Valstybinė kalba nėra vertybė? Kas atsitiko, kad mūsų tauta, atkūrusi savo valstybingumą lietuvių kalbos pagrindu, ne pavergėjų, ne okupantų, o šiandieninės savos Lietuvos valdžios yra išvalstybinama silpninant ir menkinant valstybinį lietuvių kalbos statusą?
Apie tai ir ne tik Alkas.lt laidoje su žinomu žurnalistu, kalbininku, buvusiu Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininku Audriu Antanaičiu kalbasi Jonas Vaiškūnas.
Ačiū. Mokyk ir mokyk studentus.
Tai jau taip. Dėkui.
Korektūra pataisyta, tad ištrinkit mano pastabą.
O kuriai Seimo valdančiajai daugumai valstybinė lietuvių kalba buvo konstitucinė vertybė, jeigu valstybinis lietuvių kalbos statusas Lietuvoje buvo pakirstas jau 1994 metų valstybinio bendrumo su Lenkija lenkų kalbos prasme sutartimi, kuri Seimo pirmininko Č. Juršėno vadovavimu buvo sudaryta 15 metų su galimybe ją tęsti. Taigi pakirstą lietuvių kalbos kaip valstybinės statusą besikeičiančios valdančiosios daugumos tęsia jau greitai bus 30 metų. Jeigu lietuvių kalba valdančiosioms daugumoms būtų buvusi konstitucinė vertybė, tai, akivaizdu, kad ji po 15 metų nuo jos sudarymo nebūtų toliau tęsiama. Būtina atskleisti konkrečius valdžių asmenis ne tiek tokią išdavikišką sutartį sudariusius, kiek tuos, kurie ją kas 5-eri metai pratęsinėjo ir pratęsinėtų toliau. Tik tada pokalbis apie lietuvių kalbos kaip valstybinės konstitucinę vertybę turės prasmę
Kadangi valstybei ir tautai lietuvių kalbos gyvavimas yra gyvenimo ar mirties klausimas, todėl į būsimą Seimą rinktini asmenys ir partijos, kurios Seime kels 1994 m.sutarties su Lenkija termino netęsimo klausimą. Tik tokiu atveju valstybinės kalbos vertinimo padėtį galima pakeisti iš esmės.
Rodo tik vieną komentarą,nors parašyti keturi?
savos Lietuvos valdžios yra išvalstybinama – savos? Jei valstybinė lietuvių kalba nerūpi, tai kaip Lietuva? Rūpi? Rūpi be lietuvių kalbos?
Nekonstituciniu pavadinimu pavadintas Vyriausybės departamentas labai aiškiai sako, kad imigrantus integruosime kalbėdami rusų kalba, kad jie jaustųsi gerai, nors daliai lietuvių tai „yra tam tikras dirgiklis“. Bet nesvarbu kaip tada jausis lietuviai, svarbu, kad imigrantai jaustųsi gerai. Be to integracija vyks ne lietuviai ir ne į lietuvių visuomenę. Kultūrinį ir pilietinį vaidmenį integruodami ir vienydami atvykėlius atliks rusai ir lenkai. Taigi, lietuvių kalbai teks pasitraukti nuošaliau ir netrukdyti jiems jaustis gerai. Toks atrodo valdžios supratimas ir planai.
„naujieji imigrantai [iš Baltarusijos, Rusijos, Ukrainos, Azijos ssr respublikų] negali būti palikti „pilkojoje zonoje“ – jie turi būti įtraukti į Lietuvos socialinį gyvenimą. Priešingu atveju vieną dieną tai gali tapti rimta šalies problema.“
„Čia, matyt, reikia kalbėti apie integraciją, kad jie jaustųsi gerai. Ir tam, matyt, reikia vartoti rusų kalbą. Bet reikia pasakyti, kad rusų kalba daliai Lietuvos visuomenės yra tam tikras dirgiklis. Tačiau mūsų konferencijoje dalyvauja ir Kauno rusų bendruomenės, aktyviai dalyvavusios Sąjūdyje, atstovai, todėl mūsų šaliai labai svarbu įrodyti, kokios svarbios mums yra rusų, lenkų ir ukrainiečių bendruomenės, kokį vaidmenį jos suvaidino kuriant mūsų valstybę. Šiandien jos tam tikra prasme turi atlikti ne tik kultūrinį, bet ir pilietinį vaidmenį ir galbūt bandyti suvienyti atvykėlius“, – aiškino Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovė Vida Montvydaitė.
