A. Matulevičius. Prezidentas – tautos valios vykdytojas

Kokią didžiulę galią, net jėgą turi Lietuvos Respublikos prezidentai, kuria, deja, nė vienas iš jų nepasinaudojo!

Tautos tiesiogiai išrinktas, Prezidentas savo doruose ir išmintinguose darbuose mūsų valstybės labui ne tik gali, bet ir privalo remtis Tauta. To buvę Prezidentai – kaip ir šiuo metu valdantis – nedarė dėl vienos paprastos priežasties: jie save ne tapatino su Tauta, o laikė aukštesniais ir tarsi iš kažkur atsiųstais pateptaisiais. Be to, jie visi savo vidumi buvo biurokratinio valstybės valdymo apologetai – Prezidento vaidmenį valstybėje jie suprato ir tebesupranta tik kaip protokolinių funkcijų vykdymą. Tai labai ryškiai matosi, panagrinėjus jų kalbas, kuriose visa, kas valstybėje vyksta negero, nepatenka į jų atsakomybės ribas ir todėl tai privalo sutvarkyti kažkas kitas, bet ne tas, kuris kalba.

Gaila, bet ir dabartinis Prezidentas Gitanas Nausėda serga šia negalia. Be platesnio strateginio požiūrio į valstybės raidą, jos gerovės kūrimą niekas savaime neįvyks. Būtina suvokta ir įsisąmoninta lyderystė, kurią reikėtų suprasti ne vien kaip atstovavimą bei kalbų sakymą, bet ir kaip kasdienį kruopštų darbą telkiant bendraminčių daugumą esminėms permainoms, kurios turi įvykti šioje valstybėje.

O pirminis šių dienų uždavinys – uždegti ir sutelkti Tautą, jos sveiką branduolį (o ne viskuo pertekusius miesčionis) per daug įsisiautėjusių nesantaikos ir patyčių kurstytojų sutramdymui.

Pastaroji Sausio 13-osios aukų pagerbimo ceremonija atskleidė net tris dešimtmečius kastą prarąją tarp dviejų Lietuvų. Mums pirmoji Lietuva – tai ta, kuri sėja grūdus, kepa duoną, augina vaikus, remdamasi senolių tradicijomis, ir ne supermarketuose, o savo sieloje švenčia didžiausias metų šventes ir dar išlaiko ne visai žlugusį lietuvišką kaimą bei mūsų miestelius.

Antroji gi Lietuva yra ta, kuri iš aukšto žvelgia į pirmąją ir ne tik nevertina pastarosios, bet ir iš jos tyčiojasi ir visaip menkina. Būtent ta, antroji, atsitvėrusi metalinėmis tvoromis, ir bandė, kaip jau daugelį metų buvo įpratusi, ne nuoširdžiai, o formaliai pažymėti šią skausmingą visiems mums datą. Pamiršę pirmąjį Sąjūdžio įpareigojimą, kad valdžia privalo atsisakyti bet kokių privilegijų, jie apsistatė gausiais apsaugos daliniais ir lyg kokie turkų sultonai susėdo sau po baldakimu. Ir aukų pagerbimo ceremonijoje neleido pasisakyti nė vienam pirmosios Lietuvos atstovui!

Štai tada, nebežinodami, kaip elgtis ir ką daryti, nes jų negirdi, pirmosios Lietuvos atstovai nusprendė atkreipti į save dėmesį ir nušvilpti dabartinės valdžios atstovų kalbas ar net jas užgožti triukšmu. Tiesa, negalime atmesti ir tokios galimybės, kad tarp pirmosios Lietuvos atstovų, kurių į oficialų renginį valdžia neįsileido (štai jums ir demokratija!), buvo ir specialiai pasiųstų provokatorių, kurie triukšmaudami perlenkė lazdą.

Kad ir kaip ten būtų nutikę, objektyviai vertinant, neteisūs nei vieni, nei kiti: per tokias ceremonijas – kad tik jos būtų nuoširdžios! – triukšmauti nedera. Tam ne vieta ir ne laikas. Tik tada kyla neišvengiamas klausimas – kas ir kokiais sumetimais vadovaudamasis leido šalia vienas kito organizuoti du renginius, ir dar tuo pačiu metu? Juk ne vienam renginiui Vilniaus miesto valdžia nebuvo davusi sutikimo, o šį – palaimino. Ar tik nebuvo piktdžiugiškai siekiama būtent to apgailėtino rezultato, kurį ir matėme?

Tačiau labiausiai neteisi valdžia ir dalis jai tarnaujančios žiniasklaidos, iš karto užsipuolusios protestuotojus. Manau, kad pradžioje vis dėlto reikėjo  pasigilinti į žmonių nepasitenkinimo motyvus, juo labiau kad jie patys skundžiasi, jog valdžia ir žiniasklaida jų neišklauso, o pateiktus siūlymus tiesiog išmeta į šiukšlyną. Ir dar išsišaipo. Deja, tai tiesa. Pateiksiu tik du faktus.

