Jau birželio 7 d., 12 val. Klaipėdos regioniniame valstybės archyve bus pristatyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo paroda „Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos“.
Dokumentuose pasakojama istorija apie Lietuvos politinės vadovybės sumanumą, karių, šaulių ir savanorių ryžtą ir kitus veiksnius, kurių dėka šiandien Lietuva yra jūrinė valstybė, turinti naujovišką, konkurencingą uostą.
Klaipėda – ne tik Lietuvos vartai į pasaulį. Klaipėdos galimybės – stabilaus ir sėkmingo mūsų valstybės vystymosi garantas.
Atgavusi Klaipėdos kraštą, Lietuvos Respublika išsilaisvino iš geopolitinių spąstų, į kuriuos buvo patekusi dar Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė – jos dvasinė ir materialioji energija skendo Rytų chaose.
Atsigręžimas į Vakarus padėjo atkurti pažeistą pusiausvyrą, pradėjo naują Lietuvos valstybingumo laiką.
Geopolitinio kodo pakeitimas teigiamai paveikė šalies kultūrinį gyvenimą, pakeitė jos ekonominį žemėlapį, atvėrė nepalyginti geresnes užsienio prekybos galimybes, suteikė prielaidų rastis naujai, jūrinei ideologijai, – skelbia parodos kuratoriai.
O tie, kurie dar šiandien nekantrauja atrasti šį tą naujo, kviečiami apsilankyti Klaipėdos regioninio archyvo Tauragės filialo parengtoje parodoje „Archyvo istorija ir dokumentai“, šio archyvo Telšių filialo parodoje„Žemaitija istoriniuose Europos žemėlapiuose” bei Zenono Norvaišo fotografijų parodoje „Telšiai. Atgal į praeitį”.
Dokumentuose atsispinti XX amžiaus istorija, tačiau fotografijų temos įvairios. Jas vienija tik aiški žinia: Lietuva – jūrų valstybė.
Aikt, aikit. Tai vienas iš mūsų istorijos paradoksų – Lietuva, visada būdama prie jūros, taip niekad ir netapo iš tiesų jūrine valstybe. Kaip ir lietuvių tauta – jūrininkų tauta. Beje, o gal čia ir slypi atsakymas, kodėl nuo 16 amžiaus mes tik traukiamės?
Betgi ne vien tik Klaipėda Lietuvą daro jūrų valstybe, bet ir Kaunas į Baltijos jūros uostus pretenduojantis – Nemuną gilinantis už valstybės lėšas, salą poliais pritvirtinęs, kad jos vandenys nenuplukdytų nuo Kauno, kad prie jos galėtų švartuotis giliavandeniai laivai iš Baltijos jūros. Taigi jūrinės ambicijos Lietuvoje yra likusios didelės.
Be to, netgi upę Jūros vardu turime. Tik va istorikai lyg ožiai užsispyrę nenori pripažinti, kad IX a. vysk. Rimberto minimas Seeburgas – yra Jurbarkas, kuriame išsilaipino atplaukęs Švedijos karalius su kariais ir po 5 dienų žygio atėjęs iki Apulės, kurioje lietuviai laikė iš Danų karaliaus atimtas vertybes, ją apsupę laikė gal 8 dienas. Taigi Lietuva jau IX a. turėjo jūrų uostą – Jurbarką (Seeburgas – angl. sea – “jūra”). Akivaizdu, Deeburgo – Jurbarko atveju tapatinti Apulę su Apuole yra ne logiška, nes dėl to, kad pastarąją, esančią netoli jūros (Klaipėdos raj.), pasiekus, plaukti iki Jurbarko nebuvo prasmės. Laikant, kad Rimberto minimu atveju buvo plaukta iki Jurbarko, tai tas sakytų, kad tos vertybės, kurias švedų karalius užsigeidė atimti iš lietuvių, buvo šalies gilumoje. Be to, gali būti, kad tais laikais Seeburgo uosto vardas atitinka dabar Kaune esančios Marvelės pavadinimą (žodis marios taip pat liet. k. reiškia jūrą, o šaknis vel/vil akivaizdu giminuotina su žodžiu vila – namas, taigi gali būti, kad sandas Marvelės pavadinime -velė yra tarminis bark-/burg sinonimas). Tokiu atveju galimas daiktas, kad švedai išsilaipino Marvelėje (Rimberto vadinamame Seeburge), iš kurios iki Apulės, kaip rašoma Rimberto, švedų žygiuota 5 dienas ir ją apgultą laikyta 8 dienas, tačiau paiimti nepajėgta. Tai bylotų, jog Apulės ne šiaip pilaitės būta, o tokios, kurioje buvo tautos (genties) iždo laikymo įrengimo vieta. Šios aplinkybės sakytų, kad švedų 5 dienas buvo žygiuota pėsčiomis (laivus švedai buvo palikę Marvelėje (Seeburge) gilyn į Lietuvą Vilniaus kryptimi. Tarp Kauno ir Vilniaus yra apie 100 km., per dieną kariuomenės pėsčiomis nužygiuoja apie 20 km. Taigi 5 dienų žygiavimo laikas atitinka atstumą tarp Vilniaus ir Kauno. Ką reiškia vardas Apule, bandymų tirti kaip ir nėra, jis istorikų sutapatintas su Apuole, kaip žinoma, esančia netoli jūros, ir to pakako. Tačiau iš Lietuvos istorijos legendinės dalies žinome, kad Vilnius radosi kaip valdovų laidojimo vieta, kai jame buvo palaidotas kunigaikštis Šventaragis. Palaidojima vieta yra kapas, o plotas skirtas kapams, vadinasi kapinėmis. Tokiu atveju yra pagrindo manyti, kad Vilnius galėjo būti vadinamas iš žodžio kapas pasidarytu žodžiu. Kaip, pvz., krivis – krivulė, drobė – drobulė, taip yra galimas ir kapas – kapulė. Taigi visiškai galimas daiktas, kad Vilnius senovėje galėjęs būti vadinamas Kapulės vardu. Tai patvirtintų ir istorijos metraštininko Strykovskio legendinė žinia, kad Gediminas Vilniaus įkūrimo sapną susapnavo nakvodamas Vilniuje “na Kapišče” (lenkiškai). Tai pakanka pagrindo išvadai, kad Rimberto rašoma Apule būtų skaitoma, kaip Kapule ir šis pavadinimas laikoma IX a. Vilniaus vardu.
