J. Burokas. Komunizmo nusikaltimai žmoniškumui neturi senaties

Birželio 1-ąją – Tarptautinę vaikų gynimo dieną Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas pakvietė mus į mitingą prie Rusijos ambasados solidorizuotis su Ukrainos tauta, siekiančią atgauti pagrobtus vaikus.

Nuo Rusijos plataus masto nepaskelbto karo pradžios iš Ukrainos neteisėtai išvežta į Rusijos teritoriją tūkstančiai vaikų, dauguma iš okupuotų Ukrainos regionų.

Ukrainos Generalinė prokuratūra teigia, kad rusai pagrobė ir išvežė iš Ukrainos apie 20 tūkst. vaikų. Vaikų grobimas ir kankinimas yra pats žiauriausias Putino vykdomo karo nusikaltimas.

Šis renginys sugrąžino į prisiminimus, kuriuos patyrė Lietuva ir jos žmonės sovietinės okupacijos, komunistinio teroro  metu.  Mitinge, po Lauryno Kasčiūno, karybos apžvalgininko Aurimo Navio ir  visuomenininko Algio Ramanausko pasisakymų, buvau pakviestas ir aš pasidalinti savo mintimis.

Prisiminiau savo vaikystę ir jaunystę. Savo akimis mačiau, kaip prieš 83 metus ir vėliau, okupavus Lietuvą, prasidėjo sovietinis komunistinis teroras.

Pro mūsų namus Ukmergėje, Antakalnio ir Nuotekų  gatvėmis važiavo sunkvežimiai su  maišais, kuriuose buvo sukrautas maistas ir kiti reikmenys, riedėjo vežimai  nuo Lyduokių, Žemaitkiemio, Želvos, Šešuolių miestelių pusės.

Prie maišų glaudėsi seneliai, moterys ir vaikai. Juos akylai saugojo raudonarmiečiai ir „liaudies gynėjai“, vėliau pavadinti stribais.

Vietiniai komunistai ir kolaborantai uoliai organizavo šią klaikią ir baisią akciją – savųjų tremtį į Sibirą. Jie nurodė kelius kaip surasti tuos tremiamųjų „nusikaltėlių“ kiemus, teikė ekzekutoriams tremiamų šeimų sąrašus.

Sužinoję apie tremties dienas, nenakvodavome namuose ir mes.

Vieną 1951 metų rytą mano tėvai sužinojo, kad tremia netoli mūsų gyvenančią mano geriausio draugo Vyginto, Kotrynos ir Juozo Šnirų šeimą.

Išdrįsau, nepabūgau nueiti palydėti jį į paskutinę, kaip man atrodė, kelionę. Mačiau graudžią sceną: vidury kambario sedėjo  draugo tėvas, prižiūrimas kareivio, o jo mama krovė visus rakandus tolimai kelionei, užrašydama ant maišų, cheminiu pieštuku, didelėmis raidėmis- Juozas Šniras.

Beje, Vyginto tėvelio brolis buvo partizanas. Grįžęs į namus, priėjau prie savo šuns, apkabinau jį ir labai verkiau, žadėdamas atkeršyti okupantams už tai, jog praradau draugą

Šnirų šeima buvo nuvežta į Jonavos geležinkelio stotį, kur buvo formuojamas tremtinių ešalonas į tolimąjį Sibirą ir ten išgirdo džiugią žinią, kad jie laisvi, gali grįžti į namus.

Juos išgelbėjo nuo tremties apsukrus senelis – Vyginto mamos tėtis – Kapočius. Be abejo, tokie išgelbėjimai nuo tremties, buvo pavieniai ir atsitiktiniai.

Kai renginio vedančioji Emilė Balodytė pakvietė tarti žodį, savo trumpą kalbą mitinge pradėjau partizanų sukurta daina, kuri susisieja su šiais laikais, su Ukrainos vaikų grobimu:

Kai mus tėvelius vežė vagonai užkalti
VERKĖ MAŽI VAIKELIAI NUO TĖVŲ ATSKIRTI.
Budėk, budėk, lietuvi, dėl laisvės Lietuvos,
Kai stribą pamatysi kulkosvaidžiai kvatos.

Būtent, antroji šio posmo eilutė, susijusi ir su šiais laikais, parašiau didžiosiomis raidėmis – su vaikų grobimu Ukrainoje.

