Kol kas nėra žinoma, kas projektavo du gretimus Žvėryno namus Vytauto g. 27 (https://alkas.lt/2022/12/17/a-stabrauskas-mediniai-vilniaus-zveryno-namai-22-vytauto-g-27/) ir 29. Namai išties nėra identiški, jie net itin skirtingi. Vis dėlto atvejis intriguojantis. Aiškiai matomas abiejų namų artimas stilistinis braižas, pateikimas: viena statinio pusė dviaukštė, o kita vieno aukšto, fasadai asimetriški, abiejų balkonuose yra durų ir langų triados. Jau nekalbant apie pasikartojančius identiškus puošybos elementus – langų, pastogės bei kitus, nors tikrai ne visus. Kita vertus, minėtos triados radikaliai skirtingos, skirtinga balkonų stogelių puošyba ir kt. Sunku pasakyti, ar tai vieno ir to paties autoriaus įgyvendinti projektai.
Šįkart pristatomas namas 1992-09-04 įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-search, unikalus objekto kodas 2652). Reikšmingumo lygmuo, regis, yra regioninis (šitaip nurodyta objekto vertinimo tarybos akte, patvirtintame 2018-11-16, žr. jo 11 punktą 4 lape, o namo aprašyme įrašyta „vietinis“). Kultūros paveldo specialistų pripažinta, jog objektas yra vertingas architektūriniu požiūriu.
Tai vilos tipo, istorizmo stiliaus pastatas, pastatytas 1906–1911 m. Tebeišlikusi namo paskirtis – gyvenamoji. Namas netaisyklingo daugiakampio plano, orientuotas šiaurės-pietų ir rytų-vakarų kryptimis. Šiaurinė pusė vieno aukšto su mansarda, o pietų – dviaukštė su mansarda.
Vakarų fasadas atgręžtas į gretimo namo Vytauto g. 27 teritoriją (1 nuotr.); būtent šioje pusėje yra šios aptvertos teritorijos vartai „į pasaulį“. Fasadas asimetriškas, su tūriniais elementais: šiauriniame gale yra priebutis, o pietiniame – rizalitas.
Uždaras priebutis (2 nuotr.) stačiakampio plano, jo apkala fragmentuota, stogelis dvišlaitis. Pastarasis papuoštas dvieiliu dviejų formų ornamentu (tokiu pat, kaip ir 27 namo), žr. 3 nuotr. Durys pakeistos. Su pakylėtu įėjimu (visas namas ant aukštų pamatų), – į priebutį veda aukšti mediniai laipteliai.
Pietvakariniame namo kampe yra laiptinės rizalitas (4 nuotr.). Savotiškai – savo padėtimi –sakytume, net iracionaliai, prisišliejęs prie namo. Jis viršuje, virš antrojo aukšto, susiaurintas, atidengiant stogo skydą su mansardos langu. Rizalito viršutinė dalis –bokštelio pavidalo (ar jis neprimena Pušų g. namo Nr. 43 taip pat laiptinės rizalito bokštelio? – 5 nuotr. ?).
Rizalito durys vienvėrės, standartinės konstrukcijos iš keturių profiliuotų stačiakampių skydelių (6 nuotr.). Stogo skydo apkala šiame fasade – zigzaginė eglutė (7 nuotr.).
Pietų fasadas (9 nuotr.) taip pat ryškiai tūrinis: čia yra priestatas-veranda su balkonu (10 nuotr.). Priestatas labai aukštai pakeltas ant akmenų-plytų cokolio. Angos pakeistos; stiklinimas, durys ir laiptai į verandą iš rytų pusės taip pat pakeisti. Vakarų pusėje tebėra senieji betoniniai laiptai (11 ir 18 nuotr.). Jie retesnio tipo, su masyviomis, plačiomis pakopinės formos sienelėmis.
Fasadas asimetrinis. Ir štai tarsi akibrokštas šiai asimetrijai: simetriška antrojo aukšto centrinė dalis – balkonas su langais abipus jo (12 nuotr.). Pusapskritimiu lenktų arkų kompozicija: nuo tų langų fasade, balkono (13 nuotr.) iki durų ir langų triados, šios kompozicijos židinio (14 nuotr.).
Balkono tvorelės ornamentuotė (14 nuotr.) itin panaši į 27-ojo namo.
Šis balkonas įrengtas kitaip, negu Vytauto g. 49 arba 27. Ten balkonų stogelius laiko šoniniai stulpai su kryžmomis, o čia stulpai be kryžmučių. Šis stogas pastiprintas pasparomis. Užpakalinės sienelės apkaloje toks pat kryžiukų ornamentas kaip ir 27-ojo namo balkonuose (15 nuotr.). Priekyje gausiai ornamentuota arkos formos fragmentiškais ažūriniais užpildais (16 nuotr.). Stilizuotais augaliniais ornamentais papuoštos ir stogo pasparėlės bei vėjalentės.
