Nemėgstu rašyti apie save. Daug įdomiau kalbinti kitą. Arba pačiam būti kalbinamam. Deja, kito išgirstas žodis jau yra jo interpretuojamas, o kuo ilgesnė interpretuotojų grandinė, tuo didesnė tikimybė likti klaidingai suprastam. Kai kurie žmonės autorių pervertina, kiti – nuvertina, treti tiesiog iškreipia mintį.
Kas jam nutiko? Tokių klausimų apie save tenka girdėti vis dažniau. Tautininkas, o pasisako už Žečpospolitą.
Rūpinasi kažkokia tolima Azijos tautele, kuri mums nei naudinga, nei žalinga. Dešinysis, o kovoja su klimato kaita, už vištų ir audinių teises, o tai tiesiog žlugdo mūsų ūkį.
Krikščionis, o pasisako už valstybinį pagonių bendruomenės pripažinimą.
Pasitaiko ir sudėtingesnių klausimų. Pavyzdžiui – kaip krikščioniška artimo meilė dera su ksenofobija ir homofobija?
Arba kam iš tiesų tarnauju – Briuseliui, kritikuodamas Maskvą, ar atvirkščiai? Ar aš – dešinysis, kai kalbu apie socialinį solidarumą, ar kairysis, kai pasisakau už individualizmą, tautiškumą, krikščioniškąją dorovę?
Kadangi tokių klausimų kyla, vadinasi – žmonėms įdomu. Pakalbėkime papunkčiui.
Esu tautininkas. Jei norite tarptautinio žodžio – nacionalistas. Kaip tik todėl myliu kiekvieną tautą. Nėra nei loginio, nei moralinio pagrindo ginti savo tautą, jei tauta nėra vertybė kaip tokia, vadinasi – kiekviena tauta. Svarbios visos – nuo žydų iki hotentotų.
Net rusų tauta mano požiūriu nėra priešas. Net jei tos tautos dauguma renkasi blogį, kol joje yra bent vienas doras žmogus – nėra pagrindo jos laikyti bloga visumoje.
Palaikau įvairovę. Būtent įvairovę. Todėl man svarbu, kad pasaulis liktų įvairus. Masinės migracijos ir asimiliacijos procesai tą įvairovę naikina. Galima klausti: ar vardan grynai estetinio įvairovės motyvo dera atstumti konkrečius gyvus žmones kaip asmenis, pasmerkiant juos kančiai arba net mirčiai kur nors dykumoje arba jūroje?
Visgi tai nėra tik estetinis motyvas. Įvairove remiasi dvasinė žmonijos pažanga. Kiekviena tauta – savotiška Dievo laboratorija, žmogiškumo kalvė.
Rūpintis svetimu žmogumi – dora, bet iškreipta juo rūpintis saviškių sąskaita. Jokia pasaulio šalis nėra guminė, kad sutalpintų viso pasaulio kankinius. Kai kalbame apie žmones, bėgančius nuo tikros mirties, akivaizdu: jiems būtina padėti, bet taip, kad išvengtume žalos savo bendruomenei.
Čia yra ir kokybinių kriterijų – kalbant apie artimesnes ir tolimesnes kultūras, tiek ir kiekybinių, nustatant priėmimo kvotas.
O štai skalsesnio kąsnio ieškotojus reikia išmokyti susikurti gerovę savo šalyse. Nėra dora remti parazitą.
Kaip tautininkui, žinoma, pirmiausiai rūpi sava tauta. O šiuolaikiniame pasaulyje viena svarbiausių to sąlygų – sava tautinė valstybė. Kad ji išliktų tarp stipresnių ir agresyvesnių kaimynų, reikalinga koalicija. Ne sąjunginė valstybė, o valstybių sąjunga.
Šia ir tik šia prasme pasisakau už Žečpospolitą. Nepatinka šis vardas – vadinkite Baltokarpatija ar tiesiog Tarpjūriu.
Galima partnerė Lenkija jau išgijo nuo tarpukario imperializmo.
Rusija, deja – ne.
O iš kitos pusės graso kosmopolitinė Briuselio imperija. Šiame kontekste pyktis dar ir su Varšuva – tiesiog per didelė prabanga.
Nėra blogų tautų, bet yra teisingumui nusižengiančių valstybių. Privalu remti kiekvieną tautą, kovojančią už savo teisę gyvuoti savo protėvių žemėje.
Ar kalbėtume apie ukrainiečius, ar apie izraelitus, ar apie katalonus, kurdus, uigūrus. Tiek, kiek tokia parama įmanoma be žalos gyvybiniams savo tautos interesams.
Vieno ar kito verslininko pelnas nėra gyvybinis tautos interesas. Ekonomika nėra aukščiau moralės.
Esu krikščionis. Tikiu Dievu, kuris gerbia kiekvieno žmogaus apsisprendimo teisę. Tiesa pajėgi pati apsiginti.
Dievui mažiausiai reikia politikų gynybos. Todėl pasisakau už kiekvieno žmogaus galimybę pačiam ieškoti Dievo, nes tik asmeniškai atrastas tikėjimas gali būti autentiškas.
