J. Basanavičius. Pasijutau lietuviu esąs

Ištraukos iš Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ (J. Basanavičius. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1970, p. 11–12, 888, 14–15, 17–18, 30–33).

Prieš pastarąjį 1863 m. „lenkmetį“ ir nuo baudžiavos atvadavimą mūsų kampe kaimuose beveik niekur nebuvo mokyklų: tik miestuose kaip Vilkaviškis, Kalvarija pradines mokyklas galima buvo rasti, nors ir labai menkas, nes menkose lenkų mokytojų rankose.

Marijampolėje buvo szkoła powiatowa [„pavieto“ – apskrities mokykla] su 4 klasėmis, seniau čion, rodos, iš Seinų atkelta, kuri ypatingai lietuviškų „klopų“ [baudžiauninkų] vaikams buvo įtaisyta. Tokiems būtent vaikams, kurie norėjo į kunigus eiti. Jei kas norėjo Suvalkų gimnaziją pasiekti, turėjo „šlėkta“ būti. Tik po lenkmečio šitos gimnazijos durys ir „klopų“ vaikams atidaryta.

Kad geriau lenkų kalbos mokytųsi, buvo draudžiama lietuviškai tarp savęs kalbėti ir prakalbėjusiam buvo kabinama ant kaklo „metelinga“, kurią vaikas turėjo iki tol nešioti, pakol išgirsdavo kitą lietuviškai prakalbėjusį, kuriam tuomet galėjo ant kaklo pakabinti nuo savęs nuėmęs.

[Sudarytojos D. Krištopaitės pastaba: Metelinga (perdirbinys iš lotynų k. nota linguae ‘kalbos žymė’) – mokinių bausmės lentelė, kabinama ant kaklo ir nešiojama skirtą dienų skaičių.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje metelingą buvo įsivedusios jėzuitų mokyklos kaip negabių ir nedrausmingų mokinių bausmės priemonę. Vėliau metelinga buvo įvesta į visas mokyklas ir kabinama tik lietuviškai prakalbėjusiam mokiniui. Metelingos buvo panaikintos po 1864 m., kai visas mokyklas perėmė valdžia.]

***

Mokykla tuomet buvo Vilušio, sulenkėjusio lietuvio, rankose, kursai savo šeimoje vartojo lenkų kalbą. Jisai anais laikais turėjo būti skaitomas gana geru mokytoju su vidutiniu mokslu. Čia mokinta tikybos, artitmetikos, geografijos, lotynų, lenkų, o vėliau ir rusų kalbos. Išguldymo kalba, kaip visur kitur tuomet, taip ir čia, buvo lenkiška.

Šita „pavieto mokykla“ turėjo tuo laiku inspektorių-direktorių tūlą sulenkėjusį storpilvį prancūzą Langri, kursai čia, kad sulenkinus lietuvių „mužikų“ vaikus, labai uoliai rūpinosi ir trūsėsi. Ne tik apie išsimokinimą lenkų kalbos rūpinosi – Langri stengėsi, kur tik galima, permainyti lietuviškas pavardes į lenkiškas, vienam -icz, kitam -ski prikabindamas, iš Vabalo Žukovskį darydamas ir t. t.

Šita szkoła powiatowa 1867 m. papildyta trimis aukštesnėmis klasėmis ir gimnazija paversta, o drauge su tuomi vieton lenkų kalbos tapo įvesta rusiška mokslui dėstyti.

Didžiausia, seniau negirdėta naujiena buvo ir lietuvių kalbos – po dvi valandi savaitėje – gimnazijon įvedimas, ir šis nuotykis kaip į mane, taip ir į kitus lietuvius turėjo nemenką įtekmę. Nes, priėmus lietuvių kalbą Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose, jauni lietuviai iš palengvo pradėjo nuo tos limpamos ligos, polonizacija vadinamos, atsikrėsti ir, nors ne visi, ir apie savo kalbos ir tautos reikalus bandė palengvėle rūpintis.

Tik labai gaila, neturėta tuomet gerų lietuvių kalbos mokytojų. Žemesnėse klasėse lietuvių kalbos mokino piešimo mokytojas Rutkauskas, aukštesnėse – žemaitis Ulinskas, matematikos mokytojas. Visas lietuviškos kalbos mokslas buvo – vertimas iš rusų kalbos į lietuvių ir vice versa, taipogi lyginimas tūlų lietuviškų žodžių su panašiais graikiškais, lotyniškais ir slaviškais.

Apie mokslišką kalbos išguldymą ir išmokinimą negalima nė kalbėti, nes patys mokytojai nei apie lietuvių kalbos gramatiką, nei apie ką kitą nė kokios nuovokos neturėjo.

***

Šeštoje klasėje esant ant Velykų išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot, ir, turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės…

Pasirodo, kad keliaujančiųjų vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo antros klasės mokiniu, ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės varpuose“ („Varpas“, 1893, Nr. 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: Augin tėvas du sūneliu… Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. Chłop [baudžiauninkas, prasčiokas], – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau.“

Mat buvo nutautėjęs.

***

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi dideliausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Aušra“.

Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kai kada atsisakydavo talpinti arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pavyzdžiui, „Apie senovės Lietuvos pilis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savą organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo.

Todėlei laiškais, gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais, aš jiedviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija ir, abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Aušros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais.

Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes, ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą – 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino.

Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“, graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį.

Tarytuma aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas. Taip ir atsitiko.

***

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur kitur išsiuntinėjus, jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazanės rašė: „Ačiū, šimtąsyk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražumo liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau…

Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Aušros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dūmojau“ ir t. t. Taipogi M. Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir kiti rašė su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V. Kudirka savo „Tėvynės Varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspūdį, kokį į jį padaręs pirmasis „Aušros“ numeris:

Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūriu, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. Pranašas, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“… ir neprisimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi…

Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ik šiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau.

Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžinamai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu…

Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs.

Ta valanda antrojo užgimimo per daug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kaip ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui.

Parengė Dainius Razauskas