M. Kundrotas. Ar diskriminacija gali būti pozityvi?

Naujosios kairės tėvas Herbertas Markuzė (Herbert Marcuse), kviesdamas ištaisyti viešpataujančių visuomenės grupių padarytas tariamas ar tikras skriaudas kitų grupių atžvilgiu, siūlė taikyti pozityvią diskriminaciją.

Iš šios logikos išplaukė šiuolaikinės kairės atstovų nuostatos moteris iškelti virš vyrų, spalvotuosius – aukščiau baltųjų, homoseksualus ir transseksualus – aukščiau prigimtinio lytiškumo atstovų.

Tariamai ar išties skriaustoms grupėms siekiama suteikti išskirtinių teisių likusios visuomenės atžvilgiu. Taip atsirado kvotos švietimo įstaigose, darbovietėse ir politinėse struktūrose, kur priklausomybė grupei tampa svarbesnė nei etinės normos, profesionalumas ir kompetencija. Taip grupė užgožia asmenį.

Lygiagrečiai prikurta įstatymų, kurie numato skirtingas atsakomybes už smurtą, priekabes, o kartais – tiesiog kritiką ar pašaipą kairiųjų globojamų grupių ir kitų žmonių atžvilgiu.

Kai kuriose Europos šalyse baltasis vyras natūralas, sumušęs moterį, homoseksualą ar tamsiaodį imigrantą, baudžiamas vienaip, sumušęs savo grupės atstovą – kitaip, o globojamos grupės atstovas, sumušęs ar net užmušęs kitos grupės atstovą – trečiaip, jei išvis baudžiamas. Danielio Vretstriomo (Daniel Wretström) istorija – tik vienas iš tokių atvejų.

Markuzine dvasia surašytas ir Lietuvos žmogaus teisių centro atstovės Laimos Vaigės straipsnis „Kas pakito Švedijoje po Stambulo konvencijos ratifikavimo?“ Šiame tekste džiaugiamasi kairuoliška skandinavų politika ir konvencija „dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“.

Iš teksto matyti, kad nuo kovos su smurtu kaip tokiu siūloma pereiti prie smurto skirstymo pagal nusikaltėlio ir aukos grupinę tapatybę. Lyg vyro sumuštam vyrui skaudėtų mažiau nei moteriai, ar moters sumuštai moteriai – mažiau nei nukentėjusiai nuo vyro.

L. Vaigė kaip faktą įvardija prielaidą, jog „sisteminis smurtas artimoje aplinkoje yra susijęs su lytimi“. Kitaip tariant, vyras smurtauja dėl to, kad yra vyras, o moteris skriaudžiama todėl, kad yra moteris.

Toks vyrų sąmokslas prieš moteris primena žydų sąmokslo idėją nacių Vokietijoje. Abiem atvejais matome abejotinos moralės politikų manipuliavimą žmonių grupine tapatybe ir savimone. Nieko keisto, jog daliai moterų tokia teorija priimtina, kaip daliai vokiečių buvo priimtina žydų sąmokslo teorija.

Bet vargu, ar visos moterys norėtų būti laikomos amžinomis aukomis. Jei mane kas laikytų amžina auka dėl to, kad esu lietuvis, krikščionis ar tautininkas, tai žeistų mano orumą, nors tokio persekiojimo atvejų tikrai esama.

Nėra jokios abejonės, kad Lietuvoje dar gajūs lyčių stereotipai. Vyro idealu laikomas stiprus, grubus, visose gyvenimo srityse vyraujantis patinas, o moters idealu – seksuali „pupytė“, kurios gyvenimo tikslas – patikti ir įtikti šiam patinui mainais už iš jo gaunamą globą ir aprūpinimą.

Pabrėžtina, kad abu šie „idealai“ toli nuo mąstančio, oraus, dvasingo žmogaus paveikslo, kokia bebūtų to žmogaus lytis. Bet būtų klaidinga įsivaizduoti, kad visi vyrai mato moteris, o visos moterys – vyrus būtent šitaip.

Taigi, yra vyrų, kurie siekia vyrauti, ir ne pačia geriausia šio žodžio prasme. Užvaldyti moterį tikrai yra kai kurių vyrų tikslas, ne visada atsiklausiant moters, ar ji su tuo sutinka.