Štai, kodėl esu už tikėjimo laisvę kiekvienam, išskyrus tokius kultus, kurie kertasi su dora. Dora apima žmogiškus ir žemiškus santykius, todėl ji gali ir turi būti valstybės reikalas. Religija – ne.
Turiu pagrindo abejoti, ar Romuvos pasaulėžiūra yra religija pagal manąjį religijos konceptą. Kai šios bendruomenės dvasininkai dievybes laiko tiktai subjektyviais žmogaus sąmonės vaizdiniais, tai tikrai labai skiriasi nuo klasikinės religijos sampratos, kur dievai kuria žmones, o ne atvirkščiai.
Bet kas gali pasakyti, ką žmogus turi laikyti religija? Konfucionizmas yra politinė filosofija, budizmas – veikiau psichologija, islamas – teisinė sistema, bet visi jie priskiriami religijoms.
Tad jei kam nors norisi religija laikyti pasaką, kas galėtų jam tai uždrausti?
O jei bendruomenė atitinka teisės reikalavimus, kodėl ją reiktų diskriminuoti?
Esu už gyvybę. Šią poziciją savyje subrandinau daug anksčiau, negu tapau sąmoningu krikščionimi ir dar anksčiau, negu tapau tautininku. Tad ši pozicija nėra kas naujo. Tiesiog žmonės, kurie stebisi šia pozicija, anksčiau iš manęs tikėjęsi ko nors kito, per menkai mane pažinojo.
Kova už gyvybę apima ir žmogaus kūdikio apsaugą nuo pat savarankiškos ląstelės užsimezgimo, ir ekosistemų apsaugą, ir kiekvieno gyvo padaro apsaugą nuo kančios ir mirties, jei tai nėra žmogaus gyvybinių poreikių klausimas.
Kai kas sako: esi veidmainis. Pasisakai prieš kailių fermas ir vištų laikymą ankštuose narvuose, o pats „lapnoji“ mėsytę ir avi odinius batus.
Taip, esu nuosaikiai žalias. Nesu veganas. Mėsa tam tikros anatomijos žmogui yra svarbi sąlyga visavertei fizinei ir protinei veiklai. Kas apie odinius batus, jie gaminami iš gyvūnų, kurie bet kuriuo atveju suvartojami maistui.
Kailiniai žvėreliai – kas kita. Jie vartojami dėl puošmenos, kas yra tiesiog tuštybė. O maistui naudojami gyvūnai turi teisę gyventi iki lemtingos dienos be kančių.
Dėl tos priežasties pasisakau ir prieš žiaurius košer bei halal skerdimo būdus.
Pagarba gyvybei išeina tiek už dešinės, tiek už kairės ribų, ir apima jas abi. Jei dešinieji dažniau kovoja už žmogiškos gyvybės potencialą, o kairieji – už gamtą ir gyvūnus, tai tik parodo, jog tiek dešinėje, tiek ir kairėje trūksta nuoseklumo, kai gyvybė gerbiama vienu atveju ir ignoruojama kitu. Pagarba kūrinijai išreiškia pagarbą pačiam Kūrėjui.
Esu konservatyvus demokratas. Nesu nei liberalas, kuris doros ir ūkio klausimus palieka visiškai savieigai, nei paternalistas, kuris visus juos patiki valstybei.
Įstatymo baimė nėra tinkamas motyvas tapti doram, veikiau – tokiu apsimesti ir prie visų savo ydų pridėti dar ir veidmainystę. Bet valstybė turi teisę ir net pareigą nustatyti ribas, kurios gali būti labai plačios, bet tikros.
Kiekvieno žmogaus reikalas, kaip jam tvarkytis savo asmeninį gyvenimą, bet kai amoralus gyvenimas propaguojamas kitiems, ypač – vaikams, valstybė gali ir turi įsikišti. Kaip ir suteikti lygias startines galimybes ūkyje, kad žmogus galėtų apsirūpinti.
Tikiu mišria nuosavybės forma, kurioje išsitektų ir privati, ir kooperatinė, ir valstybinė nuosavybė. Tikiu socialiniu solidarumu, kad kiekvienas darbštus žmogus turėtų galimybę išsilaikyti. Netikiu nei džiunglių įstatymais, nei mistine visa reguliuojančia rinkos ranka, nei sovietinio pavyzdžio kolektyvizmu.
Esu individualistas. Nes manau, kad asmenybė – pirminė žmogiškos tikrovės forma. Bet mano individualizmas – nuosaikus, pripažįstant, kad kiekviena asmenybė gimsta, auga, bręsta ir reiškiasi bendruomenės kontekste.
Atimk iš žmogaus bendruomeninę dimensiją – ir gausi tik distiliatą. Be tikros tapatybės ir be tikrų prasmės horizontų. Žmogus tampa visaverčiu žmogumi tik duodamas ką nors kitam. Ir būtent čia – tikroji individualizmo prasmė: kad žmogus galėtų duoti kažką kitam, jis pats turi būti kažkuo.
Nesu nei ksenofobas, nei homofobas. Myliu visas tautas, bet myliu jas, kai jos gyvena savuose namuose. Gerbiu istorines tautines mažumas, bet laikau titulinę tautą šios valstybės stuburu.
