M. Kundrotas. Penkios klaidos vertinant Rusiją

Informaciniuose karuose dažnai sutinkamos dvi žmonių grupės: klystantieji ir klaidintojai. Ne be pagrindo sakoma, kad suklaidinti žmogų lengviau nei įtikinti, kad jis – suklaidintas.

Šiandien Rusija, tiksliau – jos režimas siekia Vakarų šalių visuomenes patraukti savo pusėn ar bent nukenksminti.

Aptarkime penkias populiariausias klaidas vertinant Rusiją, aktualizuotas invazijos į Ukrainą.

1. Jei Rusijos kaimynai, įskaitant Lietuvą, bus taikūs, Rusija jų atžvilgiu taip pat bus taiki. Rusijos invazija į Ukrainą iš esmės esanti tiktai gynyba nuo Vakarų blokų, besibraunančių vis arčiau Rusijos sienų. Yra tekę girdėti ir tokią šio vaizdinio versiją: Rusija visus karus kariavusi tik savo teritorijose.

Žinoma, jei Rusija yra visas pasaulis, ji tik savo teritorijose ir kariavo. Tik besigindama ji išsiplėtė nuo Karaliaučiaus iki Kurilų. Kalbant apie kaimynus, dekonstruoti taikios Rusijos vaizdiniui užtenka Lietuvos pavyzdžio. Abiejų Tautų Respublika padalyta būdama bene draugiškiausia Rusijai per visą savo istoriją. Pretekstu šiai aneksijai galėjo būti tik prancūzų revoliucijos idėjų plėtra.

O štai 1940-aisiais metais sovietinė Rusija aneksavo visas tris Baltijos šalis, šioms pasirašius draugystės sutartis.

Neutralumas, kuriam dabar kviečia mus Kremliaus indoktrinuoti taikos balandėliai, tapo ne saugumo garantu, o kaip tik motyvu pulti. Neturėdamos stiprių sąjungininkų Baltijos šalys virto lengvu grobiu.

Kai minkšto protelio pūkuotukai šaiposi, kad norėdama Rusija seniai mus būtų užpuolusi, tereikia priminti mūsų narystę NATO. Ukraina į NATO nespėjo. Pasekmes matome.

2. Ukraina visada buvo Rusijos dalimi. Jei kalbėsime apie šalių pavadinimus – taip. Jei apie žmones ir žemes – viskas buvo atvirkščiai. Moskovija buvo Kijevo Rusios dalimi. Pačiu pakraščiu, kur ėjo riba tarp baltų ir ugrofinų genčių.

Šis surusintas tautų mišinys išaugo į Moskoviją, o vėliau prisiėmė svetimą Rusios vardą. Istorinei Rusiai beliko pasivadinti Ukraina: beje, šis vardas siekia XII a., kai Maskva dar tiktai kūrėsi, o XVI a. Ukrainos sąvoka apėmė beveik visą šiandieninę šios šalies teritoriją.

Tautas ir valstybes apibrėžia ne tik pavadinimai. Vokiečiai, pasivadinę prūsais, dėl to netapo artimesni istoriniams prūsams. Rusijos imperija, persivadinusi Sovietų Sąjunga, nesiliovė buvusi Rusijos imperija.

Persija persivadino Iranu, Osmanų imperijos vietoje pasirodė Turkija, bet abiem atvejais tai kaip buvo, taip ir lik

o persų ir turkų valstybės. Tautas sudaro žmonės, valstybes – žmonės ir žemė.

Net atmetant Kijevo Rusios tęstinumą, Ukrainos valstybingumas skaičiuotinas nuo Hetmanato. O tai – XVII a. Ir tik po to Ukraina po truputį inkorporuota į Rusijos imperijos sudėtį.

Pagaliau, net jei Ukrainos valstybė būtų sukurta naujai, tai buvo jos tautos valia. Aukščiausias suverenas – tauta, virš kurios – tiktai Dievas.

3. Krymas istoriškai priklausė Rusijai. Krymo gyventojai patys apsisprendė grįžti į Rusijos sudėtį. Šis pasakojimas paneigiamas elementariausiomis istorijos žiniomis.

Rusijai Krymas atiteko tik XVIII a. pabaigoje. Iki tol jis priklausė turkams, totoriams, kipčiakams, chazarams, iš dalies – graikams ir Kijevo rusėnams, dabartiniams ukrainiečiams, dar anksčiau – gotams, sarmatams, skitams ir taurams.

Seniausia iš čia gyvenusių tautų, kurios išliko iki šių dienų, buvo graikai. Bet jų tėvynė buvo ne čia.

