Gegužės 19 d., Simono Daukanto muziejus Papilėje surengė projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ pristatymą. Renginys vyko muziejaus pastate, kambaryje, kuriame paskutinius trejus savo gyvenimo metus praleido lietuviškosios istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas.
Renginyje dalyvavo projekto sumanytojas Andrius Bitaitis, Pasvalio muziejininkas Gražvydas Balčiūnaitis ir projektą vykdant išleistų 5 dokumentų rinkinių sudarytojas istorikas Tomas Baranauskas.
Šį kartą buvo diskutuojama ir Papilės istorijos tema, aiškinamasi, kada ji paminėta pirmą kartą ir kokios genties – žiemgalių ar kuršių – teritorijoje ji buvo XIII a.? Nors Papilės apylinkėse randami archeologiniai radiniai dar iš akmens amžiaus, o pačioje Papilėje esančiame senkapyje buvo laidojama nuo VII a. tačiau miestelis savo pirmuoju paminėjimu laiko 1253 m. balandžio 4 d. Pietų Kuršo dalybų akte paminėtą Pilenę. Kokios su tuo susijusios problemos, buvo kalbama renginio metu.
Projekto istorinių dokumentų fotokopijų paroda dar mėnesį po renginio bus eksponuojama Simono Daukanto muziejuje, Papilės kultūros namuose bei Papilės K. Narščiaus bibliotekoje.
Plačiau apie projektą
Žiemgala XIII a. dokumentuose – istorinių dokumentų paieškos užsienio archyvuose, studijų bei publikavimo projektas, skirtas Žiemgalos ir jos kaimyninių žemių istorinės raidos bei geografijos pažinimui.
Iki šiol projekto rėmuose yra išleisti penki leidiniai, apimantys Žiemgalą ir jos rytinį bei vakarinį kaimynus – Sėlą bei Kuršą („Žiemgalos aktai = Acta Semigalliae“, 214; „Sėlos aktai = Acta Seloniae“, 2015; „Kuršo aktai = Acta Curoniae“, 2017; „Sėlos ir Žiemgalos vyskupystės aktai. Acta episcopatus Seloniensis et Semigalliensis“, 2021; „Žiemgalos vyskupystės aktai = Acta episcopatus Semigalliensis. I dalis: Balduino aktai = Pars I: Acta Balduini“, 2022).
Šiais leidiniais geografiškai padengta trijų istoriniais ryšiais glaudžiai susietų šiaurinių baltų genčių teritorija, su kuria susiję XIII a. dokumentai labai glaudžiai persipynę tarpusavyje ir juose beveik visada galima rasti informacijos apie Žiemgalą.
Projekto dėka dokumentų rinkiniai papildė daugelį šalies bibliotekų, mokyklų, universitetų skaityklas, kokybiškomis fotokopijomis praturtino Akmenės, Joniškio, Pakruojo, Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio, Mažeikių, Telšių, Palangos, Klaipėdos, Skuodo krašto muziejus, Kuršėnų, Anykščių, Plungės viešąsias bibliotekas.
Sudarytas didelio formato dokumentų (33 vnt.) fotokopijų rinkinys, surengtos parodos Lietuvoje (LMA Vrublevskių biblioteka, Pasvalio krašto muziejus, Joniškio kultūros centras) bei Latvijoje (Jelgavos G. Eliaso istorijos ir dailės muziejus, Duobelės kraštotyros muziejus).
Negali būti, kad visiška Lietuvos pergalė Saulės mūšyje teritoriškai nieko nelėmė tais žemių užkariavimo, feodalizmo plėtojimosi laikais. Tie Sėlių, Žiemgalių vyskupysčių perdalinimai yra sietini būtent su Livonijos nugalėjimo pasekmėmis Saulės mūšyje ir perkėlimu į tas teritorijas Lietuvai pavaldžių sėlių ir žiemgalių nuo Neries (Vilios) upės ir dvarelių steigimą tose teritorijose duodant jiems vardus. Tą mintį paremtų ir Pilenės pavadinimo kaip atneštinio radimasis tose vietose.
Teko skaityti,kad Žemgala baigiasi netoli Papilio Biržų rajone, toliau į rytus- Sėlos žemė. Manau,kad tą rodo ir maždaug ten esanti rytų aukštaičių šiaurės panevėžiškių ir rytų aukštaičių kupiškėnų patarmių riba. Buvusioje Žiemgalos pusėje žodžių galūnės trumpinamos, nėra rotininkavimo ir dadininkavimo- ten buvo sakoma : starks ( gandras), mana tėvs sakydava -aik žalas pjautie ( mano tėvas sakydavo, eik žolės pjauti ), Sėlos pusėje būdavo sakoma: starkus, mono tavas sakydavo- aik žolas pjautų… Žinoma, patarmių riba nėra labai griežta- tarp jų yra pereinamųjų šnektų, turinčių abiejų patarmių bruožus, ruožas.