M. Kundrotas. Radžvilistai – putinistų sekėjai?

Išspausdinus politologinę apžvalgą apie Nesivienijimo partiją, apsiskelbusią Nacionaliniu susivienijimu, prasidėjo šios partijos narių ir simpatikų virkavimo maratonas. Autorius kaltintas ir asmeninėmis nuoskaudomis, ir etikečių klijavimu, ir menkavertiškumo kompleksu.

Tai, kaip bežiūrėsi, dvelkia Vladimiro Putino ir jo aplinkos raudomis, kad visas pasaulis be jokios priežasties nusiteikęs prieš Rusiją. Mes čia, žinote, taikiai sau bombarduojame Ukrainą raketomis, o niekšai ukrainiečiai vakariečių teikiamais ginklais tas raketas numušinėja.

Vargu, ar rasime alternatyvią partiją, apie kurią Nesivienijimas kalbėtų pagarbiai ar bent patylėtų. Apdergtos visos, o čia dar kažkas drįsta tam dergimui priešintis.

Nesivienijimo nariams trūksta vaizduotės bent pagalvoti, kodėl šių eilučių autorius kritikuoja būtent Nesivienijimą, apie kitas alternatyvias partijas atsiliepdamas daug pagarbiau. O atsakas – paprastas: nes Nesivienijimas yra partija, kuri pati muša ir pati rėkia.

Asmeninės nuoskaudos – opus reiškinys. Taip, Nesivienijimo lyderis Vytautas Radžvilas prisidėjo prie to, kad būtų užblokuota šio straipsnio autoriaus disertacija.

Bet gyvenime teko patirti skriaudų ir iš kitų pažįstamų, kurie vėliau savo klaidas ištaisė ir šiandien su jais palaikomi kuo draugiškiausi santykiai. V. Radžvilą metant iš Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dusyk dalyvauta profesoriaus palaikymo mitinguose, ignoruojant bet kokias nuoskaudas.

Bet po to prasidėjo išpuolių serija prieš kitas alternatyvias partijas iš radžvilistų pusės. Į jas tenka atsakyti, demaskuojant apsimetusius nacionalistais, kurie mato šapą kito akyje, savosiose besinešiodami storus rąstus. Negalima leisti piliečių klaidinimo. Žmonės turi teisę išgirsti ir antrąją pusę.

Dar vienas kaltinimas buvo toks, kad V. Radžvilo adresu skirta kritika išreiškia silpno žmogaus reakciją į stiprią asmenybę. Ši katelyniškai musoliniška jėgos retorika taip pat atspindi V.Putino akcentus: mus puola tie, kurie bijo stiprios ir savarankiškos Rusijos.

Visgi ši retorika daugiau pasako apie jos autorių motyvus. Išeitų, kad V. Radžvilas, lietuvių filosofijos pradininką Vydūną vadinantis bejėgišku grafomanu, o centro tautininkų lyderį Petrą Gražulį kaltinantis principų stoka, yra silpnas žmogelis, puolantis už save stipresnius.

Etikečių klijavimu savo adresu labiausiai piktinasi tie, kurie patys mielai klijuoja etiketes kitiems. Bet, kaip jau rašyta minėtoje apžvalgoje, Nesivienijimas serga įsikalbėto teisumo kompleksu: ką mes darome – visad yra gerai, o kas nukreipta prieš mus – absoliutus blogis.

Nėra įrodymų, kad radžvilistai kaip nors remtų Kremliaus režimą. Straipsnis ne apie tai, bet panašumai tarp radžvilistų ir putinistų – akivaizdūs.

Minėtoje apžvalgoje įžvelgta Nesivienijimo panašumų su vadinamąja Tėvynės sąjunga, bet iš tiesų galima įžvelgti bendrybių tarp daugelio autoritarinių asmenybių ir grupių. Ne išimtis ir tie, kurie sėdi Kremliuje.

Nesyk teko susidurti su klausimu: ką veiki su P. Gražuliu, jei pagal savo akiratį daug labiau tiktum būti šalia V. Radžvilo?

Bet čia ir esmė. P. Gražulio vadovaujamoje partijoje šiandien galima būti savimi, tuo tarpu V.Radžvilo partijoje visi turi giedoti unisonu su didžiuoju Vadu.

Už tai galima sulaukti aukščiausio paties profesoriaus įvertinimo: tu jį pagiri – jis pagirs tave. Kiek mažai žmogui tereikia.

Daugelio autoritarų sekėjus kamuoja viena ir ta pati dilema. Kaip persišauti galvą, išsaugant sveiką Vado užpakalį? Partijas galima vertinti įvairiais aspektais. Vienas jų – kiek partietis gali būti kritiškas savo kolegų, o pirmiausiai – vadovybės atžvilgiu. Institucinis solidarumas korumpuoja.

Lieka viltis, kad vieną dieną visų alternatyvių partijų, pretenduojančių į patriotinę nišą, pozityvūs elementai susitelks, pašalins iš savo gretų skaldytojus ir susiburs į vieną stiprią antisisteminę jėgą.

O kol kas regime Sergejaus Šnurovo dainos iliustraciją. Jis dainavo: mes – už visa gera, jūs visi – už š. Tai, deja, vyraujantis leitmotyvas šiandieniniuose politiniuose debatuose.

Autorius yra politologas