S. Birgelis. Minint 1863 metų sukilimo 160-ąsias metines (I)

Kuo mums, lietuviams, šis įvykis buvo svarbus? Ko norėjo, ko siekė, dėl kokių sumanymų, už kokią valstybę, socialinę tvarką kovojo sukilėlių rengėjai?

Koks likimas galėjo laukti Lietuvos, jei sukilimas būtų sėkmingas? Ar Lietuvai jis buvo toks pat reikšmingas kaip Lenkijai?

Mūsų laikais dauguma lietuvių nesugebėtų arba klaidingai į šiuos klausimus atsakytų.

Apie sukilimą daug kalbėta prieš 10 metų, minint 150-ąją jo sukaktį.

Ši tema sugrįžo, kai 2017 m. Vilniuje surasti ir atkasti, o 2019 m. iškilmingai perlaidoti šio sukilimo vadų palaikai.

***

Šiandien, minint 160-ąsias įvyko metines, pravartu prie šios temos sugrįžti.

1863 metų sausio 22 dieną Varšuvoje sukilėliai paskelbė atsišaukimą į tautą. Tą patį atsišaukimą atkartojo Lietuvos sukilimo vadovybė Vilniuje.

Ji buvo vadinama Lietuvos provincijų vykdymo skyriumi, tai rodo, kad Lietuvos sukilėliai buvo pavaldūs Varšuvai.

Bendras (vienijantis) sukilėlių tikslas buvo išsivaduoti iš Rusijos imperijos.

Nors nesutarimų būta tarp Varšuvos ir Vilniaus, bet apie nepriklausomą Lietuvą sukilimo kontekste nebuvo nė kalbų.

Sukilimo konservatyvusis sparnas (baltieji), kurį sudarė dvarininkai, siekė susitarti su carine valdžia. Šiai grupei atstovavo – Jokūbas Geištoras.

Baltieji tikėjosi visų pirma užsienio valstybių įsikišimo ir paramos. Jie nenorėjo daryti didelių perversmų ar keisti socialinių santykių. Lietuva jų planuose turėjo pasilikti inkorporuota į Lenkiją.

Kitas sukilimo sparnas (raudonieji) norėjo patraukti valstiečius. Jų manymu, tik liaudis galėjo būti pagrindinė sukilimo jėga.

Raudonieji nematė nei reikalo, nei galimybių tartis su caro valdžia, netikėjo, kad kitos šalys išvaduos iš vergijos, vylėsi, kad sukilimo gaisras apims ir Rusiją.

Raudonieji iš dalies buvo linkę kalbėti apie įvairių etninių kultūrų teises, prabilta net ir apie tam tikrą Lietuvos savarankiškumą. Šiam sparnui atstovavo Kostas Kalinauskas, Zigmas Sierakauskas ir Antanas Mackevičius.

Sukilimas, kaip minėjau, prasidėjo Lenkijoje 1863 m. pradžioje. Netrukus jis apėmė ir Lietuvą.

Apie pusę sukilėlių sudarė bajorai, trečdalį – valstiečiai, likusią dalį – miestiečiai ir dvasininkai.

Sukilimui slopinti buvo atsiųsta apie 200 tūkst. caro kareivių, kuriems vadovavo generolas M. Muravjovas, dėl žiauraus elgesio pramintas Koriku.

Lietuvoje sukilėliams iš pradžių vadovavo karininkas Zigmas Sierakauskas.

Jo sukilėlių rinktinė (apie 2500 žmonių) Raguvos miškuose sumušė caro kariuomenės pėstininkų kuopą ir ulonų eskadroną, o prie Medeikių susikovė su kitu rusų kariniu daliniu ir privertė jį trauktis.

Biržų kautynėse Sierakauskas buvo sunkiai sužeistas ir pateko į nelaisvę. Karo teismo sprendimu buvo pakartas Vilniuje Lukiškių aikštėje.

Užkastas su kitais sukilėliais Gedimino kalne. 2019 m. jo palaikai perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje.

Toks pat likimas laukė ir kito sukilėlių vado Kosto Kalinausko. K. Kalinauskas rūpinosi sukilimo propaganda, ginklais ir instrukcijų rengimu.

Vadovaudamas sukilimui slapta gyveno Vilniuje. Jis siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Varšuvos. Suimtas 1864 metų vasario 9 dieną.

Karo lauko teismo nuteistas mirti. Pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje, užkastas Gedimino kalne. Jo palaikai buvo rasti ir atpažinti 2017 m., 2019 m. perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje.

Lietuvoje pirmieji sukilo kunigo Antano Mackevičiaus vadovaujami valstiečių dalgininkai.

A. Mackevičius buvo vienas iš svarbiausių sukilimo Lietuvoje vadų ir jo dvasinis lyderis. Carinė valdžia jį įvardijo kaip „svarbiausią ir veikliausią sukilimo Lietuvoje agitatorių“.

Kunigas pirmasis Lietuvoje iš Paberžės bažnyčios sakyklos perskaitė sukilėlių atsišaukimą, o vėliau su 300 valstiečių, ginkluotų medžiokliniais šautuvais ir dalgiais, išėjo į Krekenavos girias.

Kun. A. Mackevičius dalyvavo 22 kautynėse. Nei karto nebuvo sužeistas. 1863 m. gruodžio mėnesį suimtas keliaujant į Lenkiją. Nuteistas mirties bausme. Pakartas Kaune 1864 m. gruodžio 28 d.

Sukilimas baigėsi 1864 m. žiemą. Po to prasidėjo sukilėlių teismai. Žymiausi vadai buvo nubausti mirties bausme, aktyvūs sukilėliai atsidūrė katorgoje arba tremtyje, rėmėjai buvo plakami rykštėmis.

Caro valdžia ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius. Buvo varžoma katalikų bažnyčios ir jos dvasininkų veikla, neleista veikti draugijoms ir kultūrinėms įstaigoms, uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis. Iš mokyklų ir įstaigų pašalinta lietuvių kalba.

Prasidėjo Lietuvos rusinimas. Į konfiskuotus dvarus ir ūkius buvo atkeliami rusakalbiai, stačiatikybę išpažįstantys žmonės.

(Bus daugiau)