Nenorėčiau, kad jis būtų prarastas, kaip jį prarado Romos imperija ir kaip baigia prarasti šiuolaikinė Vakarų Europa.
Kas apie lytines deviacijas – žmogus, turintis deviacinių polinkių, bet vengiantis jas praktikuoti, vertas tik pagarbos. Tai – kovotojas. Pažįstu tokių. Jei žmogus tai praktikuoja, bet susilaiko nuo propagandos, jis gali būti gerbtinas už kitas savybes. Bet žmogus, kuris deviacijas bando versti norma, yra tiesiog amoralus ir tautos priešas.
Kaip šios nuostatos dera su krikščionybe? Esu krikščionis būtent dėl tokių nuostatų. Nuostatų, jog Dievui rūpi mūsų dora.
Nuostatų, jog žmogaus priedermė – valdyti savo aistras, o ne joms pataikauti. Nuostatų, jog pats Dievas išaugino įvairias tautas ir suteikė joms apsigyvenimo ribas.
Rusija su savo imperine ekspansija taip pat pažeidžia šias nuostatas, kaip ir ekonominiai migrantai. „Heteroseksualus“ ištvirkėlis, keičiantis partneres dažniau, negu kojines, taip pat nusižengia dorai, kaip ir praktikuojantis homoseksualas. Lyties paskirtis – pašaukti į Žemę gyvybę. O gyvybė turi augti darnioje prigimtinėje šeimoje.
Daugumai čia išdėstytų nuostatų šių eilučių autoriaus gyvenime – jau dešimtys metų. Kito mažai, kas. Taip, jaunystėje buvau autoritaras, vėliau tapau demokratu. Jaunystėje pasisakiau už Europos Sąjungą ir jutau antipatiją Lenkijai, dabar mąstau priešingai.
Ne taip seniai maniau, kad valstybė turi reglamentuoti visus moralinius klausimus, dabar tapau nuosaikesnis ir pasisakau už privataus gyvenimo autonomiją, kol tai nėra viešumos klausimas. Tiesiog daugiau sužinojau, daugiau supratau, labiau subrendau.
Pripažįstu visų ir kiekvieno teisę mane kritikuoti. Bet norėtųsi, kad jie mane kritikuotų už tai, ką iš tikrųjų sakau. Ne už tai, ko jie patys apie mane prisigalvoja.
Viliuosi, šis išimties tvarka skelbiamas autobiografinis tekstas tam pasitarnaus.
Visus kviečiu atvirai diskusijai. Nes diskusijoje atskleidžiama tikroji tiesa.
Viesa Mariaus Ispazintis…
taip jam truksta to visuomenes demesio….
ir pripazinimo….
Siulau jums isiklausyti i savo vidini sielos balsa..
pagyventi Tyloje ir Vienatveje….pamirsti savo Ego…
patyleti kokius metus …uzsiimkite fiziniu darbu…
paarkite zeme …uzauginkite soda….Dievas yra
neisvengiamas….Ismintis deja skirta ne visiems…..
Kai neduota, tai neduota…
Esate kaip Diogenas, Mariau, išlipęs iš statinės, kuris dieną pašviečia žibintu ir sako: “Ieškau žmogaus”. Nežinote kokio, tačiau.
“Visiems patikti neįmanoma”, tuo labiau, kai šitiek briaunų. Daugumai žmonių tokie, kaip Marius, lieka nesuprasti. Tai natūralu…
jokiu spinduliojanciu deimanto briaunu Mariaus
mastysenoje nepastebejau…aisku zmogus yra mastantis…bet ne Sokratas….ir net ne Algimantas Bucys….
Pagavoti ar ne, bet būtinai parašyti yra viena. Apie mąstymą žinių neturiu.
Bučys – čia tas, kuris tarp kunigaikščių karalių ieško? Va ir parodėte savo intelektą. Jūs laukiate pasakų, kurios pakirbintų jūsų savimeilę. Siekiai mąstyti objektyviau, giliau, jums svetimi.
A Bucys yra tas kuris bando atgaivinti sveika prota apsnudusiu avinausku galvose…
AŠ, manęs / mano, man, mane, manimi, manyje (šauksmininko įvardžiai neturi, pirmasis asmuo į save nesikreipia).
AŠ, manęs / mano, man…
nepavargote cenzūruoti? Malonumas kokios rūšies?
“Briaunų” – savybių, požiūrių, vertybių, išties daug. Pakaktų net keletui žmonių. Ypač sudėtinga jas “suvirškinti”, kada jos tarytum priešingos.
Pvz. savęs laikymo tautininku ir pasisakymą už Žečpospolitą. Tarytum priešingi siekiai… Nors autorius ir paaiškina, kad Lenkija tarpukario imperializmu jau persirgusi ir, kad naująją Žečpospolitą įsivaizduoja, kaip valstybių sąjungą. Suprask – lygiateisių valstybių.
Labai praverstų patikslinimas, kokia kalba bendraujant, įmanomas lygiateisiškumas tokioje sąjungoje?
lygiai taip pat ir Jogaila galvojo pries vestuves…..kaimynu nacionalizmas niekur nedingo
Sako, kai kas keičia tikėjimą
− m.basketnews.lt/news-188134-domantas-sabonis-keicia-tikejima-jungiasi-prie-judaizmo.html
− m.delfi.lt/veidai/zmones/article.php?id=93077109
Ir tautybę?
nes krikščionybė yra judaizmo atskila, abraominė religija.
