A. Matulevičius. Atsakomybės išgujimas, tai nuosprendis Tautai

Gyvename jau 34-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais. Tikrai gyvename geriau nei gyvenome prie sovietų. Visų pirma turime savo valstybę.

Be to, pati gyvenimo kokybė ypač materialinis jos dėmuo tikrai, bent daugeliui, pagerėjo. Parduotuvių ir prekių įvairovė jose net per didelė.

Galime, suprantama jei turime tam lėšų, keliauti kur tik širdis geidžia. Net kalbėti, ne viešoje vietoje, gali ką nori.

Tačiau taip teigdami nepamirškime, kad ir visame pasaulyje tas gyvenimas pagerėjo. Kai kas bando kaip gėrio etaloną pateikti, kad gyvename demokratinėje valstybėje. Tačiau pats šis terminas nieko iš esmės nepasako. Reikia kalbėti apie turinį.

Gėris, kaip samprata, irgi yra subjektyvus, kaip ir daugelis dalykų šioje Žemėje. Tai visų pirma priklauso nuo supratimo, bendros kultūrinės terpės, kurioje gyvename ir svarbiausia kaip patys suprantame arba priimame tam tikras sąvokas bei vyraujančią visuomenės nuomonę.

O tai kas Gera, Teisinga, Dora, Moralu – dalinai įgaunama su genais, o daugiausia išugdoma. Supratimas apie Dorą, buities kultūrą, elgesį pirmiausia ateina per Šeimą. Būtent joje iš Tėvų mes perimame tuos pirmuosius potyrius, kurie metams bėgant tampa lemiantys.

Juos vėliau sustiprina arba atvirkščiai sunaikina Mokykla ir viešoji aplinka, kurią dabar daugiausia formuoja masinės informacinės sklaidos priemonės.

Kai kurie čia išvardyti informacijos/žinių perteikimo būdai elgiasi atsakingai ir veikia ar bent stengiasi, bendražmogiškų vertybinių sampratų rėmuose. Tai yra, tie per šimtmečius žmonių civilizacijos patirtimi sukurti orientyrai bei kultūriniai imperatyvai, kuriais vadovaujasi intelektuali, dora žmonių bendruomenė.

Tačiau pastaruoju metu, ne visame pasaulyje, o būtent Vakarų civilizacijoje akivaizdžiai vyksta gan spartus šių vertybių atsisakymas, jų naikinimo procesas.

Niekas negali paneigti, kad bent per pastaruosius pora tūkstantmečių Europos ir gan ženklios pasaulio dalies kultūrinio, intelektualinio jo paveldo ir tuo pagrindu bendražmogiškų vertybių kūrimui milžinišką įtaką turėjo krikščionybė.

Čia mes turime mintyse ne tiek pačią religiją, bet bendrą istorinį vyksmą ir mūsų civilizacijos formavimąsi. Būtent apie šią ašį ir susiformavo Vakarų civilizacija.

Tačiau didžiausias šio laikmečio paradoksas, kad būtent ši civilizacija pirmoji ir atmetė krikščionybę, kaip moralinį/dvasinį savo egzistencijos pagrindą.

Su siaubu sutikusi barbarišką Rusijos (1917m.) bolševikų revoliuciją, kuri kas žmonijos teigiamo sukurta – griovė. Ant amoralių pamatų sukurdama antžmogišką valstybę/lagerį SSRS. Ir logiška, ilgai neišsilaikiusi, XX amžiaus pabaigoje subyrėjo.

Tačiau jos pasėta šėtoniška barbariškumo sėkla sudygo ir šiandien atgimsta savo dar baisesniu demonišku pavidalu toje pačioje, prieš ją kovojusioje, Vakarų civilizacijoje.

Nors sunku, bet be pykčio objektyviai panagrinėkime, kas vyksta dabartinėje mūsų Vakarų civilizacijoje tai darydami per mažytę jos dalį – Lietuvą.

Atsisakę krikščionybės/katalikybės, kaip kultūrinės tradicijos, mes pirmiausia atsisakėme savo valstybės egzistencinio pagrindo – Šeimos instituto.

Šeimą, net be įstatymo, pakeitė gyvenimas partnerystėje (anksčiau liaudiškai sakydavo „susidėjus”). Kai kas tai priima kaip didžiulį Laisvės pasiekimą. Taip, tai tiesa. Tik Laivės nuo ko? O gi nuo ATSAKOMYBĖS!

Štai esmė dėl ko nenorima kurti Šeimos, nes nenorima įsipareigojimo. Įsipareigojimo pirmiausia vienas kitam dalintis bendru gėrių ir vargu, o svarbiausia abiejų bendras įsipareigojimas prieš trečią, kuris ateis į šį pasaulį.

Įsipareigojimas juo rūpintis ne tik materialine, bet ir jo formavimosi kaip naujos asmenybės dorovine prasme.

Šeima – tai dviejų žmonių sugebėjimas sugyventi ir sąmoningai dalintis suvokta Atsakomybę prieš naują Gyvybę, kuri palaipsniui tampa Asmenybe.

O pakeisdami Šeimą kitokia forma, mes bėgame nuo atsakomybės. Ir savo bailumą pridengiame įvairiais modernybės pramanais – kad Šeima jau atgyveno. Tai jeigu Šeima atgyveno, tada ir mes, žmonės, tampame tokia pat atgyvena, nes norime tik patogumų be atsakomybės.