Taigi Lietuva neabejotinai yra nuo seno jūrinė valstybė.
Vilna
Your comment is awaiting moderation
3 sekundės ago
Betgi ne vien tik Klaipėda Lietuvą daro jūrų valstybe, bet ir Kaunas į Baltijos jūros uostus pretenduojantis – Nemuną gilinantis už valstybės lėšas, salą poliais pritvirtinęs, kad jos vandenys nenuplukdytų nuo Kauno, kad prie jos galėtų švartuotis giliavandeniai laivai iš Baltijos jūros. Taigi jūrinės ambicijos Lietuvoje yra likusios didelės. Be to, netgi upę Jūros vardu turime. Tik va istorikai lyg ožiai užsispyrę nenori pripažinti, kad IX a. vysk. Rimberto minimas Seeburgas – yra Jurbarkas, kuriame išsilaipino atplaukęs Švedijos karalius su kariais ir po 5 dienų žygio atėjęs iki Apulės, kurioje lietuviai laikė iš Danų karaliaus atimtas vertybes, ją apsupę laikė gal 8 dienas. Taigi Lietuva jau IX a. turėjo jūrų uostą – Jurbarką (Seeburgas – angl. sea – “jūra”). Akivaizdu, Deeburgo – Jurbarko atveju tapatinti Apulę su Apuole yra ne logiška, nes dėl to, kad pastarąją, esančią netoli jūros (Klaipėdos raj.), pasiekus, plaukti iki Jurbarko nebuvo prasmės. Laikant, kad Rimberto minimu atveju buvo plaukta iki Jurbarko, tai tas sakytų, kad tos vertybės, kurias švedų karalius užsigeidė atimti iš lietuvių, buvo šalies gilumoje. Be to, gali būti, kad tais laikais Seeburgo uosto vardas atitinka dabar Kaune esančios Marvelės pavadinimą (žodis marios taip pat liet. k. reiškia jūrą, o šaknis vel/vil akivaizdu giminuotina su žodžiu vila – namas, taigi gali būti, kad sandas Marvelės pavadinime -velė yra tarminis bark-/burg sinonimas). Tokiu atveju galimas daiktas, kad švedai išsilaipino Marvelėje (Rimberto vadinamame Seeburge), iš kurios iki Apulės, kaip rašoma Rimberto, švedų žygiuota 5 dienas ir ją apgultą laikyta 8 dienas, tačiau paiimti nepajėgta. Tai bylotų, jog Apulės ne šiaip pilaitės būta, o tokios, kurioje buvo tautos (genties) iždo laikymo įrengimo vieta. Šios aplinkybės sakytų, kad švedų 5 dienas buvo žygiuota pėsčiomis (laivus švedai buvo palikę Marvelėje (Seeburge) gilyn į Lietuvą Vilniaus kryptimi. Tarp Kauno ir Vilniaus yra apie 100 km., per dieną kariuomenės pėsčiomis nužygiuoja apie 20 km. Taigi 5 dienų žygiavimo laikas atitinka atstumą tarp Vilniaus ir Kauno. Ką reiškia vardas Apule, bandymų tirti kaip ir nėra, jis istorikų sutapatintas su Apuole, kaip žinoma, esančia netoli jūros, ir to pakako. Tačiau iš Lietuvos istorijos legendinės dalies žinome, kad Vilnius radosi kaip valdovų laidojimo vieta, kai jame buvo palaidotas kunigaikštis Šventaragis. Palaidojima vieta yra kapas, o plotas skirtas kapams, vadinasi kapinėmis. Tokiu atveju yra pagrindo manyti, kad Vilnius galėjo būti vadinamas iš žodžio kapas pasidarytu žodžiu. Kaip, pvz., krivis – krivulė, drobė – drobulė, taip yra galimas ir kapas – kapulė. Taigi visiškai galimas daiktas, kad Vilnius senovėje galėjęs būti vadinamas Kapulės vardu. Tai patvirtintų ir istorijos metraštininko Strykovskio legendinė žinia, kad Gediminas Vilniaus įkūrimo sapną susapnavo nakvodamas Vilniuje “na Kapišče” (lenkiškai). Tai pakanka pagrindo išvadai, kad Rimberto rašoma Apule būtų skaitoma, kaip Kapule ir šis pavadinimas laikoma IX a. Vilniaus vardu. Taigi Lietuva neabejotinai yra nuo seno jūrinė valstybė.