M. Kundrotas. Skirtingų kartų dešinieji: sąjunga įmanoma?

Šiandien karą tarp dešinės ir kairės dar užaštrina kova tarp skirtingų kartų dešinės ir kairės stovyklų viduje. Tai nėra tik fizinio amžiaus kartos: net pirmiau tai – epochinių sampratų skirtumai.

Senoji dešinė daugiau ar mažiau sėkmingai tęsia ankstesnes tradicijas, naujoji – jas išranda, kai ką perimdama iš senosios dešinės, kai ką – atmesdama, o kai ką pasiimdama iš priešingos stovyklos.

Senoji dešinė tebegyvena praėjusio amžiaus aktualijomis, tautų tarpusavio konfliktais. Naujoji dešinė labiau linkusi užmiršti ginčus dėl kelių pasienio gyvenviečių ir vienyti visą baltąją krikščioniškąją civilizaciją kovoje su globalistais, šeimas ardančiais genderistais ir migrantais iš Trečiojo pasaulio.

Senoji dešinė dažniau slenka į liberalųjį konservatizmą ir net liberalizmą, naujoji – į socialinį konservatizmą, labiau akcentuodama aktyvią valstybę ir socialinį tautiečių solidarumą.

Nors ir vieni, ir kiti dešinieji – kalbant apie autentišką dešinę, be apsišaukėlių – akcentuoja tautinę valstybę, grėsmes ir kovą su jomis jie suvokia visiškai skirtingai.

Senoji dešinė mieliau vienysis su tautiečiu iš LGBT radikalų, nei su istoriškai konfliktavusia tauta. Naujoji – priešingai. Senoji dešinė labiau pasitiki globaliomis struktūromis, nei kaimyninėmis valstybėmis. Naujoji – atvirkščiai.

Senosios ir naujosios dešinės konfliktas – tai konfliktas tarp muziejaus ir kareivinių. Senoji karta mano, kad tai, kas vyko prieš šimtą metų, būtinai vyks ir vėl. Tai galioja ir jos baimėms, ir lūkesčiams.

Praeityje konfliktiški kaimynai puls ir vėl, mūsiškiai pakilo ant tam tikro pagrindo, ant jo kils ir vėl. Naujoji karta labiau linkusi mobilizuoti esamą tautą, jos autoritetai gyvena dabar ir veržiasi į ateitį.

Ir, kaip būdinga jaunimui – o būtent jis sudaro naujosios dešinės pagrindą – čia daugiau ambicijų tautą paversti viena didele kariuomene. Senoji dešinė dažniau akcentuoja protą, naujoji – valią.

Daugelyje šalių naujoji dešinė sėkmingai pakeitė senąją. Tai – ir prancūzų Nacionalinis sambūris (buvęs Nacionalinis frontas), ir Alternatyva Vokietijai, ir Danų tautos partija, ir Švedijos demokratai, ir latvių Nacionalinis susivienijimas, ir Estijos tautiniai konservatoriai.

Senoji dešinė čia taip suliberalėjo, o kai kur – ir sukairėjo, kad dešinėje elektorato dalyje liko daug laisvos vietos. Teliko ją užimti.

Kai kur senoji dešinė virto savo pačios karikatūra ir prieštara. Tai – ir Maltos Nacionalistų partija, užėmusi liberalią ir eurointegracinę, iš esmės – globalistinę platformą, ir Tėvynės sąjunga Lietuvoje, ir vokiečių krikščionys demokratai prie Angelos Merkel, tiesa – dabar galime stebėti renesansą per Frydrichą Mercą, kuris gana sėkmingai periminėja Alternatyvos Vokietijai nišą.

Kitur senoji dešinė pati perėmė naujosios dešinės akcentus – autentiškos Europos ir prigimtinės šeimos gynybą, antiglobalizmą, natyvizmą ir antigenderizmą, socialinį solidarumą. To pavyzdžiai – Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ bei Vengrijos Fidesz.

Išties būtų sudėtinga atsakyti, kuri – senoji ar naujoji – dešinė yra arčiau tiesos. Faktas, kad be praeities patirties jaunimas gali pridaryti daug klaidų.

Bet jaunimas turi energijos, kurią senoliai jau išsėmė. Jei kalbėsime apie konkrečias nuostatas, tai nuostata „už baltuosius krikščionis“ racionali tol, kol ji sustoja ties Rusijos siena.

Rusija savo veiksmais įrodė, kad Europai – bent jau Vidurio ir Rytų Europai – yra ne mažesnė grėsmė, nei globalistai ar genderistai.

Bet jei kalbėsime apie Europoje suvienytas tautas, priekabių ieškojimas dėl kelių kaimų ir šimto metų senumo įvykių yra tiesiog neatsakingas.

Jei žvelgsime į autentišką konservatyvią alternatyvą Lietuvoje, čia daugiausiai naujosios dešinės bruožų turi Nacionalinis susivienijimas. Jis beveik laisvas nuo praeities simpatijų ir antipatijų, nors kai kur vis dar prasimuša tarpukario krikdemų klerikalizmo ir tarpukario tautininkų antilenkiškumo žymės.

Istorinė Tautininkų sąjunga buvo tipiška senoji dešinė. Jai svarbiau buvo, ką prieš šimtmetį pasakė Antanas Smetona, nei tai, kas tautai ir tėvynei gresia šiandien.