Kalbėti vien apie save neturime teisės. Už mūsų dar ir mūsų mažieji braliukai!
Vaisto nuo slavinimo viruso, deja, nėra. Todėl net ir tose etninėse baltų žemėse, kuriose tarp vietinių TAIKIAI įsiterpė, įsimaišė ir apsigyveno ten atklydusios ne tiek agresyvios, kiek tiesiog labai judrios, labai energingos slavų gentys, persimaišę su jais baltai visgi ilgainiui išnyko, tirpte ištirpo gausiai besidauginusių slavakalbių minioje. Liko tik vietovardžiai, vandenvardžiai, vienas kitas senovinis baltams būdingas statinys…
Todėl siūloma ŽPL reikštų ne tik taikų, todėl nepastebimą Lietuvos tirpimą iš vieno šono, bet ir agresyvų, labai sėkmingą „chamų” tautos bei jos kalbos užčiaupimą iš kito šono. Ir liks po mūsų tik vietovardžiai. O seniausioji baltų kalba, senovinė kultūra bei jos paveldėtojai išsisklaidys, kaip dūmas. Kitokios išeities tiesiog nebus, nes tai ne šalia bet kurios ir ne su bet kuria kaimyne įmanoma.
Prigimtis yra prigimtis. Na, ir kas, kad Kauno policija liepė vienam tokiam ypatai namuose būti. Kiek jis ištvėrė? Nors, ko gero, pats puikiai supranta, kad toks elgesys nenormalus. Kitaip kam slapstytųsi?
– O tu žinai, Petras Petraitis yra toks ir toks.
Petraitis:
– Ne, iš tiesų aš – visai kitoks.
– Matai, Petraitis apie save kalba. Kaip jam trūksta dėmesio…
Jei manote, kad čia dėl dėmesio stokos rašoma, tai kam tą dėmesį suteikiate? O gal pagal save sprendžiate?
Ignoruokite ir tiek. Vadinasi, šitas rašinys – ne jums. Užuot komentavę geriau eikite žemės arti, ką ir sugebat. O tai dabar elgiatės kaip graikų teismas su Herostratu.
pavadinimas Kas esi, Kundrotai?…..kaip ir nusako rasinoi esme….,
o kad nuo saves niekur nepabegsi…cia jus teisus….
Lenkija nėra išgijusi nei nuo tarpukario imperializmo, nei nuo žečpospolitos laikų imperializmo. Lygiai taip pat kaip ir Lietuva nėra išgijusi nuo Mikalojaus Daukšos 1599 m. paminėtos „miego ligos“, nors tarpukariu jau atrodė, kad išgijo. Matyt, tokie dalykai įsiėda kažkur giliai genuose ir tokias ligas įveikti reikia labai daug pastangų. Mums – savų pastangų, nes svetimiems ta mūsų „miego liga“ nerūpi arba net yra naudinga. O tokius kaip Lenkija ar Rusija reikia labai stipriai sumušti, kad imperializmo ligos iš jų būtų išmuštos.
Deja, Rusijos imperializmu ir jo keliama grėsme mums Lenkija stengdavosi naudotis ir mums „labai paslaugiai padėti“. Ir dabar stengiasi „mums padėti“, su mumis kurti savotiškus „draugiškus partnerystės santykius“, t.y., nuolat kaltina mus lenkų teisių pažeidimu, nuolat reikalauja kažkokių valstybinės kalbos statusui prieštaraujančių „teisių“ lenkų kalbai… Kuo skiriasi toks Lenkijos elgesys mūsų atžvilgiu nuo visai analogiškų Rusijos reikalavimų dėl rusų kalbos Ukrainoje? Rusijai labai įtinka pataikaujanti Belorusija, kuri visiškai įtvirtino rusų kalbą vietoje savosios. Kiek toli nueis Lietuva analogiškai pataikaudama Lenkijai dėl kalbos? Iš istorijos žinome, kad buvo nueita labai toli ir labai lengvai. O kai ruošdamasi ginti nuo Rusijos save ir aplinkinį regioną Lenkija sustiprės kariškai, tai neklaus Kundaroto kokia prasme jis pasisako už Žečpospolitą, o dar labiau spaus ir pati padiktuos tą prasmę. Ar tada turėsime jėgų, proto ir valios tam nepasiduoti? Patys, akivaizdu, ne. Nebent ukrainiečiai priešinsis ir tą diktatą atrems ir mūsų labui.
Galimos kaimynystės išeitys, kai dvi ar kelios tautos šonais viena į kitą trindamosi gyvena:
a) viena iš gretimai gyvenančių kaimynių itin vietoje nestygstanti, agresyvi. Vis savo kailyje netelpa, vis įvairiais gudravimais, sukčiavimais bando savo pasiekti, ir vis „per tvorą į sodą“ į kaimynių žemes veržiasi, jų gentainius savinasi, nuolat kažko iš kaimynų reikalauja, joms įvairių priekaištų turi, nebūtomis nuodėmėmis kaltina.
