Lietuvą – prancūzų menininko-keliautojo akimis

Gruodžio 13 d. Energetikos ir technikos muziejuje vyks prancūzų menininko Džeromeo Sigaros (Jérôme Cigara) akvarelių parodos „Lietuvos kelionių dienoraščiai Vakarų keliautojo akimis“ atidarymas.

Naujausioje parodoje J. Sigara pristato savo darbus, sukurtus Lietuvoje nuo 2019 iki 2022 m. pabaigos.

„Nuo Nidos iki Palūšės, nuo Palangos iki Vilniaus, nuo Klaipėdos iki Druskininkų, per Kauną ir nuostabią Nemuno deltą (su keliais pabėgimais į Baltijos ir Ukrainos kaimynystę) – visur pildžiau ištisus puslapius kelionių dienoraščių.

Ko ieškau? Vaizdo įprasminimo, išgyventos, lokalizuotos, praėjusios akimirkos. Ko siekiu? Daugiau ar mažiau prisiliesti prie jūsų baltiško jautrumo Vakarų keliautojo akimis“, – sakė parodos autorius.

Prieš parodos atidarymą pasikalbėjome su menininku.

– Apkeliavote Prancūziją, Kanadą, Afriką… Kaip atsidūrėte Lietuvoje?

– Afrikoje praleidome septynerius metus, tuomet vyresnysis sūnus išvyko studijuoti į Briuselį, kur gyvena iki šiol, tad nusprendėme grįžti į Europą.

Visada keliavome geografiniu ir kultūriniu pasirinkimu, ne dėl karjeros ar finansinių priežasčių.

Štai kelios priežastys, kodėl verta rinktis Lietuvą: Baltijos pavadinimas patraukia savo skambesiu, kaip ir Valparaisas, Ankoridžas ar Gerosios Vilties kyšulys. Parodos Gorė saloje Senegale metu radau knygą apie gintarą, Afrikoje tai buvo ir tebėra brangi puošmena.

2018 m. Orsė muziejuje Paryžiuje vyko paroda apie simboliką Baltijos šalyse, ji mus galutinai įtikino persikelti čia.

– Įdomu, kad studijavote aeronautikos technologijas, o dabar ruošiate parodą Energetikos ir technikos muziejuje. Tai ne atsitiktinumas?

– Netikiu atsitiktinumais. Užaugau sename pramoniniame mieste ir iki šiol jautriai reaguoju į daugiau ar mažiau sunykusį jo architektūros žavesį. Po technikos studijų, nors šiek tiek pakeičiau karjeros kelią, mane vis dar žavi žmogaus genialumas techninėje kūryboje.

Akvarelė yra gera technika norint išreikšti tikrovišką ar hiperrealistinį vaizdą. Kai jį daugiau ar mažiau ištepu dėmėmis, lašeliais, priartinu prie to, ką noriu išreikšti – tai man atrodo tikroviškiau, nes pasaulis nėra kaip paveikslėlis iš atviruko.

Taigi sąsaja turi būti.

– Kas patraukė jūsų dėmesį mene, akvarelėje?

– Kaip ir visi vaikai, piešiau. Dauguma nustoja piešę kai jiems būna apie 10 metų, kai gyvenime įvyksta svarbūs pokyčiai, tapatybės paieškos, klausimai apie moralę.

Piešimas gali tapti prieglobsčiu. Man pasisekė, kad tėvai domėjosi menu, vaikystėje vertė mus lankytis muziejuose, meno galerijose, o aš niekad ir nenustojau.

Akvarelė atsirado vėliau. Pirmiausia keliaujant, dėl praktinių, vietos sumetimų, paskui – dėl techninių priežasčių ir kūrybinių galimybių.

– Daug jūsų darbų yra iš Vilniaus. Kitąmet Vilnius minės savo pirmojo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 700-uosius metus. Kokiomis gatvėmis mėgstate klaidžioti? Kokie pastatai ar kiti dalykai patraukia jūsų dėmesį?

– Vilnius yra gražus miestas, jo centro baroko ar sovietinis stiliai man atrodo egzotiški. Man patinka tokie parkai kaip Kalnų, Vingio ar Sapiegos su senais medžiais ir šiek tiek suvaldyta laukine puse, kuri rodo tam tikrą santykį su gamta.

Jį atpažįstu ir didžiuosiuose Lietuvos parkuose, tokiuose kaip Aukštaitijos nacionaliniame, Labanoro ar Neries regioniniuose parkuose.

Barų ir kavinių interjerą, jų atmosferą užpildo žmonių skambesys – jaunų, senų, šeimų, visai kaip Airijos ar Niufaundlendo baruose ir kavinėse.

Ir, žinoma, žavi sostinės maldos vietos, tokios kaip Šv. Onos bažnyčia.