Balkono šoninės sienos įstiklintos lenktų formų stiklais (17 nuotr.). Centrinis apskritas (soliarinė forma) langelis su aplink jį spinduliais išskaidytais stikliukais buvo įstiklintas raudonu stiklu. Lenktų formų stiklai su soliariniais elementais būdingi namo statybos laikotarpiui, XX amžiaus pradžioje plintant to meto moderniajam stiliui. Panašus stiklų fragmentavimas išlikęs Vytauto g. 61, 63 (pastarajame tebėra spalvoti stiklai) verandose, 49 namo ir Pušų g. 26 frontonuose bei dar viename kitame name.
Pietų fasado vakariniame gale yra dvivėrės durys į antrąjį namo aukštą (18 nuotr.). Jos turi skardinį stogelį su metaliniu rėmu ir pasparomis (19 nuotr.). Žvėryne laukujų durų su stogelių pasparomis, kurių tarpai, dažniausiai galuose, tai yra, profiliai, daugiau ar mažiau užpildyti – išraitymais, apskritais žiedais ar net augaliniu ornamentu, nedaug (Traidenio g. 7, Pušų g. 42, Treniotos g. 31 bei kt.). Panašias į pristatomojo namo pasparas turi Traidenio g. 7 namo kiemo fasado durų stogelis.
Šiaurės fasadas (20 nuotr.) netūrinis. Užtat akivaizdžiai asimetriškas, kuo pasižymi visi šio namo fasadai, čia jau autoriaus pasirinkto stiliaus vienas pagrindinių bruožų. Fasade yra du švieslangiai, kurie žymiai atitraukti į kairę fasado pusę, ir jie pabrėžtinai skirtingos formos. Negana to, jie ir įstatyti skirtingame aukštyje (21 nuotr.). Įdomesnis šešiakampis vienastiklis švieslangis, nedažna forma (22 nuotr.).
Stogo skydo apkala – zigzaginė eglutė (23 nuotr.). Sunkiau pastebima, bet skyde irgi asimetrijos, decentralizavimo tendencija, – langelis patrauktas į kairę, šioje pusėje yra ir durys į palėpę…
Rytų fasado (24 nuotr.) dviaukštė dalis orientuota rytų-vakarų, o vienaukštė pietų-šiaurės kryptimi. Ryškiai asimetrinis vaizdas: asimetrinis langų išdėstymas, viena pusė belangė, o kitoje – langas, vienur dvigubas langas, kitur – du viengubi, decentralizuota stoglangio padėtis. Stogo skydas kaip ir kituose fasaduose – apkala zigzagine eglute (25 nuotr.). Šiaip jau Žvėryne šis apkalos variantas nedažnas (Vytauto 61, 63, Stanislovo Moniuškos 10, galbūt dar vienur kitur).
Aleksandro Stabrausko 2009–2023 m. nuotraukos.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 3 tūkst.
Neįmanoma be ašarų į šias nuotraukas žiūrėti! Neįmanoma be ašarų per Žvėryną važiuoti, per troleibuso langą matant, kad ir to, ir ano namelio neliko, jog juos sunaikino ant jų sklypo užropojusios pabaisos, beformės šiuolaikiškos dėžės. Kokiu bejausmiu reikia būti, kaip neturėti jokio skonio, kad nesigėdytum su savo griozdais į tokį rajoną įsirioglinti, kur kone kiekvienas medinukas – meno kūrinys!
Nepamenu dabar, katro vokiečių autoriaus knygoje skaičiau, kaip kalbasi dvi didmiesčio gyventojos: viena rodo kitai seną namą ir gėrisi, kad jame vis dar veikia ta pati kavinukė, tuo pačiu pavadinimu, kokiu ji buvo įsteigta čia pr. a. pradžioje, ir veikė čia visą šį laiką, saugodama jo seną dvasią. Ligi šiol ten patefonas groja muziką, kuri grojo, kai praeivės seneliai čia pasimatymus sau skirdavo. Miestas, saugantis savo gyventojų šeimų kartų istorijas, ir todėl kiekvienai ten nuo seno gyvenančių kartai toks brangus. …
O ar įmanoma, radus tinkamą progą, surengti šių nuotraukų turnė per Vakarų šalis? Nuotraukas padidinti tiek, kad įspūdis būtų stipresnis, kad kiekviena puošybos detalė išryškėtų. Prisistatymo Europai 700-metis irgi būtų proga. Ar Autorius apie tai nemąsto?