Antra pagal senumą tauta čia – totoriai, kuriems vardą davė viena iš mongolų genčių, bet kilmės požiūriu tai – ankstesnių senbuvių palikuonys, pirmiausiai – tiurkų chazarų ir kipčiakų.

Pasikapstę dar giliau randame skitus ir sarmatus, palikusius R1a ir R1b haplogrupes totoriams, o ir viena dažniausių totorių haplogrupių – G-M285 – kildinama iš Irano, skitų ir sarmatų protėvynės.

Kaip ten bebūtų, Krymo totoriai, nors ir besidalijantys šiuo vardu su Kazanės, Sibiro ir Astrachanės totoriais, susiformavo iš chazarų ir kipčiakų kaip atskira tauta, gimusi būtent Kryme.

Jei kokia nors kita tauta be totorių galėtų pretenduoti į Krymą, tai tiktai graikai. Bet jie turi savo tėvynę, o Krymo totoriai – tiktai Krymą.

Tad jie ir turėtų spręsti, kam šis kraštas priklausys. O jie pasirinko Ukrainą. Prieš senbuvių totorių valią carų ir sovietų laikais sukeltų rusų kolonistų balsas – visiškai niekinis.

4. Karą Ukrainoje sukėlė dvi pasaulio galybės – Rusija ir Vakarai. Ši versija skirta tiems, kuriems užtenka proto suvokti Rusijos atsakomybę, tačiau dar pakanka naivumo dalinti šią atsakomybę kažkam kitam. 

Rusijos propagandistai mato, kad kurie vakariečiai pernelyg kritiški, jog taptų aršiais Kremliaus sąjungininkais, tai siekiama bent paversti juos neutraliais ir pasyviais.

Ši versija ypač patraukli daugeliui buitinės galvosenos savanaudžių, kuriems svarbiausia – niekur nesikišti ir neturėti problemų.

Lokalus šios galvosenos pavyzdys – boikotuoti rinkimus, apibendrinant, kad „visi jie ten vienodi“. Geopolitikoje Vakarai prilyginami Rusijai – ir valio: nėra jokio motyvo nei kariauti, nei remti kariaujančių. Tegyvuoja taika.

Tik va, ar tokie žmonės, išvydę prievartaujamą savo vaiką, bandytų ieškoti taikos tarp aukos ir prievartautojo?

Iš tiesų Vakarai nėra šventi. Globalistinės ir leftistinės pozicijos savo agresyvumu ir totalumu prilygsta Rusijos imperializmui ir fašizmui.

Bet lieka paprastas klausimas: kas pas ką atėjo? Kai plepama, kad ukrainiečiai kovojantys svetimoje – Rusijos ir Vakarų – kovoje, užtenka prisiminti faktus.

Rusija įžengė į Ukrainą. Ne atvirkščiai. Ir Vakarai šiuo atveju – niekuo dėti. Ne amerikiečiai, britai ar lenkai puolė Maskvą, o rusai – Kijevą. Ir svarbiausi čia – ukrainiečių likimas, teisės ir valia.

5. Rusijos neįmanoma nugalėti, nes ji dar nė karto istorijoje nebuvo nugalėta. 1618 m. Rusija pralaimėjo karą su jungtinėmis lietuvių ir lenkų pajėgomis.

1610 m. Abiejų Tautų Respublika užėmė pačią Maskvą. Iš ten teko trauktis, bet galiausiai pasirašyta taika Respublikai palankiomis sąlygomis. 1710–1713 m. Rusija kariavo su Osmanų imperija ir pralaimėjo. 1856 m. pralaimėtas Krymo karas.

1905 m. Rusija gėdingai pralaimėjo daug mažesnei Japonijai. Pralaimėtas ir Pirmasis pasaulinis karas, prarastos milžiniškos teritorijos.

1920 m. jau sovietinę Rusiją sutriuškino lenkai, o 1940 m. – suomiai. 1989 m. rusus privertė trauktis afganai, o 1996 m. – čečėnai, ir tik papirkus vietos lyderius pavyko grąžinti Čečėniją į Rusijos sudėtį, už tai ligšiol mokant karingiems kalniečiams jasaką.

Ukraina jau atsikovojo didžiumą Rusijos kariuomenės okupuotų teritorijų. Rusijos „blickrygas“ gėdingai žlugo.

O šiandien mūšiai vyksta jau Rusijos teritorijoje. Kol kas rusai dar kontroliuoja siaurą pasienio ruoželį ir Krymo pusiasalį. Bet pasiekus tiek daug ukrainiečiams beliko užbaigti pradėtą darbą.

Su laisvojo pasaulio šalių pagalba tai – įmanoma. Tad padėti ukrainiečiams sutriuškinti bendrą priešą – verta ir teisinga.

Autorius yra politologas