– Parodoje pristatote ir eskizų sąsiuvinius, kaip vadinate, dienoraščius. Jie taip pat kaip meno kūriniai, eksponatai. Kur talpinate visus sukauptus sąsiuvinius ir kodėl svarbu eskizuoti peizažo vietoje?

– Iš tiesų mano sąsiuvinius, kuriuose atsispindi didelė dalis mano (ir mano šeimos) gyvenimo istorijos, būtų galima laikyti meno kūriniu. Nors sunkiai panaudojamas ir eksponuojamas, visgi, manau, tai – ateities lobis mano vaikams.

Būdami jaunesni jie mieliau žiūrėdavo į šiuos sąsiuvinius nei į nuotraukų albumus, nes kiekvienas piešinys jiems asocijavosi su asmeniniu prisiminimu, tad turėjo daugiau reikšmės.

Piešimas vietoje mano darbui suteikia prasmę ir vertę. Būtų visai nesunku nupiešti Japoniją ten nebuvus, iš interneto nuotraukų, tačiau kokia būtų to prasmė apart dekoratyvumo ar estetikos?

– Akvarelėje dažnai naudojate koliažo techniką – Šarlio Bodlero „Piktybės gėlių“ tekstus. Kas juose įkvepia? Ar svarstėte panaudoti kurį nors lietuvišką tekstą?

– Nesu literatūros nei poezijos žinovas. Žinoma, skaitau ir užsienio literatūros knygas. Bet romano vertime neprarandame teksto prasmės, o poezija, priešingai, verčiama praranda dalį savo žavesio ir stiprybės.

Man Š. Bodleras, jei tiksliau – „Blogio gėlės“ apima bene visas temas, vienodai subtiliai ir tvirtai, tad šiuos tekstus gana lengva naudoti koliažuose su akvarelėmis.

Reguliariai naudoju tekstus iš vietinės literatūros (įskaitant lietuvių, anglų, volofų ar zulų kalbas), tačiau neįvaldęs kalbos subtilybių ieškau politiškai ir jausmiškai neutralių tekstų (kultūros žurnalų, mokslinių tekstų, straipsnių). Prancūzų kalba man leidžia tikriau ir nuoširdžiau išreikšti tai, ką noriu.

– Kaip matote Vilnių Vakarų keliautojo akimis? Ar jau pagalvojote, kur gyvenimas nuves toliau?

– Baltijos šalys man – apgaubtos paslapčių, su Prancūzijoje nežinoma istorija, paženklinta sovietmečio, tos miškų ir ežerų platybės. Visa tai – labai žavinga ir romantiška. Europos pabaiga, beveik Šiaurės šalis ir tikrai kitokia kultūra.

Kol kas esame ir gyvename čia, čia mums gera. Nuo Prancūzijos nenutolsime, bent kol sūnūs baigs mokslus. Šiaurės Europos šalys mane išties traukia.

Praėjusią vasarą buvau atrinktas į menininkų rezidenciją Suomijos Korpo saloje, bet asmeninės ir geopolitinės priežastys privertė atsisakyti pasiūlymo. Nors vis dar turiu tai mintyse, netrukus…

Paroda Energetikos ir technikos muziejuje bus atidaryta gruodžio 13 d., 17 val. ir veiks iki 2023 m. sausio 22 d. Parodos lankymas atidarymo dieną – nemokamas.

Džeromeo Sigara (Jérôme‘o Cigara) (g. 1968 m. Dekazevilyje, Prancūzijoje) studijavo aeronautikos technologijas Tulūzoje, baigęs studijas tapo mechanikos inžinerijos mokytoju. Daug kartų persikėlęs į vis kitą Prancūzijos miestą, jis studijavo plastikos meną Paryžiaus Sorbonos universitete, taip pat – André Malraux meno mokykloje Villeneuve-sur-Lot mieste.

Menininkas savo darbus eksponavo Sent-Kolomb-en-Brjujua (Sainte-Colombe-en-Bruilhois), vėliau, 2007 m., Sen Pjere ir Mikelone, Prancūzijos salyne netoli Niufaundlando. Dž. Sigara surengė parodą Leytono menu galerijoje Sent Džonse, Kanadoje, keliavo po Amerikos žemyną ir užpildė daugybę dienoraščių.

2012 m. Dž. Sigara išvyko į Afriką, Librevilį, Gaboną, savo kūrybą eksponavo Džois afrikietiškos svajonės („Joyce African Dreams“) galerijoje, keliavo po Centrinės ir Pietų Afrikos žemyną, pildydamas dienoraščius eskizais. 

2016 m., persikėlęs į Dakarą, Senegalą, menininkas dalyvavo įvairiose parodose ir Dakaro bienalėje Dak’Art 2018 m. Tuo metu taip pat iliustravo knygas.

2019 m. Dž. Sigara atvyko į Lietuvą, kurioje dabar gyvena ir kuria.