To baigtis? Jei aplinkinės kaimynės negeba atsispirti šios gudravimams, parodyti jai jos vietą (pvz., Čekijos atsakas kaimynei „TM“ klausimu), jų greitai nelieka, jų žemės ir gyvi likę žmonės atsiduria agresyviosios kaimynės kišenėje. Ypač, jei tokiu savo gyvenimo būdu agresyvioji jau gerokai galingesnė už kaimynes tapo.
b) Ilgai gražiai sutariančios kaimynės dažnai viena pas kitą lankosi, kai kas ir kaimynės žemėje apsigyvena, savo verslus ten vysto, mišrias šeimas kuria, daug vaikučių į pasaulį paleidžia.
To baigtis: lieka viena iš 2 tautų. Ta, kuri judresnė, ne tokia sėsli, ir vis į aplinkinių genčių žemes dairosi, ten šeimas sukuria, gausiai savo vaikus gimdo ir augina. Tai tikrai gražus kaimynių sugyvenimas, be suktų kėslų, bet… nebudrios sėsliosios kaimynės ilgainiui nė padujų nelieka. Iš dviejų taikiai sugyvenusių genčių mišinio gimsta nauja didelė tauta, iš 2 kalbų mišinio gimsta nauja kalba, joje išlieka kažkiek vietinių vandenvardžių, vietovardžių, taip pat ir pagrindinių senųjų žodžių, asmenvardžių šaknų. Ar gali šiuo atveju kaltinti guviąją kaimynę? Nebent savo nebudrumą, nesidomėjimą tautų patirtimis, nemąstymą apie savo tautos ateitį.
c) Sėslioji kaimynė blaiviu protu vertina abi galimas išeitis ir pasirenka trečią išeitį, kuri leis išsaugoti savo senąją tautą, jos žemes, jos senovinės kultūros paveldą ir perduoti tai ateities kartoms su priesaku amžiams išsaugoti šį pasaulinės reikšmės paveldą.
„Kas apie lytines deviacijas – žmogus, turintis deviacinių polinkių, bet vengiantis jas praktikuoti, vertas tik pagarbos.“ – apie ką čia? Nesupratau visai. Antra, Su linksniais – nekaip. Žodis polinkis yra vyr. giminės, tai kodėl rašoma toliau „jas“? Kiek iš lietuvių turėta, ką? Trečia. „Kas apie“ – taip slavai kalba, bet ne lietuviai. Svetimžodžių netrūksta, oi, silpnoka lietuvių kalba. Ech, tautininkai… „vadinkite Baltokarpatija ar tiesiog Tarpjūriu“ – tai čia ir su Ukraina ? Ech, tautininkai, tautininkai… Tingisi toliau „išiimties tvarka skeilbiamą autobiografinį tekstą“ krapštyti, pernelyg čia visko, bet populiacija, kaip matos, žavisi. P.S. O kas yra autobiografija ir kur ji čia?
Matosi, kad raštininkas yra lenkiškas žmogus. Jo tautiškumas yra žečpospolitinis, t.y. jogailiškas, lenkiškas. Tai parodė savo rašiniu “Pamilkime Žečpospolitą”. Taip jis tautininkas, bet lenkiškas.
Iš tikrųjų Briuselis jokių kosmopolitinių grėsmių Lietuvai nekelia. Lietuvos valstybės ir lietuvybės joje išlaikymas ir puoselėjimas visu 100 % yra Lietuvos valdžių rankose. Kad jis, sakytume, per tą 30 metų, sakytume, vykdytas savų valdžių buvo stribiškas, tai Briuselis čia ne prie ko. Beje, to valdžių stribiškumo lietuvybės atžvilgiu, regis, nėra linksniavęs ir Lansdbergis iš balkonėlio. Matyt, kad Lietuva nebuvo mokoma savo istorijos, jam tiko. Jo balso nesigirdi ir atsiradus raginimui pamilti Žečpospolitą.
Briuselio grėsmių gretinimas su Rusijos grėsmėmis veikau yra “prolenkiškų” strategų prasimanymai tam, kad užtušavus tikrąją Lietuvos pražūties grėsmę, tą kaiminystės “kosmopolitiškumą”, einantį nuo Jogailos laikų – lenkinimą.
Beje, abiem atvejais rašoma Žečpospolitos nesuprantant, kas iš tikrųjų per valstybės statuso darinys buvo ta Lenkijos karalystė ir jai priklausiusi Lietuva kaip kunigaikštija. Akivaizdu, kad tai nebuvo valstybių (karalysčių) sąjunga, o kunigaikštijos kaip karalystės provincijos prišliejimas,
Po Liublino junijos Lenkijos karūnos valstybė jau tapo sulipdyta kaip vientisa respubliškai (žečpospolitiškai) valdoma tauta (narodas, nacija). Tas matyti iš jos pavadinimo (žodyje ‘obojga’ ‘ob-‘ yra priešdėlis , reiškiantis ‘ap-‘).Tad unija buvo Lietuvos ir lietuvybės galutinę pražūtį konstatuojantis aktas.