Praeitų metų pavasarį taip vadinamo ,,Šeimų maršo“ atstovai pasiprašė į priėmimą pas Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nilsen. Ji juos ,, priėmė“ kur? Kieme. O po kelių dienų ta pati Viktorija Čmilytė-Nilsen priėmė LGBT atstovus – jau savo kabinete. Kaip sakoma, komentarai nereikalingi.

Rudenį Seime vyko diskusija apie žmogaus teises, apie kurias labai garsiai pasisako Laisvės partijos atstovai. Ir toje diskusijoje kalbant Advokatų Tarybos pirmininkui, teisės profesoriui Ignui Vėgėlei, valdantieji demonstratyviai išėjo iš salės. Panašių faktų faktelių galima pririnkti labai daug. To pačio ,,Šeimų maršo“ pirmasis mitingas buvo viešai ,,ištepliotas“ purvais, o dalyviai paversti marginalais. Nors po kelių dešimtmečių ir pagal savo dalyvių sudėtį, ir pagal tvarką bei turinį jis priminė Sąjūdžio mitingus. Kam buvo naudinga iš taikaus ir tauraus Lietuvos žmonių sambūrio išsityčioti? Taip kad atsakymas į klausimą, kas gi pirmieji iškasė nesantaikos kirvį, kaip liaudyje sakoma, ir durniui aiškus.

Neaiškus Lietuvos politikų ir teisėsaugos pareigūnų elgesys kitu atveju. Praėjusių metų rugpjūčio mėnesio 10 d. mitingas, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, buvo bent dalinai finansuotas Viktoro Uspaskicho. Be to, tame mitinge jis ir pats dalyvavo. Tačiau jokios atsakomybės už riaušes jam niekas neinkriminavo, net moralinės. Ir jokių etikečių niekas jam neklijuoja – klijuoja tik savo tautiečiams. Kodėl jis toks privilegijuotas ir nebaudžiamas, daugeliui tebelieka klaustukas.

Gal dėl to, kad Lietuvoje egzistuoja neliečiamųjų kasta, niekas viešai nepasmerkė ir sovietinio profesoriuas Vytauto Landsbergio, kuris be jokių sukrupulų, jam būdinga stačiokiška maniera apšaukė protesuotojus fašistais ir jedinstvenininkais… Koks didžiulis šuolis per 30 metų! Kadaise jis išvadino tautiečius šunauja – jau nekalbant apie tai, kad po to ėjo kurdupeliai, šūdmalos, runkeliai, kremliniai ir kiti panašūs ir vis riebesni epitetai. Dauguma prieš šį poną drebina kinkas ir nesiryžta sutramdyti į senatvę galutinai suįžūlėjusio, bet vis Prezidento titulo siekiančio veikėjo. Veikėjo, kuris taip įsijautė į Tautos mokytojo ir skirstytojo į tuos, kurie blogi ir kurie geri, vaidmenį, kad jau net nebesugeba suvokti, ką šneka. Juk jo konkurentas Vladimiras Putinas mus irgi fašistais vadina.

Tai kas čia vyksta? Ir kas jam suteikė teisę taip niekinti Lietuvos žmones? Kodėl jam nebuvo gėda, kai jis anūką ,,prakišo“ į Europos parlamentą, o po to ir į partijos pirmininkus – paskutinį kartą net be rinkimų? Kodėl jis, klijuodamas etiketes kitiems ir visus moralizuodamas, nepaaiškina Lietuvai, kaip jo anūko šeima sugebėjo per kelerius metus sukaupti nei daug, nei mažai – 16,5 milijono eurų turto? Ir dar iš tokio specifiško verslo kaip vaikų darželiai ir mokyklos, kurios dotuojamos mūsų valstybės?.. Juk praktiškai dalis biudžeto pinigų iš valstybės subyrėjo į Gabrieliaus ir Austėjos šeimos kišenę, bet apie tai ponas V. Landsbergis nekalba ir nieko šia tema nemoralizuoja.

Matyt, taip pagal jį ir turi elgtis Lietuvos (jų ?) žmonės. Suprantama, jam šiuose reikaluose pritaria ir buvusi ,,Lietuvos Dalia“ – Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri, sužinojusi, kad tuometis FNTT direktorius Vitalijus Gailius, tarnaudamas Lietuvai, nuosavo namo nepasistatė, išreiškė didžiulį nusistebėjimą. Štai kaip ,,jų Lietuvoje“ viskas vertinama. Gal ir nereikia stebėtis, kad jie taip nutolo nuo tos pirmos Lietuvos, jog ne tik išgirsti, bet ir suprasti jos nebesugeba. Ir jau, matyt, nebesugebės.