Bet tokį vyravimo siekį galima pastebėti ir darbdavio santykiuose su darbuotoju, pedagogo – su studentu, vadovo – su valdiniu. Ar dėl to turėtume apibendrinti visus darbdavius, mokytojus ar vadovus kaip potencialius nusikaltėlius?

Yra ir kita problema, kuri dažnai nutylima. Bendraujant su įvairiomis šeimomis tenka pastebėti, kad kai kuriose iš jų moteris taiko vyro atžvilgiu psichologinį smurtą, į kurį kai kurie žemesnės kultūros ir jautresnių nervų vyrai atsako fiziškai.

Negalima to teisinti, bet suprasti – galima ir būtina. Tik vargu, ar save gerbiantis vyras dėl to reikalautų teisinės normos, pagal kurias visi vyrai būtų kvalifikuojami kaip amžinos aukos, o visos moterys – kaip potencialios smurtautojos. Tai nei oru, nei teisinga.

Smurtas yra smurtas ir turi būti baudžiamas pagal vienodus kriterijus, kas kieno atžvilgiu besmurtautų. Pozityvi diskriminacija vienos pusės atžvilgiu visada yra negatyvi kitai pusei. Taigi, bet kokia ir bet kieno diskriminacija visada bus kažkam negatyvi. Kur yra diskriminacija, ten nėra teisingumo.

Atskirą problemą sudaro smurto sąvokos išplėtimas, jam priskiriant net paprasčiausią flirtą. Įvedus tokią teisinę normą, kiekvienas vyras turėtų gauti sutikimą užkalbinti patikusią merginą.

Jei ši norma bus taikoma nuosekliai, pakibs klausimas, kaip apskritai galima bus užmegzti santykius tarp skirtingų lyčių asmenų. Kas paneigs, kad išreikšta simpatija nėra priekabiavimas ar persekiojimas, kuriuos neva siekiama užkardyti?

Visgi Stambulo konvencija Lietuvoje didžiuma visuomenės abejoja dėl kitos priežasties nei vyrų ir moterų santykiai, ar tai būtų tariamas, ar tikras smurtas, tarsi būtų norima pastarąjį pateisinti. Abejojama dėl socialinės lyties sąvokos, kurią ši konvencija įtvirtintų.

Kur teisiškai įsigalioja ši sąvoka, tai atsiliepia sankcijomis kiekvienam piliečiui, kuris šią sąvoką atmeta. Maža paslaptis, jog L. Vaigės atstovaujama institucija remiasi genderistine politika, kurioje numatoma gausybė socialinių lyčių ir lytinių orientacijų.

Šiandien Lietuvoje nėra įstatymo, kuris draustų žmogui jaustis Napoleono inkarnacija ar virtu kiaušiniu. Problema kyla, kai toks žmogus reikalauja, kad jo jaučiamą tapatybę pripažintų kiti. Tada jis gali būti nukreiptas pas psichiatrą.

Vargu, ar įstatymas turėtų reglamentuoti žmonių jausmus, kaip šiandien juos jau reguliuoja Neapykantos prevencijos teisinė bazė, įtraukta net į Baudžiamąjį kodeksą. Reglamentuotini tik veiksmai arba realūs ketinimai, sukeliantys kitam žmogui grėsmę.

Atitinkamai kiekvienas žmogus turėtų būti apsaugotas nuo diskriminacijos ar kitokios skriaudos už tai, kuo jis jaučiasi. Lygiai kaip ir žmogus, atsisakantis tai pripažinti.

Kas būtų, jei koks pusamžis vyrukas, save laikantis trylikamete lesbiete, pradėtų reikalauti įleisti jį į tokio amžiaus mergaičių dušo kambarį?

Tegul savo namuose jis jaučiasi, kuo tik nori. Bet jo teisės turi derėti su kitų žmonių teisėmis.

Štai, kodėl Stambulo konvencija yra atmestina, o Neapykantos prevencijos teisė – naikintina. Jei norime teisingos visuomenės, visi įstatymo atžvilgiu turi būti lygūs.

Už tą patį veiksmą ar sprendimą turi būti taikoma vienoda atsakomybė. Tai, beje, numato ir Lietuvos Respublikos Konstitucija – 29 straipsnis.

Autorius yra politologas, Viešosios įstaigos „Tiesa išlaisvina“ steigėjas

Šis atsakymas išsiųstas Delfi.lt, bet liko be atsako.