Oskaras Milašius Lietuvos dėjimąsi su Lenkija nuo Jogailos laikų ir jo tęsimą viduaramžiais praeito anmžiaus pradžios perspektyvoje matė kaip Lietuvos ir lietuvybės prapultį.
Dabar matome, kad Lenkijos imperiškas būdas nėra dingęs – kresų atlenkinimo politika, karine jėga užgrobti Suvalkai, Augustavas – negrąžinti ir t.t. Dėl to savo imperiškumo,ūdama ES tik eiline nare, Lenkija nerimsta. Ji imasi kurpti “Trijų jūrų” valstybių grupę ar pan. Šiuo atveju, kaip matosi, Lenkijai labai svarbu, kad į ją “subyrėtų” būtent Baltijos šalys, ypač Lietuva.
Tad rašinius matyčiau – šios Lenkijos žečpospolitinės politikos ruporo vaidmenyje Lietuvoje ir regione.
“Neverta skaityti to Kundroto” – parašė trolis, šimtąjį kartą skirtingu vardu komentuodamas Kundroto straipsnį
jei Alkas nuolatos talpina, reiškia skaityti VERTA! Tai skaitykite tuos vedamuosius, „lavinkitės“. Jei tamstai atrodo, kad viskas, kas skelbiama delfy, alke, lryte, 15min ir pan. yra 100% vertinga, tai reiškiu gilią užuojautą. Jei komentatorius turi savo nuomonę, kuri visada pagrindžiama, tai visai nereiškia, kad jis yra trolis. Mano vardą nuolatiniai Alko lankytojai (-jos) senų seniausiai žino
Čia priejo Kindziulis ir pasake:
mielas Kundrotai sukalbekite desimt Garbe Dievui tevui Perkunui…..desimt Sveika Marija Zemyna…..
ir po to paviesinkite Alke nauja rasini apie Abieju tautu sajungos ne tik teigiamas bet ir neigiamas pasekmes Lietuvos valstybei bei lietuviu tautai….
Ar Lenkija pagijo, paaiškės, kai bus pereinama prie lietuviškų valstybinių mokyklų, tik lietuviškų, ir šiaip kai bus naikinami visi okupacijos padariniai bei ženklai.
„Kaip šios nuostatos dera su krikščionybe? Esu krikščionis būtent dėl tokių nuostatų. Nuostatų, jog Dievui rūpi mūsų dora. Nuostatų, jog žmogaus priedermė – valdyti savo aistras, o ne joms pataikauti. Nuostatų, jog pats Dievas išaugino įvairias tautas ir suteikė joms apsigyvenimo ribas.“ Deja, deja, visi dievai išgalvoti, jie tik mintyse, tik tautosakoje, todėl nėra čia apie ką plepėti. Jei moteris ir vyras vienas kitam jaučia abipusią aistrą, tai nuostabu. Kokia čia dar priedermė valdyti ir eiti prieš žmogaus prigimtį? Kokia atstumianti ši religija… Tokia aistra nėra jokia nuodėmė! Nuodėmė yra žmonių mulkinimas, parklupdžius juos ant kelių.
Propagandistas Solovjovas pareiškė, kad Baltijos šalys „nori grįžti pas motiną Rusiją“
– delfi.lt/news/daily/lithuania/propagandistas-solovjovas-pareiske-kad-baltijos-salys-nori-grizti-pas-motina-rusija.d?id=93071493
Kalba apie mus tris, Lenkiją, Suomiją
Spasibo, bet – ne nado!
Pagijimui nuo imperializmo yra gera profilaktinė priemonė – neutralios (tarptautinės kalbos) populiarinimas. Deja šito niekaip nenori suprasti net ir mažos tautos, kurios yra didžiausiame nutautinimo pavojuje.
Būtent, tarptautinės kalbos, tik jos nebereikia populiarinti, ją reikia mokėti ir vartoti, ji jau yra.
Taip ji yra – Esperanto, nuo žodžio espero (viltis), viltis žmonijai. Bet keli procentai visuomenėje apie ją (kaip idėją) žino ir tuo labiau moka šią kalbą? Va tam ir reikalingas jos populiarinimas – idėjos sklaida ir įgyvendinimas. Kara amiko – brangus drauge.
Kad nelabai yra ta esperanto. Tačiau tikrai yra anglų, į kurią išversta visa pasaulio klasika, kuria gali paskaityti bet ką iš bet kurios mokslo srities, ir kuri mums tikrai yra neutrali, ir dėl kurios lenkai nebeįdomūs.
Juolab, išmokti lengva. – Vien per Nacionalinį 24×7 non stop angliškas častuškas grajina. Taip nejučiom ir pereini į kalbą, kurią nuolat girdi.
Nei ten pereini, nei ką. Nuo rusų atsilaikėm, kuri buvo įsiskverbusi net į kasdienę buitį. Mums, neskaitlingai tautai, dabar yra labai palankios kultūrinės ir net geopolitinės aplinkybės, tik pasinaudokime – jokių kultūrtrėgerių aplinkui. Rusai traiškomi Ukrainoje, lenkų ambicijos saistomos NATO ir EU įsipareigojimais.
