstybės valdžių sukišama į Lenkijos rankas ir tai vyksta jau 30 metų. Sutartis 1994 m. pasirašyta Seimo pirmininku esant Juršėnui. Tad Čmilytė Nilsen užuot ėmusis Seimo nutarimo, pranešant Lenkijai, kad Lietuva sutarties termino besibaigiančio 2025 m. netęs, ima ir apdovanoja Juršėną už “nuopelnus” A.Stulginskio medaliu. Taigi akivaizdus valdžių tyčiojimasis iš Tautos kovų už laisvę, iš atkurtos suverenios valstybės. Taip lenkybės valstybinimas Lietuvoje palaipsniui užgožiant lietuvybę ir buvo tęsiamas visų iki šiol valstybės valdžių. Tai kas gi darosi, – rinkimai čia pat, tad pagaliau būtina į valdžias išsirinkti lietuvybės savigarbos turinčius asmenis. Juk laikas suprasti, kad demokratija ne lenkybei Lietuvoje, o lietuvybei, turi tarnauti.
Tai kokie gi tie įsipareigojimai Lenkijai kyla iš tos Jūsų minimos sutarties?