Tiesa, jau vadovaujant Gintarui Songailai po truputį ryškėjo ir pozityviausi naujosios dešinės bruožai, labiausiai pasireiškę Juliaus Pankos laikais, pirmiausiai – kova prieš genderizmą už prigimtinę šeimą, prieš eurofederalizmą ir globalizmą – už tautinę valstybę, prieš masinę imigraciją – už Lietuvos senbuvių teises.

Šiandieninei Tautos ir teisingumo sąjungai, sutelkusiai tautininkus, centristus ir respublikonus, dar reikia apskritai apsibrėžti, kas tai – tautininkai ar liaudininkai. Jei tautininkai žmones skirsto pagal kultūrą, tai liaudininkai – pagal turtinę ir visuomeninę padėtį.

Šios sąjungos rinkimų programos buvo labiau tautiškos, bet teisėkūros prioritetai ir lyderių retorika labiau apeliavo į liaudį.

Tautininkas-liaudininkas yra toks pat oksimoronas, kaip valstietis-žaliasis. Valstietis galvoja, kaip išnaudoti gamtą, žaliasis – kaip ją tausoti.

Tautininkui pirmiausiai rūpi moraliniai ir kultūriniai, liaudininkui – socialiniai ir ekonominiai reikalai.

Vieno iš Tautos ir teisingumo sąjungos lyderių išsakyta viltis, kad kuo greičiau baigsis karas Ukrainoje, tuo greičiau Lietuvoje aktualiausiais taps komunalinio ūkio klausimai, atskleidžia, kokiame lygyje ligšiol plaukiojama.

Krikščionių sąjunga yra arčiau naujosios dešinės. Sugebėta ištrūkti iš tarpukario krikščionių demokratų tradicijos, pagal kurią krikščionimis laikyti tiktai katalikai.

Pagirtina, kad sostinėje pirmuoju krikščionių sąrašo numeriu buvo baptistas Zenonas Buivydas. Tai – didžiulis žingsnis pirmyn.

Bet ar visi konservatyvių pažiūrų Lietuvos piliečiai yra krikščionys?

Regis, čia daugiau vilties teiktų Tautos ir teisingumo sąjunga, telkianti lietuvius nuo katalikų ir protestantų iki romuvių ir laisvamanių.

Iš šalies ir iš vidaus stebint šiandienines dešiniosios alternatyvos partijas Lietuvoje sunku nusikratyti įspūdžio, kad jų lyderiai – geresni taktikai, nei strategai.

Vieni ant pjedestalo stato valstybines išmaldas už laimėtus balsus, kiti didžiausiu pasiekimu laiko kelias vietas žemiausiame savivaldos lygyje. O kas toliau? Kur valstybės, Europos, galiausiai – pasaulio vizija?

Geriausi dešiniosios alternatyvos strategai – tokie, kaip Audrius Butkevičius – arba už partijų ribų, arba antruosiuose ir trečiuosiuose ešelonuose.

Tarptautinės padėties sudėtingumas dabar sunkiausiai suvokiamas. Kai iš Rytų Maskva žvangina ginklais, o iš Vakarų Berlynas ir Paryžius per Briuselį siunčia čia vaivorykštines ordas, kai kam dar norisi profilaktiškai pasipykti ir su Varšuva.

Antano Smetonos laikais antilenkiškumas buvo pagrįstas. Dabar – ne. Lenkai nuo savo istorinių pretenzijų pagijo. Ar pagysime mes – nuo nuoskaudų?

Graudžiai ir juokingai skamba mūsų dešiniosios alternatyvos svajonės, pagrįstos užsienio pavyzdžiais arba istoriniais prisiminimais. Va, Italija, va, Švedija, va, Latvija… Ten tautininkai pasirodė puikiai. Tuoj ir mes kaip driokstelsim…

O lieka vienas procentas. Tada prasideda virkavimas: tai vis dėl korumpuotos politinės-teisinės-informacinės sistemos. Tarsi tose šalyse, kur tautininkai laimi, ji būtų geresnė.

Albertas Einšteinas sakė: tiktai kvailys gali daryti vis tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų. Vakarų tautininkai pirmiausiai pasiėmė konservatyvųjį, vertybinį elektoratą, po to pasiėmė socialistus iš kairės. Mūsiškiai viską daro atvirkščiai – išskyrus Nacionalinį susivienijimą.

Bandoma varžytis su tokiais vilkais, kaip socialdemokratai, vardanlietuviai ir darbiečiai dėl pilvo elektorato. Rezultatai – dėsningi.

Rinkėjai laukia sėkmės istorijų. Visų atstumtas, iš visur išmestas, visaip kaip nukentėjęs lyderis gali sukelti užuojautą, bet vargiai – pagarbą ir palaikymą.

Tad pirmiausiai konservatyviai alternatyvai reikia parodyti lyderius, kurie šio to pasiekę akademinėje ar visuomeninėje srityje, kurie turi strateginį mąstymą ir pasaulinio lygio viziją, kurie geba kalbėti argumentais, o ne tik rėksmingais plakatais ar šūkiais.

Nacionalinis susivienijimas tai sugebėjo. Kitų alternatyvių partijų sėkmė priklauso nuo to, ar sugebės jos.

Autorius yra politologas