Normalus vyrukas tas Marius ir jo pažiūroms iš esmės pritariu, nors dėl Lenkijos pūkuotumo turiu abejonių ir nevisai supratau, ar Mariui gaila Romos imperijos žlugimo. Bet čia detalės, smulkmenos.
Taip, Mariaus ego paaukštintas, bet nelaikau to dideliu trūkumu. Tokie žmonės neretai pasiekia daugiau gyvenime ir sau, ir kitiems. Kaip Šarūnas Jasikevičius.
> Mikas
“Jo tautiškumas žečpospolitinis, t. y. jogailiškas, lenkiškas”. Jogaila yra iš gentes Aestiorum (Tacitas “Aisčiai”), o lenkai remiasi į Chazarium gentes (Aivaras Lileika) pamatą, Gal, Mikai, pakomentuotumėte ar Lenkija yra tautinė valstybė, ar mišri, kaip kad, pavyzdžiui, yra JAV. Ir paaiškėtų, kokio, dieną pasišviesdamas žibintu, žmogaus aplinkui save ieško Marius Kundrotas.
Teisingai parasete Rimgaudai…
jau vien tai kad Kundrotas vartoja zodi Žečpospolita…o salia skliaustuose ideda Abieju tautu respublika ..isreiskia jo mastyma…lenkiska …
smegenu plovimo pasekme…kurioje jis ir iklimpes kaip pelkeje…
Teisingai parasete Rimgaudai…
jau vien tai kad Kundrotas vartoja zodi Žečpospolita…o salia skliaustuose ideda Abieju tautu respublika ..isreiskia jo mastyma…lenkiska …
smegenu plovimo pasekme…kurioje jis ir iklimpes kaip pelkeje…
rēspūblica = rēs pūblica =
1) rzecz pospolita (liaudies labas),
2) rzeczpospolita (respublika)
pospolity (~a) = bendras (~a)
rzeczpospolita m. (kilm. rzeczypospolitej) =
1. respùblika (Lenkijos); Rzeczpospolita Polska (Lénkijos Respùblika);
2. istor. Žečpospòlita, Abiejų̃ Tautų̃ Respùblika (Lenkijos ir Lietuvos valstybė, 1569–1795)
Žinoma, galėjo kažką žadėti, žaisdami ~lita ir Litva sąskambiu. Bet raštuose tai nebuvo dvigubu L įtvirtinta… O jei neįrašyta, tai tiesa nesuinteresuotam neįrodysi, jog viena L nereiškė испокон веков lenkų žemių?
Paimti vieną žodį iš pavadinimo sudaryto iš trijų žodžių nepakank, kad būtų galima apie jį spręsti. Kalbiškai matosi, kad pavadinime linksniai yra derinami žodžiių ‘Rzeczpospolita ir obojga’. Kaip galima spręsti, jie yra vienaskaitos kilmininko linksnio. Be to, žodis ‘obojga’ giminiuotinas su lenk. žodžiu ‘obieg’, reiškinčiu apsėjimą, sugyvenimą, viešą elgesį, taip pat laikytina, kad jie abu yra sudaryti iš tos pačios šaknies pridedant priešdėlį ‘ob-‘. Tokiu atveju čia nėra šaknies ‘oba’ = abu, taigi ir reikšmės ‘abiejų’, kaip dabar yra plačiai propaguojama Lenkijai strategiškai pataikaujančių Lietuvos istorikų.
Atsižvelgiant į tai pavadinimas ‘Rzeczpospolita obojga narodow’ verstina ‘Respubliško apsėjimo tauta (nacija). Tą ir rodo istorinis faktas, t.y. kad po Liublino unijos Lenkija imta valdyti vieno Seimo. Šalys, kurios tampa Seimo valdomomis yra vadinamos respublikomis. Taigi Liublino junija paskelbė Lenkijos karūnos šalį esančia viennga tauta. Senieji – joje buvusių gal kokių 5-6 tautų vardai nustojo egzistuoti.
Tokiu atveju matosi, kad žodis ‘rzeczpospolita’ yra atitikmuo lot.’respublika’, kuris radęsis iš lot. ‘res publica’ = ‘vieši, benri reikalai’ ir kuris pagal šią lot. prasmę yra išverstas minėtais lenkiškais ‚Rzecz‘ ir ‚pospolity‘ žodžiais. Tad ieškoti jame nei Polska, nei – Litwa žodžių šaknų ‘pol- ir lit-‘ nėra prasmės.
Istoriniai faktai ir žodynai patvirtina pavadinimo “Rzeczpospolta obojga narodow’ vertimą kaip ‘Abiejų tautų respublika’ neatitikimą minėtiems faktiniams duomenims.
Tinkamas pavadinimas turėtų būti ‚Respubliško apsėjimo tauta‘ – sutrumpintai – RAT.
teisingai – vard. oboje, klmn – obojga
pospolity – vyr. gmn., pospolita – mot. gmn.
Senieji kalbininkai buvo išmokyti kaip rasti žodyne bet kokios formos žodį.
Narodow – tai vienaskaita, kaip Wroclaw, Dachau, regis ir variantas Waršaw. O tai reiškia ne ‘abiejų’, o ‘abeją’ tauta. Tai reiškia ne dvi tautas esant, o ‘abeją’ tautą, t.y. reiškia susijungimą į vieną tautą respubliškumo principais, valdant vienam Seimui.
