A. Baniulaitienė, A. Pangonytė. Apie moterų pavardes. Kodėl pritarta -ė, bet nepritarta -a

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir išgirsti jų siūlymus.

Kalbant apie asmenvardžius pasakytina, kad pavardės yra vienas iš ryškiausių tautinio tapatumo ženklų.

Per kelis šimtmečius susiklosčiusioje pavardžių sistemoje moterų pavardės – išvestinės, sudarytos vyriškos pavardės pagrindu;

grįžtant prie tarpukario Lietuvos – su šeiminį statusą žyminčiomis priesagomis.

Vyriška pavardė, kaip pamatinis giminės asmenvardis, turi visas gramatines galūnes:

-as, -a, -ia, -ė, -is, -us, -ius.

Moterų pavardės, ar su priesaga, ar be jos, turi galūnę –ė. Kodėl dėl -ė pritarta, bet dėl -a – ne?

Seimo narės Ievos Pakarklytės 2023 m. sausio 6 d. Kalbos komisijai adresuotame rašte siūloma įteisinti lietuvių moterų pavardes su galūne –a, kai vyro pavardės baigmuo yra –a (pvz., vyr. Stoma ir mot. Stoma, vyr. Razma ir mot. Razma).

Kol kas vienintelis Seimo narės argumentas šiam pokyčiui buvo neva „sudaromos diskriminacinės sąlygos, kai tam tikriems asmenims yra leidžiama galimybė pasirinkti pavardės darybą, tuo tarpu kitiems asmenims ši galimybė yra ribojama“.

Turėta omenyje, kad daroma išimčių, kai šeimoje (giminėje) yra išlaikoma moterų pavardė su galūne -a pagal kitos, ne lietuvių, kalbos taisykles (Čaika, Diuba, Rajevskaja, Freiberga ir kt.).

Seimo narei ir buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai.

Todėl plėsti būdų ir keisti nutarimo nenumatoma.

Tačiau VLKK neuždaro durų svarstymams, jei rastųsi daugiau kultūrinių argumentų, būtų atlikta išsami poreikio analizė.

Sistemos pokyčiai dažniausiai sulaukia aštrių nevienareikšmių visuomenės reakcijų. Kadangi mūsų visuomenė nėra vienasluoksnė, vieniems naujas sprendimas atrodo parankus, o kitiems visai nepriimtinas.

Taip nutiko ir 2003 metais Kalbos komisijai greta tradicinių priesaginių, šeiminį statusą žyminčių pavardžių su priesagomis –ienė, –uvienė ir -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, įteisinus šeiminio statuso nerodančias moterų pavardžių formas vien su galūne –ė, plg.:

vyr. Alekna – mot. Aleknienė, Aleknaitė ar Aleknė; Jablonskis – Jablonskienė, Jablonskytė ar Jablonskė; Lapėnas – Lapėnienė, Lapėnaitė ar Lapėnė; Baltrus – Baltrienė, Baltrutė ir Baltrė.

Kai kurie šaipėsi, kai kurios džiaugėsi. Svarbu pabrėžti, kad patvirtintas, rodos, naujas moterų pavardžių darybos būdas iš tiesų savas, lietuviškas, prikeltas iš užmaršties.

XVII a. bažnytinėse krikšto registracijos knygose kai kada krikštijamos mergaitės pavardė buvo rašoma su priesaga –aitė (Raudaitė), o suaugusi ta pati moteris jau vadinama Raudė.

Tokios moterų pavardžių darybos paliudijimų išliko tarmėse:

vyras, pavyzdžiui, turi pavardę Naudžiūnas, o moteris – Naudžiūnė.

VLKK tokį būdą įteisino kaip oficialų.

Galūnės –a ir –ė rodo gramatinę moteriškąją giminę ir tas leidžia puikiai skirti vyrų ir moterų vardus, pvz.: Jovita ir Jovitas, Aldona ir Aldonas, Birutė ir Birutis.

Tačiau pavardžių lauke yra kitaip:

Burba, Varna, Abišala ir taip pat Lapė, Lingė, Zubė, Žuvelė pirmiausia atpažįstamos kaip vyrų (giminės) pavardės.

Taip pat iš moters pavardės formos nesunkiai atpažįstame, kuri lietuviška:

Kovalevska, Kovalevskaja ar Kovalevskė; Petkevič, Petkeviča ar Petkevičė.

Šiuo atveju svarbu ne pavardės etimologinė kilmė, o daryba (etimologiniu požiūriu didžioji lietuvių pavardžių dalis ne baltiškos kilmės).

Nebūdingų lietuvių kalbai moterų pavardžių formų tuo tarpu nutarta į taisykles netraukti, o tarp piliečių pavardžių pasitaikančios įvairios moterų pavardžių formos atspindi ir tautinę šalies gyventojų įvairovę, ir istorijos posūkius (kas gimęs tremtyje, kas išeivijoje, kas grįžęs su užsienine pavarde).

Nė vienam papročiui neužkertamas kelias, kartu neabejotina, koks yra savas.

Primename, kodėl ieškota nepriesaginio moterų pavardžių darybos būdo.

Dėl to, kad moters pavardės su priesagomis parodo jų šeiminį statusą, vyrų pavardės – nerodo ir tai galėtų sudaryti nelygias galimybes, pavyzdžiui, įsidarbinant.

Todėl 2003 m. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba patarė Kalbos komisijai nustatyti tokį moterų pavardžių darybos variantą, kuris „neteiktų galimų žinių apie jų vedybinį statusą“.

Kalbos komisijai įteisinus nepriesaginį moterų pavardžių darybos būdą su galūne –ė galimybė susidaryti diskriminacijos sąlygoms panaikinta.

Tokiu darybos būdu gali pasinaudoti tiek ištekėjusi moteris, tiek tėvai – suteikdami pavardę dukrai.

Visuomenėje gausu pavyzdžių, kai aukštas pareigas užima tiek moterys, turinčios pavardę su priesaga –ienė, pvz.:

Degutienė, Juknevičienė, Navickienė.

Tiek pavardes su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, pvz.:

Grybauskaitė, Šimonytė, o pastaruoju laiku ir su nepriesaginės darybos pavarde – Skaistė, ir kitos, savo tautinės kalbos, pavarde – Dobrowolska.

Be to, nors nėra dažnos, bet galimos ir dvigubos pavardės, pvz., Morkūnaitė-Mikulėnienė. Akivaizdu, kad pasirinkimo daug.

Svarbu paminėti, kad tuokiantis moteriai nėra privalu atsisakyti savos pavardės.

Atsižvelgiant į tai, kad pavardė – giminės asmenvardis, keliaujantis iš kartos į kartą dešimtmečiais ir šimtmečiais, tomis gyvenimo akimirkomis, kai svarstoma, ar priimti sutuoktinio pavardę, ar pakeisti prigimtinę savo giminės į vyro, patartina pasidomėti, kokios moterų pavardės toje giminėje.

Naują pavardę priimti su pagarba.

Asmenvardžių, vietovardžių klausimus svarsto ir siūlymus Kalbos komisijai teikia Vardyno pakomisė (sudėtį žr. čia). 

 Aistė Pangonytė yra VLKK vyriausioji specialistė, Aurelija Baniulaitienė yra VLKK ryšių su visuomene specialistė