,,Tautinių mažumų departamentas “- labai klaidinantis ir neteisingas pavadinimas,nes Lietuvos nelietuviakalbiai tai beveik vien tautinės bendruomenės,bet ne tautinės mažumos.Pastebėtina,kad minėto departamento dabartinė vadovė yra pertekliniai prolenkiška,jai mažai terūpi Lietuvos titulinės tautos reikalai.
“Tautinė mažuma” yra teisinė sąvoka ir privalo būti naudojama tik teisiniuose tekstuose. Lietuvos žemėje radosi, gimė tik lietuvių tauta. Nei lenkų, nei rusų tautiškumas nėra radęsis joje. Be lietuvių jokio kito, kad ir mažo tautiškumo, joje nėra. Tokiu atveju rastis Lietuvoje kitoks tautiškumas teisinio pagrindo neturi. Ruso ar lenko tautiškumas yra radęsis kitur (kitoje žemėje), todėl akivaizdu, kad apsigyvenus Lietuvoje jis yra prarandamas, nes atsinešti jo Lietuvon neįmanoma, kadangi laisvos žemės nėra, ji visa turi prigimtinį lietuvišką tautiškumą. Tautiškumas neatskiriamas nuo žemės. Todėl, apsigyvenant kitoje – ne savo tautos prigimtinėje žemėje, atsinešti paties kito tautiškumo neįmanoma. Taigi išvykstant iš savo žemės, išsinešti tautiškumo neįmanoma, išsinešti tegalima tik savyje turimą tautos kalbą. Todėl, gyvenant svetur, objektyviai nėra galimybių kurti tautinių, o tik kalbines bendrijas. Taigi nedarykime maišalynės su “tautinės mažumos” termino vartojimo. Todėl lenkai, rusai ir t.t. vadintini svetimtaučiais arba kitakalbiais. Vadinant juos „tautinėmis mažumomis“ daroma loginė klaida, iškreipiama tikroji jų prasmė, suteikiamos šiuo pavadinimu besivadinantiems asmenims objektyviai nepriklausančios teisės, ypač nesaugu šiuo atveju dėl neturėtos suvereno teisės į Lietuvos žemę dalinio įgijimo.
Nepatogumus, sunkumus dėl kalbos migrantai turėtų patirti 100 procentinius. Su tuo, kad patirs kalbos nepatogumus jie turi susitaikyti. Padedant įsitraukti į lietuvišką aplinką reikia jiems aiškinti ne rusiškai ar lenkiškai, o lietuviškai parodant daiktą, prekę ar pan., darbe sudaryti lietuvišką aplinką, kad kartu pramoktų ir tuos reikalingus jame žinoti žodžius. Vaikai paskirstytini tik į lietuviškas mokyklas. Į lenkų, rusų mokyklas jie neskistytini jokiu būdu, naujos mokyklos šiomis kalbomis jiems nesteigtinos. Dėmesį tokiems vaikams mokytojai turėtų skirti ir individualiai. Gal popamokiniu laiku turėtų būti pamokoma tų lietuviškų žodžių, kurie bus naudojami rytdienos pamokose, ir t.t. ir pan. Žodžiu, jokių nelietuvybės židinių Lietuvoje jiems įsitraukiant į gyvenimą neturėtų rastis.
Manau, reikėtų sekti Prancūzijos pavyzdžiu- ten berods visose valstybinėse mokyklose mokoma tik valstybine prancūzų kalba. Negausias dvikalbes prancūzų-mažumos kalba mokančias mokyklas berods dalinai remia vietinės bendruomenės. Latvija ,berods, irgi pereina prie mokymo tik valstybine latvių kalba visose mokyklose.