Be to, laikyti ‘ob-‘ žodyje ‘obojga’ esant priešdėliu, kaip rusų ‘obichod’, liet. ‘apsėjimas, apeiga’ yra kalbiškai, gramatiškai tikriau. Tai neprieštarauja ir istoriniam faktui, nes karalystėje tautų buvo ne dvi, o daug.
Tauta (vns. vard). = naród (tariama: narud)
tautų = narodów (tariama: naroduv)
Tik – kam Tamstai vargti, laiką gaišti, kai tam yra tos kalbos specialistų? .
Kalbu apie 16 a. amžiaus kalbos formas, galimas prūsų genčių įtakas joms, o atsikertama dabartine gramatika. Tai va, kaip yra su tuo specialistų buvimu…
Kas per dėjimasis į Žečpospolitą, kurio “Mariai” ieško, manau yra pasakęs Oskaras Milašius, o pagal jį dėjimasis su Lenkija būtent yra ieškojimas Lietuvai pražūties. Lietuviškai – “ieškoti galo” reiškia ieškoti mirties, pražūties. Galima manyti šia prasme Jogailos (Jogalos) ir Mariaus vardai (mar- ir gal- šaknys) netgi susišaukia…
Tad laikyti Jogailą aisčiu, sprendžant iš jo vardo ir gyvenimo, kaip ir nebūtų jokio pamato. Abu šie atvejai veikiau – chazariškiais, o ne aistiškais išrodo. Apskritai lietuvybei derėtų iš savo kalbų, juo labiau rūpesčių – Jogailą išbraukti, o ir visą Gedimianą savo istorijoje peržiūrėti iš esmės praverstų.
Laikyti Jogailą aisčiu, sprendžant iš jo vardo ir gyvenimo, kaip ir nebūtų jokio pamato. Jis veikiau – chazariškiai, o ne aistiškai, išrodo. Apskritai lietuvybei derėtų iš savo kalbų, juo labiau rūpesčių – Jogailą išbraukti, o ir visą Gediminianą savo istorijoje peržiūrėti iš esmės praverstų.
šiandien Alko cenzūravimas. Veiksmingai. Sposibo, tovarišči.
ir prapuola iškart. Nuostabu. Kokioje dar pasaulio svetainėje taip yra, kas žino?
kad galimai yra sudarytas nepageidaujamų IP juodasis sąrašas. Juokinga, jei taip.
Tai gali būti palaipsnis žmonių pratinimas gyventi esant diktatūrai. Neatmestina, kad teikiant šio pripratinimo paslaugą galima uždirbti. Tai va…
* Partijų analitiniai centrai įtartini net STT
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/partiju-analitiniai-centrai-itartini-net-stt/
– tiesos.lt/partiju-analitiniai-centrai-itartini-net-stt/
„ [ … ] tai gali būti apgalvotas būdas apeiti politinėms partijoms taikomus finansavimo ribojimus. Įsteigus tokį centrą galima gauti finansavimą ir netiesioginiu būdu finansuoti savo partiją. O kad partijos pačios sau atvėrė tokias galimybes… ”
* Danutė Šepetytė. „Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“*
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro-ziniu-redakcijos-skiltis/danute-sepetyte-del-trupinio-aukso-gardaus-valgio-sauksto/
– tiesos.lt/danute-sepetyte-del-trupinio-aukso-gardaus-valgio-sauksto/
* Algimantas RUSTEIKA: Penktoji Rusijos kolona Lietuvoje – konservatoriai
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/algimantas-rusteika-penktoji-rusijos-kolona-lietuvoje—konservatoriai/
kad ir toliau mano parašymai eina į nuotekas.
Galima save paguosti, jog vagia tik genialias mintis…
Oi, ne, visos mano mintys labai jau paprastos. Tai kai kurios čia iškabinamos paklodės su įtartinomis dėmėmis yra stulbinančiai genialios. Populiacija žiūri į jas ir alpsta iš žavesio
…ištvirkėlis, keičiantis partneres dažniau, negu kojines, taip pat nusižengia dorai, kaip ir praktikuojantis….
Susiraskite parašyme šį PILNĄ sakinį. Gal iškils kokie klausimai? Tarp kitko, kaip dažnai rašytojas keičia savo kojines ir kodėl jis moteris palygina su kojinėmis?
Pašaukti į žemę gyvybę, daug gyvybių, labai paprasta. Stiklinė cukraus, du šaukštu mielių, padori šiluma, ir gyvenimas verda.
„Net rusų tauta mano požiūriu nėra priešas. Net jei tos tautos dauguma renkasi blogį, kol joje yra bent vienas doras žmogus – nėra pagrindo jos laikyti bloga visumoje“ – jei milijonai bus prieš Lietuvą, o 1 doras žmogus – ne, tai pagal rašytoją vsio chorošo, ta tauta nėra Lietuvos priešas? Nesuvokiama. Jokios logikos!!! Bendrai kalbant, o kokia tikroji Alko politinė liniją? Vidurio politikoje nėra.