Būtent nuo čia ir prasideda šiuolaikinės „modernybės“, tokios kaip vaikų neribotos laisvės nuo pareigos jausmo, jiems bandomo įdiegti tėvų ir dar išlikusių kai kurių tikrų Mokytojų.

Kalbėdami apie vaikų teises mūsų ,,šnekoriai” visiškai pamiršo jų pareigas ir iš to išplaukiančią atsakomybę už savo poelgius.

Pseudomodernistai mane puls už tai, kad bandau propaguoti ir ginti jų supratimu archaiškas, jau atgyvenusiais vertybes. Tačiau susimąstykite, kur jūs vedate ir kur nuvesite jaunąją kartą, teigdami jiems, kad Laisvė yra absoliuti.

Jūs pradedate lyg ir gražiai. Negali būti smurto prieš vaikus. O kas sako, kad tai pateisinama? Bet einame toliau. O kaip elgtis jeigu vaikas piktybiškai elgiasi, nelanko mokyklos, nesimoko?

Negana to, pradeda svaigintis, naudoti pradžiai lengvus, vėliau stipresnius narkotikus. Kad juos įsigytų pradeda vogti. Ir taip mes prarandame, galėjusį tapti padoriu mūsų bendruomenės nariu, jauną žmogų vien dėl to, kad laiku nebuvo jis sudrausmintas, nes kažkieno teorinis, nieko bendro su realiu gyvenimu neturintis, suvokimas to daryti neleidžia.

Tačiau procesas tuo nesibaigia. Pabandęs svaigintis, net nesvarbu kuo ir šiaip ne taip išsisukęs iš sunkesnių pasekmių, toks žmogus toliau žengia ieškodamas kuo lengvesnio kelio gerai gyventi.

Štai čia ir prasideda kompromisai su sąžinės likučiais imant kyšius, meluojant. Trumpai tariant, susikuria tokia gan gaji terpė asmenų, kurie nebeturi jokių doros stabdžių. Ką ten stabdžių. Jie dažnai nebeturi net supratimo kas tai yra, nes tai jų supratimu yra senių atgyvena, tai ne šiuolaikiška.

O iš kur tas supratimas bus, jeigu nuo mažens neatsirado supratimo apie atsakomybę.  Net keista, kodėl šiandien stebimės, kad nėra reikiamų mokytojų arba atsakingų valstybės tarnautojų, kodėl teisėjai ima kyšius ir kyšininkus išteisina.

O todėl, kad niekas per visus 33 metus už tai rimtai nebuvo nubaustas. Ką ten nubaustas. Nebuvo net pasmerktas.

Mes esame permanentinių skandalų liudininkai. Tai kažkas pakliuvo su kyšiu. Kitas prievartavo nepilnamečius. Dar kitas visa armiją svainių į šiltas vietas su gerais atlyginimais įtaisė.

Kažkur dingo valstybės lėšos… Galima vardyti ir vardyti. Deja, nė karto neteko girdėti, kad šie kaltininkai būtų nubausti arba bent jau viešai pasmerkti. Nieko, pilnas štilius.

Dėl ko subyrėjo daugiau nei tūkstantmetį gyvavusi Romos imperija? Ne dėl silpnos ekonomikos. Ir ne dėl to, kad ją kažkas užkariavo. Ji subyrėjo iš vidaus. Nes supuvo.

Jos moralė/dorovė visiškai pašlijo. Didikai tapo pasileidę ir silpni, ištižėliai. Imperatoriai sangulavo ne tik su seserimis, bet net su motinomis. Ir niekas neskambino varpais, nes visuomenei taip patiko, taip jie suprato didikų laisvę.

Taip jie ir sunyko. O į jų vietą atėjo, jų vadinti barbarais, bet veiklūs ir energingi. Tikrai nesinori, kad mes būtume mūsų Vakarų civilizacijos saulėlydžio liudininkai. Nes civilizacija stipri ne ginklais, o savo moraline nuostata.

Ką bekalbėtų dabartinių modernybių apologetai, bet jie visų pirma yra veidmainiai. Prisidengdami tuo, kad taip elgiasi vos ne visas pasaulis, kas jau savaime yra melagingas pramanas, jie bando į mūsų gyvenimą įterpti taip vadinamas vakarietiškas vertybes.

Bet būtinai ištrindami ir pakeisdami mūsų protėvių per tūkstantmečius kurtą ir mūsų didvyrių krauju apgintą mūsų teisę į savitą, būtent mūsų Lietuvos Tautai būdingą gyvenimo būdą.

Būdą, kuris išaugęs ant tokio monolitinio pagrindo, kaip Šeima, Dorovė, Bendruomeniškumas ir Naudinga veikla-darbas. Kartu čia žengia Pagarba vyresniam, išmintingesniam ir pripažįstančiam žmonijos pažangą per bendražmogiškų vertybių visumą.

Susimastykime bendratautiečiai, ar ne čia slypi dauguma mūsų dabartinių negandų, kaip didžiulė socialinė atskirtis, išbujojęs kyšininkavimas, patyčių kultūra tampanti jau valstybės atributu, auganti neteisybė ir dalies, toli gražu ne pačių išmintingiausių ir doriausių, mums per prievartą primetamas gyvenimo būdas.

Būdas, kuris neturi nieko bendro nei su demokratija, nei su padorumu, nei su tikromis vertybėmis. Būdas, kuris labiau tiktų postmoderniam feodalizmui.

Ar tikrai mes su jumis norime taip gyventi?

Autorius yra LRP pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės Prezidentas, buvęs LR Vyriausybės ministras, Seimo NSGK pirmininkas