Daugelis net nežino, kad minėtus epitetus Lietuvos žmonėms ,,sukabino“ ne kas kitas, o Nacionalinės kultūros premijos laureatas Vytautas Landsbergis. Įdomus faktas, ar ne? Ir verčiantis susimąstyti? Beje, už kultūrą jį pagerbdavo ir sovietų valdžia, kuri 50-ojo jubiliejaus proga suteikė Vytautui Landsbergiui ,,LTRS nusipelniusio kultūros veikėjo vardą“. Tai lyg ir kultūringas žmogus turėtų būti, bet iš žodžių ar elgesio taip nepasakysi. O gal tie apdovanojimai visai ne už kultūringą elgesį?

Po tokių profesoriaus akibrokštų turbūt net neverta stebėtis, kad Algis Ramanauskas tiesiog rusišku „matu“ socialiniuose tinkluose lietuvaičius koneveikia. Nuo jo neatsilieka Andrius Užkalnis ir Rimvydas Valatka, rafinuočiau tautiečius suskirsto į savus ir priešus Andrius Tapinas ir jam talkinanti Rita Miliūtė bei nemenka dalis kitų oficiozinės žiniasklaidos atstovų. Jų elgesys ir moralė toli gražu neblizga, tačiau koneveikti ir mokinti kitus jie pirmi.

Šiame patyčių ir neapykantos liūne sunku išlikti neutraliam, nors būtent taip ir bandė elgtis ekscelencija Gitanas Nausėda. Nieko, gerbiamas Prezidente, nebus, teks po šį purvyną ir Jums pasivaikščioti. Matote, Prezidento pareigos ne vien rožėmis puoštos, reikia šias Augijo arklides kažkam bent pradėti mėžti. O kas turi padaryti pradžią, jei ne Tautos išrinktas Prezidentas?

Jūs turite du pasirinkimus. Pirmas – dar du su puse metų nieko realiai neveikti (nes protokoliniai veiksmai nėra darbas) ir dingti į atsargą. Suprantama, konservatoriai labai jau nori suregzti Jums apkaltą, bet čia jų rankos per trumpos.

O jei nenorite Tautos atmintyje išlikti tik kaip simpatiškas, 1,92 m ūgio vyriškis, privalote bent jau pabandyti tapti Tautos lyderiu – tada jau pats laikas pradėti dirbti. Ir pirmas Jūsų veiksmas, mūsų supratimu, turėtų būti kreipimasis į Tautą. Ir ne šiaip sau Kreipimasis, o kvietimas tautiečiams iš minėtos pirmosios Lietuvos surinkti 300 000 piliečių parašų Tautos Referendumui surengti. Jei tam ryšitės, patikėkite, bus surinkta ne 300 tūkstančių, o pusė milijono parašų.

O klausimai privalomam referendumui būtų šie:

1. Ar Jūs pritariate tam, kad šis Seimas būtų paleistas ir dviejų mėnesių bėgyje įvyktų nauji Seimo rinkimai?
2. Ar Jūs pritariate Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9 straipsnio pakeitimui, pagal kurį referendumui sušaukti reikėtų ne 300 tūkstančių, o 100 tūkstančių rinkimų teisę turinčių piliečių parašų?

Suprantama, tai būtų tik gera pradžia. Jūsų ekscelencija ir be jokio referendumo privalote pats susigrąžinti užsienio politikos vairą į savo rankas ir tvirtai jį laikyti, kol bus atstatytas Konstitucijos ir visų politikų priesaikos reikalavimas ,,…tarnauti Lietuvos žmonių gerovei“. Nes jau akivaizdu, kad yra keletas pretendentų į apkaltą, galimai sulaužiusių priesaiką ir šiurkščiai pažeidusių Konstituciją. Čia vėlgi, nors tai nėra malonu, Jūs, Prezidente, privalote inicijuoti jiems apkaltą. Suprantama, to labai nesinori, bet be Jūsų to nepadarys niekas kitas. Priešingu atveju jie po kurio laiko tai atsuks prieš Jus ir Jus apkaltins tuo pačiu. Ir žinokite, ranka jiems tikrai nesudrebės. Juk jums fašistai nešvilpė. Greitai bus Jūsų paklausta: KODĖL?

Ekscelencija, nebijokite ir nedelskite. Ir Vasario 16-ąją, užuot surengęs baliuką, sukvieskite Tautą į Permainų ir Santarvės mitingą. Taip bus įveiktas Rubikonas. O po to jau tik į priekį – su pirmąja Lietuva. Patikėkite, antrojoje gero nedaug. Tiesa, dar gali kilti problema ir gan kebli, kai iš jos labai greitai kai kas pabandys perbėgti į pirmąją. Bet, kaip sakoma, problemas geriausia spręsti joms iškilus. Svarbiausia ryžtis ir pradėti.

Autorius yra Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos Garbės prezidentas