Mitinge kalbėjęs Ukrainos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotojas  pažymėjo, kad nuo karo pradžios Ukrainoje, Rusija pagrobė 20 tūkst. vaikų, 500 nužudė ir dar tūkstantį sužeidė.

Tai žiaurūs karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumui. Putino teroristinė komunistinė politika kartojasi.

Ukraina pergyveno visą sovietinį terorą, taip pat HOLODOMORĄ, kai specialiai badu buvo numarinta apie 7 milijonai ukrainiečių.

Šiomis dienomis Rusijos okupantai su Putinu priešakyje  tęsia kruviną terorą ne tik prieš taikius gyventojus, jų gyvenvietes, bet ir prieš vaikus, siekdami juos paversti klusniais Rusijos fašizmui pavaldiniais, nusistačiusiais prieš ukrainiečių tautos prigimtį ir tradicijas.

Čia norėčiau pateikti ir konkretų sovietinio perauklėjimo pavyzdį. 1947 metais į Sibirą ištrėmė mūsų tolimų giminaičių Ališauskų šeimą.  

1949-12-30 d.Juodkiškių kaimo Ukmergės rajono slėptuvėje kartu  su  Didžiosios Kovos partizanų apygardos (DKA)  partizanų vadu Alfonsu Morkūnu-Plienu žuvo jo adjutantas, organizacinio skyriaus viršininkas Vladas Ališauskas-Puškinas, tremtinio Ksavero Ališausko tėvelis.

1959 metais Ališauskų šeima grįžo į Lietuvą. Jų sūnus Ksaveras apsigyveno pas mano tėvus, Ukmergėje…

Atvykęs į Ukmergę iš Kauno pas tėvus nudžiugau, pamatęs pas mus gyvenančius ir besimokančius vidurinėje mokykloje du tremtinių vaikus, sunkokai kalbančius lietuviškai.

Pradėjome su Ksaveru kalbėti apie Lietuvos partizanus, apie jo tėvelį. Mane nustebino pokalbis su juo.

Ksaveras aiškiai ir tiesiai kirto – savo tėvu visai nesižaviu, jis buvo „banditas“, žudė moteris ir vaikus, tik tarybų valdžia yra teisėta Lietuvoje.

Į ilgus ginčus su juo nesileidau, mūsų ryšiai nutruko. Tik atkūrus Nepriklausomybę, kai Ukmergės kapuose buvo perlaidojami iš miškų, raistų, tualetų, žvyrduobių Iškelti, išniekinti partizanų palaikai, pamačiau į iškilmingą partizanų perlaidojimo ceremonialą atvykusį iš Kauno ir žymaus partizano sūnų Ksaverą.

Jis man su gailesčiu pasakė, jog tik prasidėjus Sąjūdžiui, Lietuvos Atgimimui, perlaidojant partizanus, supratau savo tėvo nuopelnus, kokią didelę žalą padarė man  okupacinis režimas ir sovietinis perauklėjimas tolimame Sibire.

Lietuvoje sovietinės okupacijos metu ištremta 44 228 šeimų: 50 tūkst. moterų, 39 tūkst. vaikų. Pakeliui į tremtį ir tremtyje mirė 5 tūkst. vaikų.

Iki 1990 metų grįžti į Lietuvą dar negalėjo apie 50 tūkst. tremtinių. Milžiniška psichologinė žala, traumuojanti šeimas ir mūsų vaikus, buvo padaryta Lietuvai ne tik tremtyje, bet ir pačioje okupuotoje Lietuvoje.

Lietuva liko vienintelė, buvusi sovietinė respublika, kuri vis atidėlioja Sovietų Sąjungos komunistų partijos ir jos uolaus satelito Lietuvos komunistų partijos nusikalstamos, represinės, neteisinės veiklos įvertinimą.

Komunizmo nusikaltimai žmoniškumui padariniai Lietuvoje neturi senaties. Jie turi būti įvertinti LR įstatymu. Šio Įstatymo Lietuvos Respublikos Seime priėmimo atidėliojimas ir vilkinimas yra nusikaltimas.

Komunizmo nusikaltimų įvertinimas Lietuvoje būtų solidarumo su Ukrainos tauta ženklas.

Ukraina tokį įstatymą  priėmė.

Autorius yra Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas – laisvės kovų dalyvis